1569 07 01 pasirašyta sąjungos aktas, kuriuo buvo sudaryta Abiejų Tautų Respublika

Skirtingai nuo ligtolinių Lenkijos karalystės ir Lietuvos DK sąjungų ar bandymų jas sudaryti, Liublino sąjunga buvo realiai įgyvendinta ir išsiskyrė savo tvarumu – formaliai egzistavo iki pat XVIII a. pab.

Sudaryti sąjungą Lenkijos karalystę ir Lietuvos DK vertė įvairios išorinės ir vidinės priežastys. Lietuvai Lenkijos karinės pagalbos itin reikėjo kovojant su Maskva Livonijos kare, o pietuose Voluinės bajorija tikėjosi gauti paramą geresnei sienos apsaugai nuo totorių puolimų.

Valstybės viduje Lietuvos DK bajorija ir po 1564-1566 reformų siekė prilygti lenkų bajorams, sustiprinant politines pozicijas valstybėje. Tuo tarpu lenkai siekė įsitvirtinti Lietuvos DK, čia gauti naujų valdų ir pareigybių. Prie viso to prisidėjo Lietuvos DK didikų pozicijos susilpnėjimas mirus vienam įtakingiausių sąjungos priešininkų Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Juodajam, o Žygimantas Augustas, praradęs viltį sulaukti palikuonių, pasiryžo pasiekti kuo glaudesnio dviejų valstybių apjungimo.

Liublino seimas sušauktas svarstyti svarbiausią – sąjungos klausimą, vyko daugiau kaip pusmetį – 1569 01 10-08 12. Pirmajame etape lenkų ir lietuvių atstovai posėdžiavo bendrai, pateikdami savas sąjungos sampratas. Lietuviai baimindamiesi, kad juos privers pasirašyti unitarinės valstybės sudarymo sutartį, 03 01 vienašališkai nutraukė derybas ir slapčia išvyko iš seimo. Prasidėjo antrasis dramatiškiausias „lenkiškasis“ Liublino seimo etapas.

Žygimantas Augustas sulaužęs Lietuvos DK priesaiką ir pažeidęs Lietuvos DK žemių integralumą, prie Lenkijos prijungė Palenkę ir Voluinę. Tai sukėlė audringą Lietuvos pusės reakciją. 1569 03 20 Vilniuje buvo sušauktas Lietuvos DK didikų suvažiavimas. Pradžioje galvota netgi apie karinį atsaką, tačiau nugalėjo susitarimo šalininkai, nusprendę pasiųsti į Liubliną 5 asmenų delegaciją pareikšti protestą dėl Lietuvos teritorijos aneksijos ir pasiūlyti sąjungos klausimą atidėti iki kito seimo.

Tuo tarpu lenkai 04 23 paskelbė visuotinį karinį šaukimą, atvirai grasindami panaudoti jėgą. Jiems pavyko pasiekti, kad abiejų valstybių sutartis būtų sudaryta tame pačiame seime Liubline. 1569 06 07 Liubline prasidėjo baigiamasis seimo etapas. Abi pusės – tiek lenkų, tiek lietuvių atstovai pateikė savus sąjungos projektus. Pagrindu tapo Lenkijos pakanclerio Franciškaus Krasinskio parengtas kompromisinis, kraštutinumus atmetęs projektas. Po karštų ir atkaklių diskusijų, nežymiai patvarkius projektą 06 28 su juo abi pusės sutiko. Iškilmingas bendras seimo posėdis, kuriame sąjungos aktas buvo perskaitytas, pasirašytas bei jam buvo prisiekta įvyko 1569 07 01.

Sąjungos akte nurodyta, jog „Lenkijos karalystė ir Lietuvos DK yra vienas ir neišskiriamas vienalytis kūnas, taip pat viena bendra neišskiriama valstybė, kuri iš dviejų valstybių ir tautų susidarė ir susijungė į vieną tautą“. Aktas numatė vieno bendro valdovo rinkimus: nuo šiol Lenkijos karaliai turėjo tapti ir Lietuvos didžiausiais kunigaikščiais atskirai jais nevainikuojant. Patvirtinti bendri abiejų valstybių seimai. Deklaruota bendra užsienio politika, esant reikalui pagalbos suteikimas vieni kitiems. Greta šių vienijančių dalykų kiekviena valstybė išsaugojo savo pavadinimą, teritoriją su atskiromis sienomis ir vykdomąją valdžią su iždu bei kariuomene.

Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.

© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija