T.Tomilinas. Žaliosios politikos pagrindai, arba kodėl nereikia jungti Lentvario prie Vilniaus

 (26)
Portale DELFI perskaitęs vieno jauno politiko raginimą prijungti Lentvarį prie Vilniaus, norėčiau sureaguoti ir išsakyti keletą minčių dėl Lietuvos regionų politikos ir šalies ateities. Man, kaip Lentvario seniūnijos gyventojui, šis pasiūlymas nepriimtinas. Jei jungsime per 20 km nuo Gedimino bokšto esantį Lentvarį, kodėl ne per 10 km nuo jo esančias Skaidiškes, Rudaminą, Nemėžį?
Tomas Tomilinas
© Asmeninio archyvo nuotr.

Ypač keistas siūlymas – spręsti Lentvario šilumos ūkio problemas prijungiant jas prie Vilniaus šilumos ūkio. Čia kaip siūlymas gydyti peršalimą valgant daugiau ledų. Šioje srityje sprendimas yra akivaizdus Lentvariui ir visam Trakų rajonui – reikia varyti lauk iš rajono šilumos ūkio žmonių pasitikėjimą praradusį privatininką, tą patį, kurį sėkmingai išvarė Ukmergė.

Vieno ar kito miestelio jungimas prie Vilniaus visada primena seną, viešojoje erdvėje jau palaidotą idėją kurti Vilniaus ir Kauno dvimiestį. Šis projektas įkūnija komfortiškuose sostinės biuruose, jaukiose kavinėse sėdinčių pasiturinčių ir galią įgavusių jaunų vilniečių norus ir svajones. Kaip jie dažniau sako - vizijas. Supaprastinant, ta vizija tokia: vienas didelis dvipolis-megapolis-akropolis ir keli kurortai su šildomu džiakuziu prie ežerų. Toks industrinis požiūris visai kitai Lietuvai numato būti merdinčia provincija, kurią anksčiau ar vėliau supirks nekilnojamojo turto perpardavėjai.

Juk mūsų šalies politika jau daugelį metų orientuota į miestų plėtrą ir regionų naikinimą. Ir siūlymas prijungti dar ką nors prie sostinės tik pataikauja tokiai idėjinei krypčiai. Juk daroma prielaida, kad sostinėje gyvenimas yra geresnis, turtingesnis ir t.t.

Moksleivių krepšelio sistema, naikinanti šimtus vaikų turinčias rajonų mokyklas, kėsinimasis uždaryti regionų universitetus, mažas vaistines žlugdanti vaistų reguliavimo tvarka, mažų ligoninių ir sveikatos punktų uždarymas sutaupant vieną - kitą milijoną (kai šimtai milijonų mokesčių mokėtojų pinigų atsiduria vaistų gamintojų kišenėse), keleivinio geležinkelio degradacija, ES paramos skirstymo sutelkimas Vilniaus biurokratų rankose, regionų verslo konsultavimo sistemos atsisakymas, savivaldybių biudžetų reketavimas valstybės biudžeto naudai ir galiausiai – sostinės elito amžiaus projektas, nepaliekantis šansų suklestėti decentralizuotai regionų energetikai: Visagino AE.

Ekologiškai mąstantys miestiečiai, Žemei išgelbėti neužtenka paimti „Maximoje“ vienu plastikiniu maišeliu mažiau. Jei norime išgelbėti gamtą, gelbėkime pasaulio kaimą!

Prieš keletą metų pasaulyje įvyko tyli demografinė revoliucija. Miesto gyventojų skaičius pirmą kartą žmonijos istorijoje perkopė kaimo gyventojų skaičių. Neoninėmis šviesomis spindintys stikliniai Kinijos miestai – tai tik viena medalio pusė. Kitoje pusėje, kurios mes nematome TV ekranuose, vyksta arši kova už švarų orą, neužterštą vandenį ir natūralų maistą, už galimybę išgyventi.

Šimtai milijonų Kinijos, Brazilijos, Indijos ūkininkų, išvarytų iš savo žemių, tampa priemiesčių varguoliais, tuo tarpu tradicinę maisto gamybą išstumia tarši pramonė, kur skaičiuojamas kiekvienas litas, kurį sugeba uždirbti maisto korporacijos, apgaudami vartotojus žaliai nudažytomis etiketėmis ir efektyvia reklama.

