A. Lašas. Išglebusi Europa

Žodžio laisvė yra viena iš jų, tačiau ji stovi ant dar gilesnio pamato – tolerancijos. Šiuo atveju tolerancijos kito žmogaus nuomonei. Paskutiniu metu Lietuvoje vis daugiau girdisi patyčių tolerancijos principui. Tai dažną kartą laikoma Europos silpnumo, išglebimo ir moralinio iškrypimo ženklu. „Tolerastai!“ – su pagieža šnypščia ne vienas anoniminis komentatorius net nesuvokdamas, jog pats stovi ant tų pačių vertybinių pamatų.

Tolerancijos principo kritikų mėgstamiausias arkliukas yra jo suabsoliutinimas. Suprask, jei esi tolerantiškas, tada automatiškai padedi lygybės ženklą tarp tiesos ir melo, tarp moralaus ir amoralaus poelgio. Bet ar tolerancijos principas yra absoliutus? Kiekvienam mąstančiam žmogui akivaizdu, jog pavyzdžiui smurtas ar raginimas smurtauti glūdi už tolerancijos ribų. Kodėl? O gi todėl, jog tokiu būdu kėsinamasi į kitą individą pažeidžiant jo pamatinę teisę gyventi ir daryti savo pasirinkimus.

Tolerancija neegzistuoja vakuume, o sąveikauja su kitais principais. Vienas iš jų – tiesos sakymas viešoje erdvėje. Kiekvienas individas savo namuose gali meluoti tiek, kiek tai pakenčia namiškiai (nors tai ir nėra sveikintinas įprotis). Tam tikros melo formos nebaudžiamos ir visuomenėje tol, kol tai, pavyzdžiui, neliečia kitų žmonių reputacijos. Taigi tolerancija turi savo ribas, tačiau jos ne visada yra nubrauktos kaip pieštuku ant popieriaus. Gyvenime egzistuoja daug niuansų, kurie sukuria pilkas ribinės zonas, bet tai nereiškia, jog nėra užribio.

Kalbant apie ribas, norisi sustoti ties dar vienu mėgiamu kritikų argumentu. Jis dažniausiai girdisi iš giliai tikinčių žmonių, kurie yra nepatenkinti jų tikėjimo tiesomis paremtų vertybių netoleravimu. „Jūs vienu lūpų kraštu propaguojate toleranciją, o kitu bandote užgniaužti mūsų vertybinius principus“, – sako jie. Argumentas neatlaiko kritikos, nes vertybinis principas, paminantis, pavyzdžiui, dviejų suaugusių žmonių laisvą pasirinkimą turėti lytinius santykius, yra už tolerancijos principo ribų. Kodėl? Todėl, kad kiekvienas suaugęs žmogus turi teisę į savo lytinį gyvenimą tol, kol jis nenaudoja prievartos kito žmogaus atžvilgiu (jau nekalbant apie nepilnamečius).

Pasakysiu dar daugiau. Įvykus tragedijai Prancūzijoje tapo labai akivaizdu, kad tolerancijos principas ir juo paremta žodžio laisvė stovi aukščiau bet kokių religinių-doktrininių tiesų, nebent jos sutampa su pačiu principu ar kitomis kertinėmis vertybėmis. Taigi nesvarbu, ar tai būtų Biblija, ar Koranas, ar Bhavad-gita, jų skleidžiamos tiesos turi prisiderinti prie kertinių demokratinės visuomenės principų. Beje, nemaža dalis jų, įskaitant tolerancijos principą, neatėjo iš šventų raštų, o formavosi nuo senovės Graikijos iki Švietimo epochos laikų.

Užbėgdamas už akių kai kuriems kritikams, dar pridursiu, jog ne visi tolerancijos principų ribose esantys pasirinkimai yra morališkai vienodi. Pavyzdžiui, suaugęs žmogus turi teisę vartoti alkoholį, bet piktnaudžiavimas juo nėra jokia vertybė. Čia nereikia būti tikinčiu, jog suvoktum, kad alkoholizmas griauna žmogaus asmenybę ir gerokai apsunkina gyvenimą aplinkiniams, net jei tas žmogus ir nenaudoja psichologinės ar fizinės prievartos prieš kitus.

Baigdamas sugrįšiu prie Europos ir jos visokeriopo išglebimo. Europos išglebimas neateina iš krikščioniškų vertybių atmetimo ir apsigaubimo tolerancijos šydu. Tai tik romantinė iliuzija, pamirštant, kaip atrodė viduramžių Europa. Jei reikia priminimo, pasiskaitykite kad ir Voltero „Traktatą apie Toleranciją.“

Drįsčiau teigti atvirkščiai. Tolerantiška visuomenė yra stipri visuomenė, nes joje yra vertinamas individas ir jo kūrybingumas, skatinamas pasitikėjimas vienas kitu ir mažinama įtampa tarp etninių ir religinių bendruomenių.

Išglebimas gimsta ne iš tolerancijos, bet iš Europos politikų perdėto tikėjimo žmonijos (įskaitant ir mūsų pačių) geranoriška, racionalia ir intelektualiai imlia prigimtimi. Už šią iš Švietimo epochos perimtą saviapgaulę mes skaudžiai mokame. Kaip bebūtų gaila, tarp mūsų yra žmonių, kurie nori nekęsti, nori žudyti, nori griauti pateisindami tai vienokiomis ar kitokiomis priežastimis. Mes visi savyje galime užčiuopti savanaudiškumo ir neapykantos pradus. Tik vieniems juos pavyksta kontroliuoti geriau nei kitiems.

Nereikia toli ieškoti pavyzdžių. Pažvelkime į rytų Ukrainą. Iš Kremliaus pusės matome užkietėjusį cinizmą siekiant didžiarusiškų tikslų. Tuo tarpu Europoje ilgą laiką buvo manančių, jog su Putinu galima susitarti gražiuoju. Galbūt Volodia kažko nesuprato, galbūt neišgirdo ir todėl belieka jam tik dar kartą paaiškinti. Yra ir kita gausi grupė Europos politikų, kuriems rūpi tik savas daržas. Ukrainos tragedija jų nešildo, kitaip nei su Rusija sudarytas pelningas kontraktas.

Būtent čia ir slypi europietiško išglebimo šaknys. Mes, europiečiai, dažną kartą pervertiname žmogišką prigimtį vienaip, o amerikiečiai dėl stiprios krikščionybės įtakos kitaip. Galbūt tai paaiškina europietišką meilę deryboms ir amerikietiškas pagundas kariniams veiksmams?

Šis pervertinimas tikriausiai turi įtakos ir tolerancijos principui išplėsdamas jo taikymo ribas. Todėl nors Vakarų Europos visuomenės yra ganėtinai sekuliarios, jos perdėm atlaidžiai žiūri į religinį ekstremizmą. O jis juk siekia sugriauti mūsų pamatinius vertybinius principus. Todėl svarbu netylėti ir kartu britų istoriku Tomu Hollandu pareikšti, jog teisė nupiešti Mohametą be kulkos galvoje yra mums lygiai tokia pat brangi kaip Islamas „Charlie Hebdo“ žudikams.