G.Šarkanas. Demokratijos nykimas – narystės Europos Sąjungoje kaina

Iš pradžių, Lietuvai dar tik rengiantis narystei, mes tuo taip tvirtai įsitikinome, kad dabar niekaip negalime susitaikyti su mintimi, jog būtent stojimas į Europos Sąjungą ir buvimas joje sugriovė daugumą ligtolinių lietuviškosios demokratijos pasiekimų.

Kažkada Europos Sąjunga versdavo Lietuvą būti demokratiška

Praeito dešimtmečio pabaigoje narystės Europos Sąjungoje atkakliai siekusi Lietuva turėjo stropiai laikytis visoms kandidatėms iš Vidurio ir Rytų Europos privalomų vadinamųjų Kopenhagos kriterijų, svarbiausiuoju iš kurių buvo nepriekaištinga demokratija.

Vykstant deryboms dėl narystės sąlygų, visos vyriausybės iš paskutiniųjų stengėsi, kad metinėse Europos Komisijos ataskaitose nepasirodytų nė mažiausios abejonės Lietuvos demokratiškumu.

Tuo metu Europos Komisija buvo suvokiama (ir iš tikrųjų buvo) tikru demokratijos angelu sargu, galinčiu sudrausminti kiekvieną, kad ir pačią įtakingiausią Lietuvos partiją ar atskirą politiką.

Įstojus į Sąjungą viskas apsivertė

Tačiau Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, Europos Komisija prarado iki tol turėtą įtaką Lietuvos politikai. Lietuvos vyriausybėms nebereikia atsiskaitinėti apie demokratijos būklę ir teisintis dėl savo nedemokratiškų veiksmų.

Europos Komisija nebeturi pagrindo Lietuvos politikai tikrinti ir kritikuoti. Netgi atvirkščiai – Europos Sąjungos institucijos dabar jau suinteresuotos slėpti bet kokią informaciją apie Lietuvos nedemokratiškumą, kadangi dabar tai – ir pačios Europos Sąjungos nedemokratiškumas.

Referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą ženklino Lietuvos demokratijos saulėlydį

Derybos dėl narystės Sąjungoje sąlygų buvo stebėtinai nesėkmingos. Lietuva įsipareigojo anksčiau laiko uždaryti Ignalinos atominę elektrinę ir įgyvendinti ypač daug ekstravagantiškų Europos Sąjungos direktyvų – suderėtų išimčių skaičius buvo rekordiškai mažas. Be to, jei neskaitysime paramos elektrinės uždarymui, Lietuvai buvo pažadėtos neįprastai mažos išmokos žemdirbiams ir infrastruktūros plėtrai iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.

Todėl lietuvių pritarimas narystei Europos Sąjungoje pradėjo sparčiai nykti ir iškilo grėsmė, kad referendumas gali baigtis neigiamu rezultatu. Būtent tada Europos Sąjungos vardan buvo paminta dauguma ligtolinių demokratijos pasiekimų.

Visų pirma, buvo žaibiškai pakeistas referendumo įstatymas sumažinant būtiną pritariančiųjų skaičių ir prailginant balsavimo laiką iki beprecedentinių dviejų dienų.

Antra, buvo ciniškai paminta konstitucinė lietuvių teisė žinoti visą tiesą apie artėjančią narystę ir jos pasekmes. Lietuvos derybų delegacijos vadovas Petras Auštrevičius ėmėsi drastiškų priemonių, kad lietuviai nesuprastų kaip nesėkmingai baigėsi derybos, kurioms jis asmeniškai vadovavo.

Su absoliučia dauguma Lietuvos laikraščių, televizijų ir radijo stočių Auštrevičiaus vadovaujamas Europos Komitetas sudarė sutartis, kuriomis šie už atitinkamą užmokestį įsipareigojo ne tik skelbti balsuoti „už“ raginančią agitaciją, bet ir slėpti nuo Lietuvos žmonių Europos Sąjungai nepalankius faktus bei informaciją apie neigiamas narystės joje pasekmes. („Nepublikuoti < … > neigiamos informacijos arba informacijos, galinčios formuoti neigiamą skaitytojų nuomonę apie Europos Sąjungą arba Lietuvos integraciją į ją.“)

Trečia, nepasiduodanti cenzūrai žiniasklaida buvo bauginama. Auštrevičius asmeniškai skambinėjo slėpti nuo lietuvių tiesą nesutikusiems žurnalistams.

