L. Kasčiūnas. Kodėl Lietuvai Europos federacija būtų žalinga

Taip jau sutapo, kad gegužės 25 d. vyksiančių Europos Parlamento rinkimų kampanija turėtų tapti proga įvertinti tas galimas ES raidos vizijas ir iš plataus Lietuvos politinių jėgų spektro (nuo žaliųjų iki tautininkų) teikiamų siūlymų – ją pasirinkti.

Esminė Europos politikos debatų ašimi senosiose ES valstybėse išlieka klausimas – kiek galių deleguoti viršvalstybinėms ES struktūroms, kiek palikti tarpvyriasybiniame lygmenyje, kurias politikas integruoti ir „suvienodinti“, o kurias palikti nacionalinių valstybių kompetencijai. Šie debatai dažniausiai susifokusuoja į klausimą, kokio modelio link turėtų judėti ES: federacinio darinio ar valstybių (tautų) sąjungos, viršvalstybiškumo ar tarpvyriausybiškumo. Tokiose diskusijose Vakarų Europoje įprasta, kad kairieji labiau remia politinės (federacinės) sąjungos idėją, o krikščionys demokratai ir konservatoriai siekia išsaugoti pusiausvyrą tarp integracijos ir subsidiarumo principo (būtent šis principas atlieka savotiško valstybių savarankiškumo saugiklio funkciją).

Tuo tarpu Lietuvoje viskas kiek kitaip. Kai kurie centro dešinei save priskiriantys politikai tampa atvirais Europos federacijos šalininkais, įnirtingai tvirtindami, jog Europos federacija – neva Lietuvos saugumo panacėja, nes būdama federacinėje Europoje Lietuva ištrūktų iš Rusijos įtakos erdvės. Ar tikrai taip? Žvilgtelėkime.

Tiesa, įvairiausius futurologinius svarstymus apie Europos federaciją galima labai greitai užbaigti, nes tol, kol neatsiras Europos politinės bendruomenės (politinės tautos), Europos federacija yra tiesiog neįmanoma. Norint judėti federalizmo link, neužtenka vien institucinių pokyčių, nes instituciniam kūnui reikia ir sielos, kurios šaltiniu tautinėse valstybėse visada buvo tautinė tapatybė, tradicijos, bendra istorinė atmintis ir simboliai. Viso to ES neturi ir kol kas neatrodo, kad Bendrijos architektai ir Europos intelektualai būtų pajėgūs pasiūlyti alternatyvą tautinės valstybės, patriotizmo ir atstovaujamosios demokratijos sąjungai.

Nepaisant to, federacinės Europos šalininkai skatina Bendriją judėti ekonominės ir politinės sąjungos link. Jų planuose ne tik tiesioginių mokesčių visos ES mastu suvienodinimas ar socialinės politikos integracija, bet ir Europos kariuomenės sukūrimo idėja. Ar tokia raidos perspektyva tikrai sustiprintų Lietuvos saugumą?

Lietuvos saugumo garantas yra NATO, kurio daugiau nei du trečdaliai potencialo priklauso JAV. Tik Aljanso V straipsnyje įtvirtintos kolektyvinės gynybos garantijos leidžia mums šiandien kalbėti apie tai, kad esame aukštesniame saugumo lygyje nei Ukraina, Moldova ar Gruzija. Tik NATO galia Europoje gali atgrasinti Rusiją. Būtent Aljansas yra Lietuvos gyvybės draudimas. Išstūmus NATO iš Europos, Kremlius suvalgytų Baltijos šalis, nepaisant jų priklausomybės euro zonai ar bankų sąjungai.

Tuo tarpu federalistų siūlomos Europos kariuomenės su viršvalstybiniu sprendimų priėmimu atsiradimas išklibintų NATO pozicijas Europos saugumo sistemoje, nes šalims, kurios yra tiek NATO, tiek ir ES narės, kiltų dvigubo lojalumo dilema. Ši dilema formaliai egzistuoja ir dabar, tačiau ją padeda spręsti tai, jog tiek NATO, tiek ir bendroji Europos saugumo ir gynybos politika yra tarpvyriausybinio pobūdžio. Kitaip tariant, kariniai pajėgumai priklauso valstybėms, o ne viršvalstybinėms organizacijoms. Tai reiškia, jog viršvalstybinės Europos kariuomenės atsiradimas struktūriškai stumtų NATO (JAV) iš Europos. Būtent todėl federalizaciją Europos gynybos srityje ypač remia apie alternatyvą JAV galios centrui nuolat kalbantys Europos kairieji ar JAV galią Europoje atsverti siekianti Prancūzija.

Lietuvoje dažnai tvirtinama, kad mums reikalinga ES kalbanti „vienu balsu“. Tai tiesa. Tačiau prieš tai būtina išsiaiškinti – kieno ir koks bus tas „vienas balsas“? Būtent Prancūzija kartu su G. Šrioderio Vokietija, Beneliukso valstybėmis ir Italija 2003 m. bandė inicijuoti glaudesnį bendradarbiavimą ES gynybos politikos srityje kaip atsvarą JAV vienšališkumui tarptautinėje arenoje. Tad ar mums iš tiesų reikia Prancūzijos interesus atstovaujančios bendros ES saugumo ir gynybos politikos? Ir tokios pat Europos kariuomenės? 

