A. Užkalnis. Vėliavėlių mojuotojai - blogiau už teroristus

Griežtai pasmerkė. Pareiškė didžiulį susirūpinimą. Mūsų visų širdys yra su Briuselio žmonėmis ir su aukų artimiaisiais. Šiandien mes visi esame belgai. Bus kuo išsamiausias tyrimas. Visa tai neturi pasikartoti.

Kuris jums juokingiausias? Man tai juokingiausias yra "paskelbtas aukščiausias pavojaus lygis". Oro uostą uždarinėja po to, kai sprogo oro uostas. Čia kaip šulinius lentom užkalti po to, kai ten ką nors įmetė.

Vairavo žmogus girtas, pataikė į troleibuso stotelę, užmušė žmonės ir užsimušė pats. Ką darom? Atimkim jam vairuotojo pažymėjimą, kad ir po mirties. "Tai jis jau negyvas, nebevairuos juk jau, ne dabar reikia pažymėjimą atiminėti." Nesvarbu. Svarbiausia yra kažką daryti, o jei tu nesutinki su bet kokiu ir bet ko darymu, tu trukdai kitiems. Šiandien mes visi esame troleibusų stotelės.

Kodėl visa tai vyksta? Politikai, priremti prie sienos, pasakytų, kad reikėjo daryti kažką, nieko nedaryti negalima, ką daryti - jie nežinojo, todėl pareiškė susirūpinimą ir griežtai pasmerkė.

Lietuvoje būtų dar sudaryta darbo grupė ir perduota kokiai nors etikos komisijai apsvarstyti, ar sprogdinimas oro uoste yra gerai, ar blogai, ar vis dėlto reikia pasmerkti, ar geriau gal nesikišti, kur ne mūsų reikalas. Ir galų gale uždraustų pardavinėti alkoholį penktadieniais, iš pagarbos musulmonams, nes reikia kažką daryti.

Kas dar juokingiau? Dar juokingiau, ir ironiškiau, yra tai, kad piliečiai, kuriems koktu nuo tuščių politikų apgailestavimų ir užuojautų, patys daro lygiai tą patį. Greičiau, dedamės socialiniame tinkle kokį Belgijos trispalvės paveiksliuką. Apšvieskim Gedimino pilį Belgijos spalvom. Padarykim fotomontažą, kur Vytautas Didysis bus kaip siusiojantis Briuselio berniukas iš fontano, parašykim "Belgija, Lietuva su tavim", ir kuo greičiau į internetą.

Neatsilikim ir Belgijos sostinės gyventojai. Nueikim į specialų puslapį Feisbuke ir pasižymėkim, kad esame Briuselyje, bet esame saugūs (nes čia pigiau, negu paskambinti mamai į Joniškį). Be to, galim pasijusti nors minutei reikšmingesni ir apsimesti, kad mūsų saugumas labai rūpi šimtams mūsų draugų ir sekėjų, kurių širdžių plakimą jaučiame savyje.

Kaip gaila, kad Antrojo pasaulinio karo laikais ir tuojau po jo nebuvo socialinių tinklų ir interneto, galėtų narcizai žymėtis ir skelbtis. "Atvykome į Aušvicą, viskas gerai, štai jums asmenukė su prižiūrėtoju". "Keliaujame į Vorkutą, čia mūsų daug, mes stiprūs. Padarėme nuotraukų koliažą, spauskit patinka".

Negalima iš šito juoktis, sakysite jūs. Negalima iš šito šaipytis, sakysite jūs. Tai ne juokai, tai labai rimta, sakysite jūs. Mūsų Belgijos spalvom nudažyti feisbukai, paspausdimai patinka, nuotraukos iš 2013 metų "ir aš buvau Briuselyje" - visa tai juk solidarumas, kuris yra labai labai svarbu. "Jei tavo paties artimieji ten būtų, tame oro uoste, taip nerašytum."

Galimai gal rašyčiau kitaip, gal ir visai nerašyčiau, bet tikrai nesidėčiau į feisbuką statuso atnaujinimo "Andrius Užkalnis yra prie policijos lavoninės, laukia --- liūdnas veidukas".