Ketvirta, referendumo rezultatas galų gale buvo paprasčiausiai nupirktas. Kai antros balsavimo dienos rytą pasidarė aišku, kad referendumas pasmerktas dėl nepakankamo dalyvaujančių skaičiaus, „Maximų“ tinklas paskelbė sumokėsiąs už kiekvieną balsavimo metu išduotą lipduką alaus buteliu ar skalbimo miltelių pakeliu. Tiktai tada šimtai tūkstančių užgulė balsavimo apylinkes ir susidarė reikalingas balsavusiųjų skaičius.

Demokratija po referendumo taip ir neatsigavo

Buvo bandymų Auštrevičiaus ir kitų valdininkų bei politikų veiksmus vaizduoti kaip vienkartinę auką „dėl Europos“. Tačiau iš tikrųjų Lietuvos demokratija po šio smūgio neatsitiesė dar ir šiandien.

Sandėriai tarp politikų ir žiniasklaidos tapo kasdienybe, ir dabar jau įprasta matyti ministerijų užsakomą reklamą, o šalia – ministrą bei jo partiją liaupsinantį straipsnį ar stebėtinai palankų interviu.

Vyriausybės kritikai dabar jau bauginami visai atvirai – kaip kad skandalo dėl „Leo“ steigimo metu. Balsų pirkimas tapo kiekvienų rinkimų atributu, televizijos reportažai apie tai jau seniai nebekelia jokių emocijų.

Pagaliau, ne tik įstatymų keitinėjimas pagal verslo partnerių pageidavimus, bet ir jų pirkimas Lietuvoje tapo banalia kasdienybe. Jau mažai kas beabejoja, kad „Maximų“ tinklo savininkams naudingi įstatymai yra paprasčiausiai perkami – ginčijamasi nebent dėl kainų.

Europos Sąjunga tapo universaliu nedemokratiškumo pateisinimu

Greičiausiai bendru politikų sutarimu Europos Sąjungą pradėta naudoti kaip atpirkimo ožį nedemokratiniams veiksmams paaiškinti.

Dauguma nepopuliarių įstatymų pristatomi: „to reikalauja Europos Sąjunga“, – nors neretai tai tėra paprasčiausias blefas. Būtent Europos Sąjungos reikalavimu reorganizuoti energetiką buvo teisinamas „Lietuvos energijos“ suskaldymas ir skubus Vakarų skirstomųjų tinklų pardavimas tiems patiems „Maximų“ valdovams už kainą, pusantro milijardo litų mažesnę nei rinkos.

„Neapsijuokime prieš Europą!“ – pats patogiausias būdas pateisinti ne tik savo klaidas ar neveiklumą, bet ir akivaizdų nesiskaitymą su piliečiais. Būtent taip pasielgė Seimas, 2004 m. patvirtindamas Europos Sąjungos Konstitucinę Sutartį ne tik neatsiklausęs tautos, bet netgi nesulaukęs kol ši bus išversta į lietuvių kalbą.

Toks pats likimas ištiko ir Lisabonos sutartį. Vėlgi nulėmė jau standartiniais tapę vieši argumentai: „Na ir kas, kad nekonstituciškai, nedemokratiškai, be referendumo? – užtai įrodysime Europai, kad ji visada gali mumis pasitikėti!“.

Narystė Europos Sąjungoje griauna demokratiją

Briuselio valdininkai labai mėgsta vaizduoti save demokratijos gynėjais visame pasaulyje. Todėl jie iš visų jėgų stengiasi nuslėpti nemalonų faktą, kad Europos Sąjunga naikina demokratiją savo narėse.

Seniai pripažinta, kad Europos Sąjunga neutralizuoja demokratiją tiek išplaudama politikų atsakomybę, tiek neproporcingai išpūsdama įvairiausių fondų, programų bei, žinoma, valdininkų skaičių ir tuo būdu skatindama korupcijos augimą.

Vadinamasis „demokratijos deficitas“ Europos Sąjungoje didėja kiekvienais metais. Pavyzdžiui, neseniai buvo atsisakyta privalomųjų referendumų ir Olandijoje bei Prancūzijoje teisinant tai būtinybe bet kokia kaina patvirtinti vadinamąją „Europos konstituciją“.

Europa Lietuvos demokratijos neišgelbės

Taigi nors buvimas Europos Sąjungoje turi nemažai privalumų, kažkada mums įteigtas mitas, kad „priklausymas Europai“ – geriausias demokratijos garantas, pasirodė eiline ciniška apgaule.

Narystė Europos Sąjungoje ne didina, bet riboja mūsų įtaką Lietuvos valstybės valdymui, ir tai – rimto pavojaus ženklas globalizacijos ir emigracijos į kampą jau spaudžiamai lietuvių tautai.

Laikas suprasti, kad demokratijos Lietuvoje tikrai nesukurs jokie geri dėdės ar tetos iš Europos. Neverta savęs apgaudinėti bandant kažkaip pateisinti savo tingumą.