Tai akivaizdus pavyzdys, kai ES integracijos gilinimo iniciatyvos gali kirstis su Lietuvos saugumo interesais. Rusijai būtų labai naudingas didėjantis atotrūkis tarp JAV ir Europos. Verta klausti, ar būtent to ir siekia Lietuvoje veikiantys Europos federalistai?

Geriausiai transatlantinių santykių dilemas jaučia strateginė JAV sąjungininkė Europoje – Jungtinė Karalystė. Ši valstybė niekada nepritars Europos kariuomenės sukūrimo idėjai, o bendrą ES saugumo ir gynybos politiką rems tik tiek, kiek tai neprieštaraus NATO ir tik tose srityse, kur Aljansas turi mažiau svertų (pirmiausia, ikikonfliktinėse ar pokonfliktinėse fazėse). Būtent tokiu transatlantinius santykius stiprinančiu požiūriu, o ne Europos kariuomenės utopijomis, turėtų vadovautis ir Lietuva. 

Pagaliau turime suvokti, jog tol, kol ES neturės „nežinomo kareivio“ kapo, o milijonai žmonių nebus pasirengęs jos ginti ir aukoti savo gyvybes, kol neatsiras istorinių ir kultūrinių Europos politinę tautą vienijančių simbolių, kurie pakeis tuščias abstrakcijas ant dabartinių euro banknotų, kol garbinsime tuščiavidurį kubą, o ne statysime bendrą Europos katedrą, tol įvarios kalbos apie Europos federacijas, politinės sąjungas ar Europos kariuomenės tėra oro virpinimas.

Dar vienas pavyzdys. Lietuvos užsienio politikos interesas – ES „atvirų durų“ politika Rytų kaimynystėje. Tačiau ne visi Europos Sąjungoje tą jauną ukrainietį, kuris Maidane žuvo su ES vėliava rankose laiko europiečiu, ne visi suvokia (o gal ir nenori suvokti), kad geriausias galimas ES atsakas į Rusijos agresiją Ukrainoje – narystės perspektyvos Bendrijoje ukrainiečių tautai suteikimas. Įdomu tai, jog visi tie, kurie to nesuvokia – valstybės ir politinės jėgos, remiančios uždaros federacinės Europos idėją (ta pati Prancūzija ir Europos socialistai). Tuo tarpu tradiciškai tolesnę ES plėtrą ir „atvirų durų“ politiką remia skeptiškoji Jungtinė Karalystė bei Šiaurės šalys, kurios irgi itin rezervuotai vertina Europos federalizacijos tendencijas. Galima daryti išvadą, jog kuo Europoje bus daugiau federalizmo, tuo bus mažiau ES plėtros, o Rytų Europai tai reikštų tik dar daugiau Rusijos.

Tad kokios ES reikia Lietuvai? Atsakymą į šį klausimą pasiūlė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Č. V. Stankevičius – tai valstybių sąjunga su tarpusavyje integruota strategine infrastruktūra (energetikos ir transporto sistemose), kurioje neliktų izoliuotų energetinių salų. Ir visiškai akivaizdu, jog tam nereikia kurti federacinio darinio, nes tai – ES vidaus rinkos užbaigimas, o dar tiksliau – tai kliūčių vidaus rinkai šalinimas. Vienas iš svarbiausių ES sprendimų integruoti šalių narių energetikos infrastruktūrą per pastarąjį dešimtmetį – III energetikos paketo, numatančio rinkos demonopolizavimą, įgyvendinimas. Paradoksalu, bet šią reformą rėmė euroskepticizmo etalonas – Didžioji Britanija, o ją rezervuotai vertino savo monopolininkus gynusios daug labiau eurofederalistinės Prancūzija ir Vokietija. Tai turi bent šiek tiek paskatinti permąstyti šabloninius Europos federacijos naudos Lietuvai vertinimus.

Akivaizdu, jog tautinė valstybė (pagal politinį tautos suvokimą), kurioje žmonės yra saistomi bendros istorijos ir atsakomybės už savo tautos ir kultūros likimą, ir toliau turi likti svarbiausiu veikėju kuriant Europą. Tautinės valstybės idėja sudarė sąlygas atstovaujamajai demokratijai, todėl būtent valstybių narių politinės bendruomenės formuoja bei įteisina bendrų Europos politinių sprendimų gaires. Tai reiškia, jog lietuviškoje ES vizijoje valstybių rankose turi likti ne tik gynybos, bet ir tokios sritys kaip švietimo, kultūros ir socialinė (šeimos) politika.

Be to, ES turi būti tvirtai susaistyta transatlantiniais ryšiais: tiek per sąveiką su NATO, tiek ir per laisvos prekybos ir investicijų susitarimą su JAV, kuriam vėlgi daugiausia kliūčių kels į federalizmą linkusios ES politinės jėgos. Turime suvokti, jog kuo daugiau federalizuota bus ES, tuo mažiau Europoje bus Amerikos. Reikėtų pabrėžti ir tai, kad ES neturi virsti ir uždara „Europos tvirtove“, o turi tęsti „atvirų durų“ politiką, kuri mažintų Rusijos įtaką Rytų partnerystės erdvėje. Būtent tai galėtų būti politiniai orientyrai lietuviškajai ES vizijai.