Lietuvoje vyksta tas pats. Bet čia, atrodo, mūšis dėl natūralumo dar nepralaimėtas. Vis dar esame gyva valstybė, sugebanti apsirūpinti nesintetiniu maistu. Virš milijono žmonių gyvena kaime, šimtai tūkstančių mažų ir vidutinių ūkininkų, šimtai kooperatyvų vis dar gali pagaminti tikrą neguminį maistą, jei mes – vartotojai iš miestų ir priemiesčių – suvoksime, kad jų problemos – tai mūsų problemos.

Viena po kitos savivaldybės ir bendruomenės atsikrato vadinamųjų „danų kiaulynų“ plėtros (Kalvarija, Pakruojis, Mažeikiai), mūsų ūkininkai vieningai priešinasi Genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) korporacijų invazijai, kai kurie pieno gamintojai net nustojo naudoti GMO soją gyvulių pašarams.

Nepaisant atskirų skandalų, mokame saugoti miškus, geriame švarų vandenį, mūsų įstatymai palankūs laukinių gyvūnų apsaugai. Esame viena „žaliausių“ pasaulio valstybių. Tiesa, tokį titulą visai neseniai pelnė mūsų kaimyninė Latvija – prestižiniame Yale universiteto tyrime apie aplinkosauginę šalių pažangą EPI (Environmental performance index) Latvija užėmė antrą vietą pasaulyje po Šveicarijos (Lietuva atiteko tik 17 vieta). Latviai greičiau už mus suvokė, kad būtent žalumas, natūralumas, ekologija, o ne nuolatinis liguistas bandymas tapti konkurencingais, yra jų strateginis pranašumas.

Mano požiūriu, kova dėl „žaliosios“ Lietuvos prasideda ne nuo ekologiškų šampūnų pirkimo interneto parduotuvėje ar dviračių takų klojimo parke. Tai irgi svarbu, bet lemiamą vaidmenį turi mūsų kaip vartotojų požiūris į maistą, kurį valgome. Į tai, iš kur jis atkeliauja, kas ir kokiomis sąlygomis jį gamina.

Jei nesusimąstydami perkame morką, kuri atkeliauja iš Portugalijos – darome meškos paslaugą sau ir savo šaliai. Antrą kartą darome klaidą, jei balsuojame už politikus, kuriems ta keliaujanti morka atrodo normalus reiškinys, kai per kelis kilometrus nuo mūsų namų ūkininkas, auginantis morkas, bankrutuoja, jo vaikai – emigruoja ir t.t. Jei nesukursime sąlygų žmonių gyvenimui ir darbui regionuose, jei neišgelbėsime daugiau ar mažiau natūralaus mūsų kaimo – galėsime pamiršti apie „žaliosios Lietuvos“ viziją.

Vakarietiškoje, pažangioje valstybėje neturi likti vietos kompleksui „aš iš kaimo, noriu į sostinę“. Sveikoje visuomenėje gyvenimas regionuose turi būti net patrauklesnis už telkimąsi viename centrelyje ar šalia jo. Priešingu atveju demokratiškoji Lietuva niekuo nesiskiria nuo Rusijos, kur maskvietis laikomas aukštesnės prabos žmogumi.

Lentvaris, kaip ir tūkstančiai kitų vietovių, turi šansą atgimti ne svajodamas prisišlieti prie didesnio miesto. Tai įmanoma realiai investuojant į darbo vietų kūrimą, kad žmonės turėtų darbą ten, kur gyvena, užuot blaškęsi – kas į Vilnių, kas į Londoną.

Istorinis šansas Lietuvai šiandien yra Visagino atominės elektrinės projekto sustabdymas. Nepriklausomi energetikos ekspertai, pramonininkai, žalieji, faktais, o ne emocijomis apie tariamą energetinę nepriklausomybę įrodė, kad Visagino projektas būtų klaida. Panašu, kad dauguma suprato argumentus ir ketina balsuoti prieš atominę.

