Hirosima vis dar gedi

Nuo to laiko šalies politikai, savo šalį svetur pristatantys žmonės ir net eiliniai piliečiai daro viską, kad šiuo sakiniu patikėtų visas pasaulis. Nors susidaro įspūdis, kad Japonijoje į Antrąjį pasaulinį karą neretai žiūrima netgi ramiau nei Vokietijoje, lankantis Hirosimoje atrodo, kad niekur neišgaravo aiškus neteisybės pojūtis.

Neišsipildė pesimistiškiausios pranašystės: kad mieste 75 metus nežels žolė, kad sprogimą išgyvenę žmonės, japoniškai vadinami hibakušia, gyvens ne ilgiau nei trejus metus... Miestas jau seniai sugrįžo į įprastą ritmą. Tačiau Hirosima vis dar yra miestas-auka. Reta šeima gali pasigirti, kad niekas iš jos artimųjų nežuvo per atominį bombardavimą.

„Žmonės norėtų užmiršti siaubingus prisiminimus, bet aš noriu papasakoti savo istoriją“, – ryžtingai sako Shizuko Abe, viena iš atominės bombos sprogimą išgyvenusiųjų, nebe pirmą kartą pasakodama savo prisiminimus Hirosimos taikos memorialo muziejaus lankytojams. Keletas jos likimo draugų čia nuolat kviečiami pasakoti savo išgyvenimus. Iš viso Japonijoje gyvena apie 270 tūkst. hibakušia. Moteris kalba ramiai, kartais net monotoniškai, žiūrėdama į vieną tašką, jokių jausmų neišduodančiu veidu. Tai, ką jai teko patirti 1945 metų rugpjūčio 6-ąją, jau yra istorija. Sh. Abe jau įprato kalbėti apie tai su stebėtina ramybe, nors jos besiklausantys turistai negali sulaikyti ašarų.

„Ne, aš nepuoselėju priešiškų jausmų Amerikai. Tai, kas įvyko, juk buvo ne šalies žmonių, o tik konkrečių politinių lyderių valia“; „Mažylis“ [taip buvo vadinama ant Hirosimos numesta atominė bomba – D. R.] atnešė didelę tragediją, bet šiandien atominiai ginklai dar galingesni ir pavojingesni“, – šaltu veidu pasakoja Sh. Abe. Kai kurie jos likimo draugai netgi prisiverčia ištarti: „Japonija nusipelnė bausmės – juk ji pirmoji užpuolė JAV“. Nugalėtos valstybės karo aukoms nelieka nieko kita, kaip kalbėti tokiais žodžiais.

Vis dėlto užtenka pasivaikščioti po Hirosimos muziejų, kad pirmas žodis, ateinantis į galvą, mąstant apie atominę tragediją, būtų „beprasmybė“. Karo pabaiga jau buvo nulemta 1945 m. liepos 26 d. įvykusioje Potsdamo konferencijoje. Jos deklaracijoje sąjungininkai pareikalavo, kad Japonija besąlygiškai pasiduotų. Buvo grasinama „visišku sunaikinimu“, jei imperija nepaklus. Tuo metu karo išvargintuose miestuose trūko maisto, vasaros karščiai ir ligų epidemijos buvo išsekinę šalies gyventojus, buvo akivaizdu, kad Japonija karą pralaimės. Japonų derybininkai tai suvokė ir iškėlė vieną sąlygą: palikti šaliai imperatorių. Sąjungininkai su tuo nesutiko, nors vėliau, kai bombos jau buvo numestos ir besąlygiška kapituliacija paskelbta, nusileido šiam reikalavimui.

Grasinimuose apie atominę bombą nieko nebuvo užsimenama, Japonijoje niekas nežinojo, kad priešas turi tokį ginklą. Jungtinės Amerikos Valstijos atominę ataką pasirinko kaip priimtiniausią alternatyvą karui su Japonija užbaigti. Toks sprendimas turėjo sumažinti Sovietų Sąjungos vaidmenį užbaigiant karą ir pagąsdinti sąjungininkę, netrukus po karo tapusią aršiausia priešininke.

