Zuokas, liberalizmo kūdikis

Pasigirsta balsų, kad Zuokas “diskredituoja” liberalizmą. Tokių teiginių prielaida – kad jei ne Zuokas, liberalizmas turėtų puikią reputaciją; ir kad toks tipas kaip Zuokas gali imti ir sugriauti tą liberalizmo reputaciją.

O jeigu vis dėlto būtent ŠIS Zuokas – turint omenyje visa tai, ką mes apie jį šiandien žinome, – yra iš tiesų geriausia figūra Lietuvos liberalizmui reprezentuoti? Akivaizdu, kad Zuokas, su visais savo pranašumais ir trūkumais, yra pavyzdinis liberalių sociopolitinių santykių produktas.

Nors dabar ryški tendencija demonizuoti Zuoką – vaizduoti jį kaip monstrą, – jis tiesiog nuosekliai naudojosi liberaliosios tvarkos teikiamomis galimybėmis. Dėl vietos stokos panagrinėsime tik kelis iškilius Zuoko politinės kūrybos momentus: “pijaro” logiką bei “bendradarbiavimo” su verslo sektoriumi ypatybes (“vaiduoklio” ir “juodojo abonento” istorijos).

Gabus vadybininkas

Užuot sekus demonizuojančios kritikos pavyzdžiu, verčiau pažvelgti į Zuoką kaip “asmenybę”.

Tai veikėjas, kurio veiksmus nuo pat jo politinės karjeros pradžios motyvavo “viešųjų ryšių”, vadinamojo “pijaro”, logika. Jis nedarė nieko, kas neturėtų aiškios reikšmės savivaizdžio kūrimui – ir darė viską, kas įmanoma, jei tai žadėjo reitingų punktus.

Jo “pijarinės” kūrybos viršūne tapo romų namų griovimo akcija, sumanyta gelbėti šlyjančią Zuoko reputaciją. Nei Paksui/Katkevičiui, nei Uspaskichui nebūtų užtekę vaizduotės ir kūrybinės drąsos tokiai akcijai... Zuokas yra pats Pijaras, “pijaro” įsikūnijimas. Prisiminus Vilniaus mero rinkimų “organizavimo” istoriją, matyti, kad kaip politikos veikėjas, Zuokas itin agresyviai įgyvendino aktyvios laikysenos modelį. Jis labai išplėtė aktyvaus politinio poveikio, opinijos, sau palankios terpės formavimo sampratą. Iš kur, jei ne iš “aktyvios rinkodaros” koncepcijos, jis sėmėsi įkvėpimo savo laikysenai?

Jo sensacingas pareiškimas per TV, kad jis nematąs nieko ypatingo ir nepriimtino praktikoje, kai žmonės samdomi skambinti į TV laidas ir balsuoti už tokias rėmimo akcijas finansuojantį politiką, rodo, kad aktyvi politinė “rinkodara” jam yra ne užkulisinis nešvarus triukas, apie kurį viešai nekalbama, o principas, darbo metodas, kuriuo jis didžiuojasi.

Tai būta ne kokių juodų machinacijų, o visai “legalios” veiklos. (Ji ir šiandien legali – jei netikite, pamėginkite pasiaiškinti, kur parašyta, kad taip negalima daryti.)

Aktyvi politinė “rinkodara” iš esmės yra lobistinė praktika, tik perkelta į valdžios sritį, todėl tarsi atvirkščia: politikas ieško ryšių verslo sektoriuje, kad per jį galėtų paveikti kitus politikus.

Nieko nebuvo

Rinkimų organizavimo aktyviosios rinkodaros metodu scenoje labai simboliška atrodo tokių figūrų kaip Drėma – Zuoko ir jo verslo partnerio vadinto vaiduokliu – padėtis.

Rinkodara – ne tik politikoje, bet ir kasdienėje ekonomijoje – remiasi tam tikro aukojimo logika. Tarkime, Jūs, kaip savo verslo (agurkų, statybų, viešųjų ryšių) bosas, apskaičiuojate, kad Jums reikia orientuotis į 70 proc. vartotojų. Kiti 30 proc. Jums neegzistuoja – kaip kokie vaiduokliai ar šmėklos. O jeigu Jūs taikotės į 95 proc., tai likusieji 5 proc. – tai net ne vaiduokliai, o tikrų tikriausias NIEKAS (“Niekas neskaito komentarų DELFI”).