Visos šios reakcijos paaiškinamos. Silpniems, negudriems žmonėms reikia daryti kažką, bet ką, nes nuo to jie pasijunta geriau, pasijunta kažką padarę, kažkaip apsigynę, net jei ta gynyba yra tik jų mintyse.

Kodėl tai blogai? Todėl, kad defokusuoja, nukreipia dėmesį nuo problemos, sudaro apsigynimo iliuziją. Kaip ir tie kliedesiai apie solidarumą. Pasimetusių, neveiksnių žioplių ir tuštučių solidarumas yra tik spalvotas muilo burbulas, kuris pokštels ir išnyks be jokių pasekmių, tik aptaškydamas visus muilino vandens lašeliais. Jūs galvojate, kad jūs stiprūs, nes jūsų daug? Ne, jėga yra tada, kai yra daug stiprių žmonių, o nulį gali dauginti iš kokio tik nori skaičiaus, vis tiek bus nulis.

Europoje problemos prasidėjo ne dabar ir ne nuo pabėgėlių. Multikultūralizmas ir senųjų Vakarų civilizacijos moralės normų ir vertybių atsisakymas suveikė ne taip, kaip tikėjosi naivieji. Apie tai, kad senoji Europa sutrikusi ir nebežino, kur eina ir dėl ko, jau buvo kalbėta tiek ir taip ilgai, kad net gėda kartoti.

O paskui atėjo ir į viršų, kaip šlapimo putos, prasimušė ir dabar tebesmirda tie, kam atsakymas į viską yra pasidavimas, kurį jie vadina tolerancija, sugadinę gerą tolerancijos vardą. Tai pokario "vienašališko branduolinio nusiginklavimo" prietrankų, pacifistų ir "karas niekada nėra atsakymas" spalvotais dredais šurmuliuojančių nesusipratėlių išperos. Tie žmonės yra visų pavojingiausi, nes įtikina daugelį abejojančių.

Europai reikia ne tolerancijos. Toleruoti galima kažką nepageidautino ar blogo. Europai reikia vienodos pagarbos visiems doriems žmonėms, bet prieš tai reikia atskirti gerus nuo blogų, ir atskirti ne pagal odos spalvą ir ne pagal tai, ar yra pabėgėlis, bet pagal veiksmus ir požymius.

Kokius požymius? Paprasta, juk mūsų įstatymai neleidžia fašizmo ir komunizmo simbolių viešai nešioti, neleidžia propaguoti fašizmo ir komunizmo, net jei pasakai, kai "nacizmas yra taikos ir gėrio ideologija". Taip pat turėtų būti paprasta patraukti atsakomybėn tuos, kas, prisidengdami "taikos religija", ragina ir moko žudyti ir sprogdinti.

Teisėsauga žino jų adresus, žino imamus mečetėse, kurie kiekvieną penktadienį stumia neapykantos ir prievartos propagandą prieš šalis ir santvarkas, kuriose gyvena: Belgijoje, Britanijoje, Prancūzijoje ir dar daug kur kitur. Nėra tik noro ir pasiryžimo įgyvendinti jau veikiančius įstatymus, nes politikai, kaip tie kvaili feisbuko gyventojai, tikisi, kad kaip nors galima bus susitvarkyti ir taip, kaip nors susitarti, kaip nors perauklėti, kaip nors integruoti, nors visiškai akivaizdu, kad tai nebeveikia, ir neveiks niekada.

Europos saugumas ir pasitikėjimas yra numirę. Ne pavojuje, o numirę. Jų nebėra, jie guli, kaip nugaišęs arklys, ir aplink juos sukasi musių spiečius. Ir poterius sakyti prie nugaišusio arklio jau vėlu, net jei keliavę vežimu prietrankos nieko kito ir nemoka, tik sakyti poterius, ir nuo to sakymo jiems pasidaro ramiau. Ne poterius reikia sakyti, o galvoti, kokį arklį reikės kinkyti dabar. Jei tie, kas šliaužioja keliais prie arklio, to padaryti nesugeba, ateis kiti. Tik reikia paskubėti, kol neatėjo tie, kas atves vietoj arklio lokį arba kelis vilkus ir sakys "vis tiek jūs geresnių variantų neturite".

Atsiprašau, jei čia jums buvo per sudėtinga alegorija. Reiškia, tekstas ne jums. Eikite tada feisbuke toliau vėliavėlių kilnoti.