Makrobiotikos principai - 1

Šiandien žmonėms įprasta valgyti bananus iš Pietų Afrikos, cukrų iš Karibų, ananasus iš Pietų Ramiojo vandenyno salų arba kivi vaisius iš Naujosios Zelandijos. Tačiau mūsų sveikata didžiąja dalimi priklauso nuo organizmo sugebėjimo prisitaikyti prie aplinkos pokyčių.

Kai valgome maistą, kuris išauginamas labai skirtingomis nuo mūsų klimatinėmis sąlygomis, prarandame tą gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos. Kai visuomenė atsitraukė nuo tradicinių, ekologinių maisto produktų, žymiai išaugo sergamumas chroniškomis ligomis. Todėl, norėdami būti geros sveikatos, turime valgyti mūsų aplinkoje pagaminamą maistą, arba bent jau tokį, kuris auginamas panašiame į mūsų klimatą.

Maistas su daugiau jang, arba sutrauktos energijos, ilgiau išlieka gyvas ir gali lengviau atkeliauti iš tolimesnių kraštų nei maistas, kuriame yra daugiau jin, arba besiplečiančios energijos. Pavyzdžiais gali būti jūros druska ir jūros daržovės. Jose yra gausu sutrauktų mineralų, todėl juos nesudėtinga atgabenti iš bet kurio pasaulio vandenyno su ta sąlyga, kad šie vandenys būtų jūsų gyvenamame pusrutulyje.

Grūdai, ypač nelukštenti, gali išbūti nesugedę ištisus tūkstantmečius ir gali atkeliauti iš bet kurios žemės vietos. Pupelės taip pat gali atkeliauti iš labai toli. Tačiau daržovėse ir vaisiuose yra daugiau jin. Jie skaidosi ir pūna daug greičiau, nei grūdai ir pupelės, ir, jeigu jie nėra natūraliai sudžiovinti arba marinuoti, juos geriausia imti valgymui iš kuo artimesnės vietos.

PASIKEITIMAS KARTU SU GAMTA

Yra svarbu pritaikyti gaminimo ir valgymo įpročius prie sezono pokyčių. Šiais laikais žmonės to nedaro, kadangi dauguma valgo beveik tokį patį maistą ištisus metus. Aukštos temperatūros ir ryški saulė suteikia aplinkai daugiau energijos. Vanduo garuoja daug greičiau ir augalai tampa vešlūs ir išsikeroję. Pavasaris ir vasara yra aukštos, besiplečiančios energijos laikas. Kai baigiasi vasara, energija pradeda keistis, ji žemėja. Šaltesniuose ir tamsesniuose metų laikuose, tokiuose kaip ruduo ir žiema, žemėjanti ir besitraukianti energija yra stipresnė.

Kaip mes galime prisitaikyti prie šių pokyčių? Per pavasarį ir vasarą mūsų dieta gali būti lengvesnė ir šviežesnė, tai reiškia, kad vartojame mažiau ugnies maisto gaminime. Mums nereikia tiek daug ugnies mūsų gaminime, nes ugnies yra saulėje. Kai yra karšta, mums nereikia šilumos iš mūsų maisto. Kai ateina ruduo ir žiema su žemesnėmis temperatūromis ir stipresne žemėjančia energija, mes gaminame gausesnį ir šiltesnį maistą, naudodamiesi ugnimi maisto gaminime.

Kai sezonas keičiasi, mes taip pat turime naudoti natūralius produktus iš gamtos. Pavasarį ir vasarą mūsų sodai yra pripildyti visokių daržovių ir kitokio maisto, taigi, mes galime valgyti pačių užsiaugintus šviežius produktus.

Nuo vieno metų laiko iki kito atmosferos energija keičiasi kaip dalis dieninio ciklo. Aukštesnė energija yra stipresnė ryte, žemesnė energija yra stipresnė po pietų ir vakare. Kad valgytume pagal šį ciklą, pusryčiai turėtų būti lengvi, ne sunkūs. Kiaušinio ir kiaulienos pusryčiai yra tankūs ir sunkūs ir nesutampa su to laiko energija.

Grūdų pusryčiai gali būti verdami su daugiau vandens, taip jie tampa lengvesni ir geriau virškinami. Pietūs gali susidėti iš daugiau patiekalų ir galime daugiau valgyti vakare, kai atmosferos energija daugiau kondensuojasi ir juda link vidaus. Priešpiečiai taip pat gali būti greiti ir lengvi, kai atmosferos energija yra labai aktyvi ir besiplečianti. Tokiu metu galime pagaminti ką nors greito ir lengvo, pavyzdžiui, pašildyti likučius.

ŽMOGAUS POREIKIUS REIKIA GERBTI

Kitas svarbus principas yra reikalavimas valgyti, pasikliaujant savo instinktais – taip, kaip tai daro daugelis gyvūnų rūšių. Žmogaus dantys atskleidžia tobulą žmogui reikalingą maisto produktų santykį. Suaugę mes turime trisdešimt du dantis. Iš jų - dvidešimt yra krūminių. Žodis “krūminis” (molar) yra kilęs iš Lotynų kalbos žodžio, reiškiančio girnapusę – akmenis, naudojamus malti grūdus į miltus. Šie dantys netinka gyvuliniam maistui, o yra skirti smulkinti grūdams, pupelėms, sėkloms ir kitiems augaliniams produktams.

