K. Jovaišas. Istorijos kurmis nebus gailestingas Putinui

Likimo ironija: kuo žiauresnis ir kruvinesnis buvo diktatorius, tuo labiau jo netektį apverkė tauta. Ir atvirkščiai – italai džiūgavo, kai Musolinio ir jo meilužės lavonai buvo pakarti žemyn galva,rumunai, – kai Ceausecu ir jo žmona sušaudyti po žaibiškai priimto karo teismo nuosprendžio.

Istorija siunčia blogą signalą Vladimirui Putinui. Nors Putinas nori perdalyti pasaulį pagal Jaltos ir Potsdamo konferencijose nubrėžtas įtakos sferas, vis dėlto diktatorišką užsienio ir vidaus politiką jis vykdo be stalinizmo žiaurumų. Ne be jo palaiminimo Dmitrijaus Medvedevo vyriausybė priėmė nutarimą įamžinti stalinizmo aukų atminimą. Tačiau lygiagrečiai Rusijoje įgauna pagreitį protu nesuvokiama iniciatyva – atgaivinamas Stalino kultas, jo garbei statomi biustai ir netgi paminklai.

Šliaužianti stalinizmo reanimacija įmanoma todėl, kad ją toleruoja šiuolaikinis Rusijos caras. Vis dėlto minėta iniciatyva vyksta iš apačios. Kodėl kruvinas diktatorius keliamas ant pjedestalo? Kodėl įžeidžiamas aukų atminimas? Pirmiausia todėl, kad išgyveno ne aukos, o budeliai ir žudikai. Jie ir jų palikuonys turi neginčijamą interesą pateisinti nusikaltimus žmoniškumui. Tai padaryti įmanoma tik vienu vieninteliu būdu – suteikiant budeliams aukos statusą, aukoms – budelio.

Stalino budeliai savo aukas vadino žmogaus pavidalo žvėrimis, kurių fizinį sunaikinimą labai entuziastingai sveikino vadinamoji liaudis. Tačiau netgi aukų palikuonys linkę pateisinti ir išteisinti tą, kuris palaimino jų tėvų išžudymą ar supūdymą konclageriuose. Kodėl? Todėl, kad rusai teikia prioritetą ne asmens laisvėms ir teisėms, o imperinėms ambicijoms, kurios reikalauja kančių bei aukų. Štai čia ir glūdi raktas į mįslingą rusų sielą.

Putinas smerkia Stalino vykdytą genocidą prieš savo tautą, tačiau pritaria agresyviai jo užsienio politikai ir ją tęsia. Niekas geriau neatskleidžia Vladimiro Vladimirovičiaus asmenybės esmės, kaip tokio tipo atviri išpažinimai, esą, jeigu muštynės neišvengiamos, tai smok pirmas. Būtent to jį išmokė Piterio gatvė, kurioje jis augo. Kokia iš to seka logika? Tokia, kokios nuosekliai laikėsi raudonieji fašistai, apraizgę lipniais čiuptuvais trečdalį planetos.

Laikydami save naujos istorijos kūrėjais, bolševikai pasiliko nekvestionuojamą teisę spręsti, kas jiems kelia grėsmę ir „adekvačiai“ reaguoti.Vien tik Šiaurės karas iškalbingai rodo, kad didžiulė ir taiki Sovietų Sąjunga buvo priversta gintis nuo mažos, bet plėšrios Suomijos agresijos. Taip pat elgėsi ir Putinas – priverstas gelbėti savo tėvynainius nuo „ukrofašistų genocido“, jis neturėjo kito pasirinkimo, kaip smogti pirmas – pasiųsti žaliuosius žmogeliukus užimti Krymo.

Dėl agresyvios retorikos ir politikos Putinas tapo rusų tautos fiureriu ir ruporu. Jo garbinimas reiškia, kad neišlaiko kritikos banali pasakėlė, esą politikai yra karingi ir agresyvūs šovinistai, o tautos – romios avelės. Priešingai, dalis rusų po šiai dienai rėkia „Krym naš!“ būtent todėl, kad jiems būdingas didžios valstybės sindromas ir imperinės ambicijos. Kita vertus, ar galima tikėti, kad po Krymo aneksijos Putino reitingai pasiekė 86 proc., o po invazijos į Siriją – 90 proc.?