Projekto sustabdymas reikštų vieną svarbią žinią Lietuvos regionams – valstybė pagaliau darbais, o ne žodžiais pradėtų vystyti atsinaujinančią energetiką: biomasės, vėjo, saulės ir t.t. Kogeneracija ir energijos taupymas taptų taisykle, o ne popieriniu šūkiu. Dalis maisto gamybai nenaudojamų žemių Rytų Lietuvoje taptų biomasės energijos šaltiniu, suklestėtų smulkios energetikos įmonės.

Ekspertų vertinimu, atominė sukurtų kelis tūkstančius darbo vietų Visagine, tuo tarpu alternatyvios energetikos vystymas sudarytų sąlygas 20-30 tūkstančių naujų darbo vietų atsirasti. Tai reiškia, kad provincijos rajonų centrai savo jėgomis, be gigantiškų projektų ir japonų verslininkų pagalbos apsirūpintų energijos ištekliais. O Lentvario dydžio miestelis, kuris kasmet dėl emigracijos dingsta iš Lietuvos žemėlapio – išliks.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Aktualijos

I. Makaraitytė. Apsikuopti nuo „bebrų“ ar uždaryti partiją? (230)

2017 balandžio mėn. 28 d. 05:30
Saulius Skvernelis susierzino, Ramūnas Karbauskis – taip pat. Ir pastatė Gintautą Palucką, naują socialdemokratų partijos pirmininką į vietą. Valdančiųjų žaidimas paprastas – jiems reikia kuo mažiau sukrėtimų. Iš visur stumiami socialdemokratai buvo patogūs. Kad visai nenumirtų ir savo reikalingiems kadrams galėtų užtikrinti darbo vietas, laikosi įsikabinę kelių ministerijų ir tyliai pritaria beveik viskam.

Tyrėja: grįžusiems emigrantams tenka prisiminti lietuviškų vadovų ypatybes (123)

2017 balandžio mėn. 28 d. 05:30
Tyrėja: grįžusiems emigrantams tenka prisiminti lietuviškų vadovų ypatybes
Sputnik / Scanpix
Dauguma grįžusių emigrantų susiduria su sunkumais, kai jie pradeda dirbti su Lietuvos įmonių vadovais, nes užsienyje būna pripratę prie kitokios lyderystės kultūros, teigia Islandijos universiteto tyrėja Inga Minelgaitė-Snaebjornsson.

Milvokyje nušvilpto J. Valančiūno ekipa dramatiškai žengė į konferencijos pusfinalį (8)

2017 balandžio mėn. 28 d. 05:25
J. Valančiūnas stabdo G. Antetokounmpo.
Getty images
NBA atkrintamosiose varžybose tikrą dramą surengė Milvokyje susigrūmę vietos „Bucks“ ir Toronto „Raptors“ klubai. Šeštose pirmojo Rytų konferencijos etapo rungtynėse su ugnimi vos neprisižaidę svečiai iššvaistė milžinišką persvarą, tačiau sugebėjo rungtynių pabaigoje palaužti kovingai žaidusius šeimininkus 92:89 (28:24, 23:14, 23:23, 18:28). Seriją rezultatu 4-2 laimėję Kanados krepšininkai antrus metus iš eilės žengė į konferencijos pusfinalį.

Orai: gegužė ruošiasi maloniai nustebinti (25)

2017 balandžio mėn. 28 d. 00:01
Orai: gegužė ruošiasi maloniai nustebinti
Julianos Lozovskos nuotr.
Baigiantis paskutinei balandžio savaitei, panašu, kad baigsis ir vėsusis periodas. Artimiausiomis dienomis didesnių pokyčių dar nebus, tačiau ateinančios savaitės orai nuteikia optimistiškai.

Ar Londono finansinis centras išgyvens „Brexit“? (26)

2017 balandžio mėn. 28 d. 07:08
Po „Brexit“ į Londono Sičio finansines aveles jau žvalgosi alkanas vilkas. Kol kas niekas nežino, kokias galimybes dirbti Europos Sąjungos (ES) bendrojoje finansų rinkoje turės Jungtinėje Karalystėje įsikūrusios įmonės.