Taip pat burnoje yra aštuoni priekiniai dantys (incistor), kurie išvertus iš Lotynų kalbos reiškia pjauti – jie puikiai tinka kramtyti daržovėms. Taip pat turime keturis iltinius dantis. Jie tinka gyvulinio maisto smulkinimui – ne tik mėsai, bet ir žuviai. Taigi, pagal dantų sandarą idealų žmogaus mitybos racioną turėtų sudaryti penkios dalys grūdinių bei kitų birių produktų, dvi dalys daržovių ir viena dalis gyvulinio maisto. Idealus augalinio ir gyvulinio maisto santykis turėtų būti septyni su vienu.

Šiuolaikinė mityba šio pavyzdžio tikrai neatitinka. Vietoje nesmulkintų grūdų, pirmenybę teikiame gyvuliniam maistui. Daržovės dažnai naudojamos kaip garnyras prie pagrindinio patiekalo, kuris būna gyvulinės kilmės. Smulkinti grūdai dažniausiai naudojami kaip priedas, pavėluotai ir dažniausiai baltos duonos, bandelių ir kitomis visiškai netinkamomis formomis. Maltų grūdų duona arba bandelės paprasčiausiai naudojami kaip transporto priemonė "hot dog" dešrelei, "hamburgerio" mėsos paplotėliui ar kitam gyvuliniam maistui. Grūdai šiuolaikinėje mityboje yra atsitiktinis komponentas.

Šiandien labai daug žmonių valgo tiesiog priešingą maistą tam, kurį turėtų valgyti. Štai kodėl šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja tiek daug sveikatos problemų. Svarbiausias dalykas yra tai, kad mityba augalinės kilmės produktais visuomet yra pranašesnė už mitybą gyvuliniais produktais. Kai Ohsawa pirmą kartą prieš daugelį metų viešai paskelbė šią mintį, juokėsi visi Vakarų daktarai ir mitybos specialistai. Jie manė, kad gyvulinis proteinas yra pranašesnis už augalinį ir šiuos teiginius rėmė faktu, kad kultūros, kuriose paplitusi mityba, paremta gyvuliniu proteinu, yra žymiai labiau išsivystę nei kultūros, kuriose mintama daugiausia grūdais bei kitais augaliniais produktais.

Tačiau palaipsniui šis požiūris keičiasi. Šiandien ir modernios mitybos šalininkai sutinka, kad mityba, paremta augaliniais produktais, mūsų sveikatai yra kur kas tinkamesnė. Jei palygintume žmonių, valgančių augalinį ir gyvulinį maistą, sveikatos būklę, tai tarp žmonių, mintančių augalinės kilmės produktais, sergamumas chroniškomis ligomis yra žymiai mažesnis. Žinoma, čia taip pat yra išimčių.

Jeigu jūs norite maitintis gyvuliniu maistu, tuomet jums reikėtų keltis gyventi į tolimąją Šiaurę, šalia Poliarinio rato. Tuomet galėsite sočiai valgyti gyvulinio maisto. Tačiau jei gyvenate Hjustone, kur vasarą temperatūra siekia keturiasdešimt laipsnių, tuomet valgyti ant grotelių keptą kepsnį visiškai netinka. Tai neužpildo mūsų biologinių poreikių ir visiškai nedera su mūsų aplinkos sąlygomis.

Makrobiotika taip pat rekomenduoja gerbti mitybos tradicijas. Biblijoje skaitome: “duok mums mūsų duonos kasdieninės.” Duona simbolizuoja grūdus. Kviečiai, miežiai ir kitos grūdų rūšys laikomos gyvenimo simboliu. Tolimuosiuose Rytuose ryžiai buvo laikomi pagrindiniu maisto produktu, gyvybės simboliu. Amerikos čiabuviai kaip savo gyvybės simbolį garbino kukurūzus.

Kur tik pažiūrėsime, nepaisant jūsų tradicijos, jei pažvelgsime atgal į praeitį, pamatysime, kad visų mūsų protėviai kaip pagrindinį maisto produktą vartojo grūdus. Vietines daržoves ir pupas naudojo kaip antrinius maisto produktus. Gyvulinio maisto jie valgydavo žymiai mažiau, nei mes šiandien.

Kai kurios daržovės, ypač pomidorai ir bulvės, pagal savo kilmę nėra europietiškos mitybos pavyzdys. Šios daržovės į Europą buvo atvežtos iš Peru. Tradicinėje italų virtuvėje nebuvo pomidorų padažo. Būtent italų mityba buvo labai artima makrobiotinei. Jie nenaudojo daug mėsos, daugiau valgė jūros gėrybių, nes Italija yra pusiasalis. Kepimui naudojo ne sviestą, o alyvuogių aliejų. Jie valgė daug konservuotų alyvuogių. Pagrindinis jų maistas buvo nesmulkintų grūdų makaronai ir ryžiai. Kai žmonės šiuos tradicinius valgymo įpročius iškeitė į modernią mitybą, dramatiškai išaugo sergamumo degeneruojančiomis ligomis, ypač širdies ligomis ir vėžiu, dažnis.