A.Sysas. Valdantieji nenori mažinti skurdo ir socialinės nelygybės

Politinėms partijoms diskutuojant apie minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA) pakėlimą ir progresinių mokesčių įvedimą, valdantieji vieningai piestu stoja tiek prieš vieną, tiek prieš kitą.

Konservatorių premjeras Andrius Kubilius, kaip jam paprastai ir būdinga tokiais atvejais, tik traukia pečiais ir stebisi, kaip kažkas apskritai nesupranta, kad neva galima apsieiti ir be progresinių, ir be didesnio MMA, ir kam iš viso to reikia.

Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis ir jo kolega Algis Kašėta, vis dar neišsivaduojantys iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto demagoginės įtakos, tvirtina, kad progresiniai mokesčiai būtų bausmė sunkiau dirbantiems ir daug uždirbantiems.

Visiškai sutinku su politikos komentatoriumi Kęstučiu Girniumi, beje, dešiniuoju, puikiai suvokiančiu, kad progresiniai mokesčiai pirmiausia yra visuomenėje vyraujančio socialinio teisingumo ir civilizacijos požymis. Pasak jo, liberalai taip ir nepaaiškina, „kodėl mokesčiai turtingiesiems traktuojami kaip bausmė, o mažiau uždirbantiems jie laikomi savaime suprantamu dalyku, nors mažiau pasiturintys Lietuvoje moka proporcingai daugiau mokesčių.“

Kitas liberalas Remigijus Šimašius naudoja Lietuvos viešoje erdvėje jau nuvalkiotą argumentą – girdi, progresiniai yra pavydo mokestis... 

Pasakysiu atvirkščiai – kategoriškas pasisakymas prieš progresinius mokesčius yra pavydo ženklas. Tai būdinga neišsivadavusiems iš skurdo kultūros, provincialaus mąstymo ir siauro socialinio intelekto, kai žmogų apima pavydas ir baimė, kad kitas, gyvenantis skurdžiau, ims gyventi geriau. Turbūt tokiems žmonėms tiesiog bus apmaudu, jei kažkam gyvenimas bent kiek palengvės?

Kai šalia yra tikrai vargstančių ir skurstančių, dvasios skurdžiai kitų skurde ir nelaimėse būtinai atras psichologinį komfortą ir pasitenkinimą, kad kaimynas ir artimas gyvena blogiau. Tuomet patys pasijus geresni, pranašesni ir tobulesni, nesvarbu, kad galbūt jų materialinė gerovė buvo sukurta atsitiktinai ar nesąžiningai, o vargšo kaimyno skurdas – per nelaimę.

Nei iš konservatorių, nei liberalų neišgirdau rimtų racionalių argumentų prieš didesnį MMA ir progresinius mokesčius. Jų pasisakymai alsuoja arogancija vargingiau gyvenančiųjų atžvilgiu. Jie leidžia suprasti manantys, kad skurstantieji patys kalti dėl savo skurdo, ir turtingesnieji čia nieko dėti, kad socialinio solidarumo Lietuvos visuomenei nereikia.

Rinkiminis konservatorių šūkis - „kartu įveikėme sunkumus, dabar kurkime gerovę“. Kieno gerovę? Tik turtingųjų? Ar visos visuomenės? O blogiau gyvenantys tegul gyvena dar blogiau?