Kas yra apakintas agresyvios ir melagingos propagandos, tas naiviai ignoruoja tikrovę. Nors Rusijoje ir vyrauja ultrapatriotinė retorika, vis dėlto tikėti išpūstais skaičiais būtų lengvabūdiškumo viršūnė. Priešingai, oficialios propagandos apkvailintų rusų dalis išties gerokai mažesnė ir tam yra logiškas paaiškinimas. Žmogui yra organiškai būdingas savisaugos instinktas, todėl sociologinės apklausos autoritarinėje visuomenėje neatspindi ir negali atspindėti tikrovės.

Tarkim, apklausa vykdoma nacistinėje Vokietijoje ir bolševikinėje SSRS. Ką atsakytų eilinis pilietis, klausiamas, ar jis pritaria Hitlerio ar Stalino politikai? Palyginimas nekorektiškas, nes Putino režimas yra nepalyginti švelnesnis? Taip, tačiau tai nesutrukdė jam fiziškai susidoroti su tokiais režimo kritikais kaip Starovoitova, Politkovskaja, Litvinenka, Nemcovas ar persekioti Aleksejų Navalną. Nenuostabu, kad šios chirurgiškai tikslios operacijos duoda vaisius – sukuria įbauginimo atmosferą.

Aukšti Putino reitingai neturėtų nieko klaidinti ir dėl kitos priežasties. Nicolae Causescu režimą palaikė 99 proc. rumunų, bet tai nebuvo kliūtis sušaudyti diktatorių ir jau 99 procentams žmonių atvirai išreikšti jam neapykantą. Panašus likimas ištiko Libijos ir Irako diktatorius. Tai nereiškia, kad toks likimas ištiks Putiną. Tačiau kas gali paneigti, kad patologiška Putino neapykanta spalvotoms revoliucijoms yra nulemta jo baimės dėl autoritarinio režimo ir savo paties likimo?

Istorijos kurmis rausia lėtai, bet nenumaldomai ir viską metodiškai sudėlioja į savo vietas. Klausimas ne tas, ar nuo politinės arenos nueis Putinas, o tas, ar nueis putinizmas – bjauri neostalinizmo atmaina. Kodėl žurnalas „Forbes“ trečius metus iš eilė renka Putiną įtakingiausiu pasaulio žmogumi? Todėl, kad nevaržomas kišeninio parlamento ar opozicija vadinamų politinių klounų ir absoliučiai ištvirkintas absoliučios valdžios, jis pasaulio arenoje veikia tarsi politinis gangsteris.

Ar Putino įpėdinio artimiausioji aplinka amžinai taikstysis su statistų ir marionečių vaidmeniu? Ar išsilavinimą Vakarų universitetuose gavęs naujas rusų elitas tenkinsis tokia padėtimi, kai išsitempęs pagal komandą „Ramiai“, jis turės pritarti bet kokiai politinei avantiūrai? Nieko neturėtų klaidinti ir dabartinis Putino populiarumas, kuriam jokios įtakos nedaro smarkiai kritęs rusų gyvenimo lygis. Valdžia ramina save, esą rusai yra įpratę gyventi kur kas blogesnėmis sąlygomis.

Teisingai, tačiau išleisti iš baudžiavinės katorgos geresnio gyvenimo troškimą yra lengva, suvaryti jį atgal – sunku. Naujoji rusų karta lygiuojasi į Vakarų gyvenimo standartus, kurie yra jų norų šaltinis. Todėl apžvelgiamoje ateityje gali susiklostyti situacija, kai „apačios nenori, o viršūnės negali“ gyventi po senovei. Labai tikėtina, kad Putinas įeis į istoriją kaip paskutinis neostalinistas, keliantis amžininkams nuostabą, kuo šis dvasinis liliputinas buvo iki koktumo apžavėjęs Rusiją.