Kodėl ne futbolas?

Bet per krepšinį tribūnos lūžta. Kova rimta, ypač tarptautiniuose turnyruose. Lietuviai gali rietis,dalytis pagal partijas, simpatijas, antipatijas; atrodo, tai tiesiog klanų kova. Ir su simbolika, atributika, kaip ir dera klanų peštynėms. Bet kai prasideda nacionalinės rinktinės pergalių ir pralaimėjimų serialai, visi yra vieningi. Paklaikusiai. Kaip kokia religinė sekta.

S.Darius krepšinį atvežė pirmasis, o pirmieji lietuviai Europos čempionai buvo prasikalę JAV “basketbolo” lygose. Trisdešimtaisiais – keturiasdešimtaisiais krepšinis buvo natūraliai suprantamas kaip Amerikos žaidimas, prigijęs čia mūsų lietuvių,emigrantų dėka. Jie čia, Sporto Halėje ir žaidė.

Nacionalinis identitetas ir sovietmečiu buvo renčiamas ant tautinio krepšinio. Masinių sambūrių taktikos mokytasi, skanduočių. Tai buvo vieta, kur lietuviai viešai, laisvai ir nebaudžiamai galėjo įkrėsti ir rusams okupantams, ir tų okupantų reprezentaciniam klubui.

Lietuviai su latviais išmokė žaist krepšinį Sovietų Sąjungą. Kas be ko. Ir mes žinojome, kad tai JAV žaidimas, Lietuvon XX a. trisdešimtaisiais atvežtas į Nepriklausomą Lietuvą. Jis ir toliau toks liko. Amerikoniškas. O JAV su sovietais pliekėsi šaltojo karo frontuose. Mes, žaisdami krepšinį ir sirgdami už Kauno”Žalgirį”, tęsėme nepriklausomybės laikų tradiciją. Ir tuo pačiu buvome amerikonų pusėje globalinėje priešstatoje. Nacionalinei savimonei tai tiko. Ledo ritulys? Mes jį kadaise gerai žaidėme, tačiau kai rusai “chokėjuje” ėmė krėsti kanadiečiams, ir jis tapo rusų imperializmo propagandiniu žaislu, jį tauta palengva atmetė kaip galimą rezistencinį formatą: netiko.

Klausiau, kur mūsų lietuviškas futbolas? Bet kada jis buvo stiprus? Tarpukary rinktinė buvo silpna. Sovietmečiu vargais negalais “Žalgiris” išsikapstė į aukštą vidutinės europinės komandos lygį, tačiau kelios savaitės po nepriklausomybės ir visa futbolo “Žalgirio” istorija baigėsi.

Ir normalaus futbolo Lietuvoje. Keista – tuo metu, kai jis gal du tris metus apie1987 jau buvo atsiradęs, ir auginosi jaunimą. Tereikėjo “Žalgirį” nieko nekeičiant sistemoje, nedarkant futbolo aikščių ir futbolo rengimo susiklosčiusių tradicijų, leisti į Europą, kad ir kokiems metams pasiprašyti į Lenkijos čempionatą. Kol atsiras kur dėti tokio lygio komandą Lietuvoje ir Europoje.

Krizė buvo ištikusi ir Lietuvos krepšinio lygą, bet ne Lietuvos krepšinį. Krepšininkai žaidė po visą pasaulį,bet rinktinė nusiurbdavo juos atgal. Su futbolu nespėjome įšokti į europinį traukinį. Nespėjome priprasti prie pergalių. Nespėjome suprasti,kad futbolas irgi gali būti lietuviškas.

Nacionalinis identitetas yra rimtas reikalas. Grupės, klanai aplink komandas; tai natūralu. Tai karo atmaina. Sportas apskritai sublimuotas karas; boksas ar net kietas futbolas, ledo rutulys, tai sušvelnintų taisyklių gladiatorių turnyrai. Gal dėlto, kad futbole mes buvome pasiekę kažką tik prie sovietų? Mentalitete slypi idėja, kad futbolas yra “rusiškas”. Nors futbolas yra angliškas.

O gal kas kliūva nacionaliniame charakteryje? Trys lietuviai penkios partijos, tai kiek lietuvių susidarys iš vienuolikos žaidėjų? Gal penketukas tai mums, individualistams psichologinė riba?

Perdaug žaidėjų aukštelėje? Manau, kad lietuviai susitarti gali tik gal penkiese. Suderinti interesus. Ne visada, žinoma, bet tai – riba.

Etnografai ir istorikai nesyk aprašę dievų garbinimo ritualus iš lietuviško kaimo renesansinių laikų. Garbindami dievus, pirmiau jie dar ir paruošdavo apeiginį maistą.

Per apeigas vienas kitam per laužą mėtydavo tešlos gniužulėlius, kol šie, iš rankų į rankas per ugnį lakiodami, iškepdavo; ir tokius apvalius suvalgydavo. Rankas pratinosi prie kamuolio jau XV-XVI a. Ir čia svarbu buvo perdavimo elementas; apvalaus daikto. Rankas, ne kojas.

Tas ritualas kažkada reiškė kažką kitą. Bet judesiai turbūt rodo, kad apvalaus padargo svaidymas iš rankų į rankas buvo prigimtas ir mielas lietuviui. Gal tai buvo maldelė, prašanti, iš dievų, be kita ko, ir krepšinio?