Taigi Zuoko paaiškinimas teisingumo ir visuomenės teismui, tyrusiam įtarimus, ar nebuvo represuotas “vaiduoklis” Drėma, paaiškinimas, kad “NIEKO NEBUVO”, nepaprastai taikliai perteikia Zuoko politinės rinkodaros filosofijos esmę.

Marketokratinis neoliberalizmas pagrįstas aukojimo logika: “NIEKAS nebus nuskriaustas, jei visi tarnaus turto maksimizavimo tikslui”. Tie, kurie nesusigundo naujausiomis priemonėmis galvai praplauti, yra – Laisvosios rinkos instituto terminais formuluojant – “ištvirkėliai”, ligoniai, gal net iškrypėliai. (Plg. Drėmos apibūdinimus.) Todėl juos reikia skubiai disciplinuoti ir hospitalizuoti (plg. Zuoko ir Janukonio pokalbio įrašą ir Laisvosios rinkos instituto raginimus gydytis nuo ištvirkimo).

Patikimas partneris

Kaip jau ne kartą pažymėta, istorijos su juodąja buhalterija ir paslaptinguoju abonentu skandalingumą sudaro ne tiek “korupcinis” abonento ir boso santykių pobūdis, kiek tas faktas, kad valdžios struktūrų ir verslo “bendradarbiavimas” tapo rutiniška, kasdiene praktika, pasiekusia tokio reguliarumo ir rituališkumo, be abejo, per ilgą laiką. Kitaip tariant, šios istorijos –“atskleistos tiesos” – skandalingumą sudaro būtent jos NEskandalingumas, jos banalumas, kasdieniškumas (“Kas nežino, kad visi save gerbiantys bosai turi juodąsias buhalterijas?”). Ar yra bent vienas žmogus, kuris manytų, kad šis atskleistasis juodosios buhalterijos ir korupcinių ryšių atvejis yra unikalus ir vienintelis (o ne tipiškas ir reprezentatyvus)?

Mylintis sūnus

“Jūs esate mūsų pasididžiavimas … aš dažnai pasigendu Jūsų miesto gatvėse, kavinėse ir miesto renginiuose. … Norėčiau visus pakviesti grįžti į miesto gyvenimą. … Nepamirškite … pažymėjimo!” – įsivaizduokite, kad tai ne Zuoko kreipimasis į pensininkus, o mūsų boso ar lyderio kreipimasis į mus. (Kaip toje akinių reklamoje: “viršininke, mano atlyginimas neleidžia…”–“Argi tai pasiteisinimas?”)

Zuoko akcija “Iki susitikimo prie kavos puodelio!”, reklamuota prabangiuose komercinės reklamos stenduose, ragino nustatytomis valandomis apsilankyti į specialų sąrašą įtrauktose kavinėse ir ten, pateikus tapatybės pažymėjimą, gauti puodelį kavos. Šia akcija siekta užtikrinti “gyvenimo minimumą” (paprastų žmogiškų gyvenimo malonumų minimumą), kurio negali užtikrinti “gyvenimo minimumas” Blinkevičiūtės prasme.

Sunku pasakyti, kas tai – pagerbimas ar pažeminimas. Pagarbus pažeminimas? Šio triuko esmė – kad “išimtinę malonę” tokiam socialiniam subjektui kaip pensininkas siūlo ta pati galios sistema, kuri produkavo tą subjektą (jo padėtį).

Įsivaizduokime gyvenimą visuomenėje, kur elementariausi dalykai yra skiriami boso malone, išimties tvarka. Gyvenimas pagal įsakymą. Kažką primena? Ar šiandien bosas “teiksis” duoti vokelį su alga? Ar valdžia teiksis padėti, jei grįžęs iš ligoninės randu užimtą savo butą? Paskutinį kino teatrą?

Ar ponas teiksis pasitraukti?