V. Ivanauskas. Galvosūkis dėl Baltarusijos – kaip elgtis Lietuvai?

Vertybes deklaruojanti ir demokratijos plėtrą Baltarusijoje remianti Lietuva atsiduria aiškioje dilemoje. Prisidėti prie nuolaidžiavimo A. Lukašenkos režimui, pabūti pragmatikais ir galbūt patikėti galima Baltarusijos visuomenės gravitacija į Vakarus. Ar išlikti Vakarų sąžinės balsu, liekant nuošalyje, bet primenant, jog sandoris su režimu baigsis eiliniu Vakarų valstybių nusivylimu. O gal įmanomas vidurinis variantas?

Be konkurentų

Jeigu prieš ankstesnius rinkimus būta vilčių dėl atskirų opozicijos kandidatų ar bent jų galimybės mobilizuoti tam tikrą elektorato dalį, tai dabartiniai opiziicjos kandidatai nekūrė jokių vilčių politinei kaitai. Kandidatai Serhei Gaidukevich, Tatsiana Karatkevich and Siarhei Kalyakin daugiausia kalbėjo apie socioekonomines problemas ir iš esmės valdžios nekritikavo. Tuo tarpu senieji opozicionieriai laikomi (pvz. A. Lebedko) praradę įtaką. Dar vienas svarbus ženklas, jog prieš rinkimus nebūta jokių reikšmingesnių visuomenės protestų, kaip būta anksčiau „Plošča“ aikštėje.

Visuomenė ne tik neturi kito asmens, aplink kurį galėtų telktis, bet patiria ir savotišką Ukrainos krizės nuovargį, priimdama transliuojamą „tiesą“, jog geriau geriau saugumas ir stabilumas nei visuoemnės laisvė ir neaiški rizika dėl ateities.

Panašumai į Čeušesku

Ieškant istorinių analogijų ir matant Baltarusijos priklausomybę nuo Rusijos, A. Lukašenkos režimą galima palyginti su legendiniu Rumunijos diktatoriumi N. Čeučesku. Valdžia yra ne tik įtvirtinta, bet ir rutinizuota, atviros veikiančios opozicijos nėra, veikia lyderio kultas. Santykiai su Maskva yra dvejopi.

Valstybė ir pats vadovas struktūriškai (ekonomika, karinė galia ir pan.) yra priklausomas nuo Maskvos, jį pakeisti Rusijos valdžiai nebūtų sudėtinga. Jis naudingas, nes užtikrina Baltarusijos dalyvavimą svarbiausiose Rusijos projektuose (Eurazijos sąjungos kūrime), taip pat kai reikia sąjungininkų – balsuoja „teisingai“ Jungtinėse tautose ir pan., arba atlieka „naudingo arbitro“ rolę, ką netgi kelis kartus matėme Minsko susitarimų atžvilgiu. Jis ne visai patogus, nes linkęs laviruoti, per daugiau nei 20 metų nominalios Baltarusijos nepriklausomybės metų palaipsniui leido formuotis tam tikrai „baltarusizacijos“ krypčiai, pažyminčiai kultūrinio šalies išskirtinumo žymėjimą. Tai gali būti svarbu, išlaikant kultūrinę savimonę, kitoniškumą nuo rusų, jeigu politinė integracija su Rusija spartės. N. Čeušesku siekė kurti ne socialistinę visuomenę, o socialistinę tautą, tuo pačiu ne kartą demonstravo parodomąjį savarankiškumą nuo Kremliaus. Tą galime išvysti ir A. Lukašenkos elgsenoje.

Laviruojantys Vakarai, ne Baltarusija

Teigti, jog A. Lukašenka nuolat laviruoja tarp Rusijos ir Vakarų, yra netikslu. Politiniu ir ekonominiu požiūriu (taip pat kariniu) Baltarusija yra visiškai Rusijos orbitoje, tačiau keliuose taškuose patiria ES valstybių poveikį. Galima išskirti, kad kultūriškai baltarusiai turi europietišką tapatumą, jos kultūros elitui svarbūs istoriniai ryšiai su Lietuva, Lenkija. LDK paveldas tampa vis stipresne valstybės tapatumo dalimi.

Pažymėtinas būtų ir dalies atskirose Vakarų valstybėse gyvenančių baltarusių visuomeniškumas, skatinant Baltarusijos pilietinės visuomenės ugdymą, nužymint jos europinę dimensiją. Tačiau tai labai plonas sluoksnis, nedarantis įtakos platesnei visuomenei. ES dėmuo iškyla ir kalbant apie šalies modernizaciją. Neatsitiktinai ES Rytų partnerystės politikoje sienų saugumo, atskiri infrastruktūros klausimai bei bevizio režimo klausimas buvo keliami Baltarusijos ir ES suartėjimuose. Pažyminti abiejų pusių interesą.

Baltarusijos laviravimas tarp Rusijos ir Vakarų buvo menamas, nes gravitacija į Rusiją nuolat vyko. Baltarusija netgi neturėjo pasirinkimo nestoti į Eurazijos ekonominę sąjungą. Kaip ir neturės, jeigu Rusija rimtai imsis galutinai suformuoti Rusijos-Baltarusijos sąjungą. Dalis žingsnių jau nužengta. Ši priklausomybė nuo Rusijos yra status quo, režimas nekūrė (negalėjo) jokios integracijos su Vakarais galimybės. Todėl iš tiesų laviruojančia laikytina Vakarų pozicija, vienais momentais (pvz. prieš 2010 m. prezidento rinkimus) kelianti lūkesčius dėl Baltarusijos politinės valdžios, kitais – demonstruojanti nusivylimą. Naujausias lūkestis susijęs su viešu A. Lukašenkos vaidmeniu Minsko susitarimuose sprendžiant Ukrainos krizę bei savotišku Minsko-Kremliaus-Briuselio šiandieniniu suinteresuotumu išlaikyti stabilumą regione.

Įsitraukiančiai į Sirijos konfliktą Rusijai tai gana palanku, nes demonstruojamas „geranoriškumas“ Europai, pernelyg nieko neaukojant ir neprarandant politinės įtakos. Baltarusijai sankcijų panaikinimas ir didesnis Vakarų valstybių dėmesys gali padėti ekonomiškai, šiuo metu patiriant sunkumus. Turbūt tą jaus ne tik politinis-ekonominis elitas, bet ir visuomenė. Ką laimės Europa?
Turbūt lūkestį, kad šalia Armėnijos pavyksta išsaugoti nors tam tikrą įtaką ir kitai Eurazijos sąjungos valstybei. Taip pat gebėjimą per įvairius horizontalius ryšius (šį prioritetą pabrėžia tokios ES programos kaip „Horizon 2020“ ir kt.) šiek tiek veikti visuomenę, prisidėti prie jos europietiško tapatumo palaikymo ar atskirų vertybinių krypčių išlaikymo (pvz. regionų atskirties mažinimas, lyčių lygybė ir pan.).

Tačiau reikia gerai suvokti tokio poveikio ribas, nes bet kuriuo atveju politinis režimas kol kas yra esminis pokyčio lygio reguliuotojas, visiškai įvaldęs šią techniką. Įvaldęs ir žodyną, pamokant tuos pačius vakariečius. Praėjusį mėnesį Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje Niujorke A. Lukašenka savo kalboje pabrėžė Baltarusijos ekonominį saugumą, skurdo nebuvimą, visuotinį švietimą teigdamas, jog tai „ir yra demokratija, o ne tai, ką mums bandė įteigti Vakarų mokytojai“.

Partnerystė be vertybinio pagrindo: ką daryti Lietuvai?

Galima klausti, ar didesnį palankumą Baltarusijai rodanti ES turi aiškią strategiją, ko ji siekia šiuo žingsniu. Juk mažindama spaudimą, ji padeda legitimuoti režimą. Priešingas argumentas – pripažįstant, jog opozicija nėra veiksminga ir matant Rusijos didinamą dėmesį Baltarusijai, išlaikyti nors kažkokias poveikio priemones Baltarusijai, o gal net Baltarusiją ateityje paversti geresnių santykių su Rusija garantu.

Atrodytų, trumpuoju laikotarpiu pereinama į pragmatinį lygį, kad vėliau būtų išsaugotos galimybės vertybiniam kalbėjimui. Tačiau dažnas perėjimas į tą pragmatinį lygį, kuomet vėliau neįvyksta vertybinis poveikis, rodo, jog ES neturi priemonių lemti kokią nors politinę dinamiką šalyje. Galima kalbėti tik apie partnerystę be vertybinio pagrindo. Visoms pusėms tikintis tam tikros naudos.

Europos Sąjungai neturint aiškesnės strategijos dialogo plėtojimas su Baltarusija greitai pasieks ribas. Abejotina, ar, išskyrus kelis su technine modernizacija susijusius klausimus ar ekonomiką, atsirastų daugiau erdvės rezultatyviam bendradarbiavimui. Užsienio agentais įvardijamos ES organizacijos, ribojami kontaktai ir pilietinės visuomenės aktyvumas bei daug tabu temų nekuria pasitikėjimo.

Šiuo atveju, turint omenyje didelį Rusijos poveikį, ES turėtų aiškiai savo santykius su Baltarusija matyti santykių su Rusija fone, aiškiai įsivardijant, kiek įsitraukimo (engagement) veiksmų ES leidžia sau kiekvienos šių valstybių atžvilgiu ir ko konkrečiai siekiama ties kiekvienu veiksmu. Neatsakius į šiuos klausimus, atlaidaus pozityvumo Baltarusijai demonstravimas lems laiko ir pasitikėjimo kaštus, duos klaidingą signalą dialogą su ES palaikančioms Gruzijai, Ukrainai ir Moldovai. Jos iki šiol patiria nemažai demokratijos plėtojimo problemų, o suvokimas, kad galima „partnerystė be vertybių“, šį procesą tikrai gali apsunkinti.

Rytų partnerystės šalyse aktyvumą rodančiai Lietuvai šiame fone kyla tikras galvosūkis. Pernelyg daug investuota į normatyvinę politiką, kad būtų visiškai nereaguojama. Tačiau būti vien garsią retoriką palaikančiais „Šaltojo karo kariais“ tikrai nederėtų. Lietuviškasis įsitraukimo lygis Baltarusijos atžvilgiu neturėtų būti entuziastingas, juolab vieną kartą jau rodėme entuziazmą 2010 m., kuris baigėsi, kai A. Lukašenka po rinkimų pasodino į kalėjimą savo oponentus.

Šiuo metu, atsisakant užaštrintos politinės retorikos, tačiau ir toliau remiant jau veikiantį žmogaus teisių ir pilietinės visuomenės skatinimo diskursą, tikslinga nedelsiant aktyviai veikti ES koridoriuose ir kalbėti apie ES įsitraukimo veiksmų ribas ir galimybių-rizikų vertinimą (vykdyti niuansuotą politiką galima tik aiškiai įvardijant naudą). Aiškiai siunčiant žinutę, jog tokie veiksmai neturėtų užtikrinti galutinį Baltarusijos režimo legetimumą tarptautinės bendruomenės akyse, tuo nuvertinant įdėtas pastangas Ukrainoje, Moldove ir Gruzijoje. Tai tikrai reikštų Rytų partnerystės politikos diskreditavimą.