Taikiniais pasirinkti miestai ilgą laiką nebuvo bombarduojami iš oro, siekiant užmigdyti žvalgybos budrumą. Hirosimos muziejuje saugomi dokumentai, liudijantys, kaip buvo renkamasi, ant kurių miestų numesti atomines bombas, dar labiau šokiruoja ir taip paklaikusiais žvilgsniais po muziejų klaidžiojančius lankytojus: kad būtų matomi atominio sprogimo padariniai, tankiai gyvenamos miesto dalies skersmuo turėjo siekti bent tris mylias; iš pasirinktų miestų netrukus išbrauktas Kiotas, nes sąjungininkai pagailėjo architektūros paminklų. Apie 350 tūkst. civilių Hirosimos gyventojų niekas nepasigailėjo. Iš keturių galiausiai atrinktų miestų Hirosima buvo pasirinkta taikiniu dėl to, kad joje nebuvo sąjungininkų karo belaisvių stovyklos, Nagasakis – todėl, kad jame buvo stambios karo pramonės gamyklos. Kiti du miestai, Kokura ir Niigata, išvengė žiauraus likimo.

Gyventojai nenutuokė, kas jiems nutiko. Kai kurie tikėjo atsidūrę budistiniame pragare. Žmonės buvo įspėti, kad jei būtų sužeisti bombardavimo metu, ieškotų vandens, tačiau tie, kurie vadovavosi šiais nurodymais ir įšliaužė į upę, paskui negalėjo iš jos išlipti, ir jų lavonai plaukiojo pirmyn atgal potvynių ir atoslūgių ritmu, pasakoja Shizuko Abe.

„Girdėjau, kaip sužeisti žmonės prašė vandens atsigerti, bet buvau mokyta, kad sunkiai sužeistiems gerti negalima, nes jie iš karto numirs. Tačiau jie vis tiek numirė mano akyse, ir dabar aš dažnai kaltinu save, kad nesuradau jiems vandens, nes galėjau palengvinti jų paskutines akimirkas“, – čia sprogimo liudininkės balsas sudreba. Ji pasakoja dar ir dabar dažnai girdinti balsus žmonių, kurie šaukėsi pagalbos iš po namų griuvėsių. Kadangi visi aplink po sprogimo buvo sužeisti, niekas negalėjo jiems padėti. Net gydytojai, dirbę pagalbos centre, atidarytame buvusiame fabrike, patys buvo sužeisti.

Pati Sh. Abe, kaip ir daugelis moksleivių tą dieną prievarta atvežta į miesto centrą griauti medinių statinių (taip buvo rūpinamasi, kad neplistų gaisrai), nuo sprogimo sukeltos bangos nukrito nuo stogo, jos trumpa apranga įdegė į kūną, o nepridengta oda visiškai atšoko. Sunkiai matydama mergina tiesiog sekė minią, šliaužiančią į pagalbos centrą. Dėl didelio sužeistųjų skaičiaus gydytojai nespėjo pagelbėti visiems sužeistiesiems, todėl, kaip prisimena Shizuko Abe, tėvai ją gydė liaudiškais metodais.

Šiandien, po 18 plastinių operacijų, senutė japonė beveik neišsiskiria iš minios. Jos gimtasis miestas taip pat jau grįžęs prie įprasto gyvenimo. Modernūs pastatai, klestinti pramonė, žaliuojantys parkai, kaip ir visur kitur į darbus ir mokyklas rytais skubantys žmonės sudaro įspūdį, kad praeitis liko tik istorijos vadovėliuose ir muziejų ekspozicijose. Vis dėlto šis įspūdis klaidingas. Apie dešimtmetį Japonijos vyriausybės ignoruotos ir ilgai pasaulio pamirštos tragedijos aukos dar ir šiandien kenčia nuo sprogimo paliktų fizinių ir psichologinių žaizdų, net jaunosios kartos sergamumas vėžiu kelis kartus viršija Japonijos vidurkį. O pasaulis toliau kuria branduolinius ginklus. „Už oficialios taikos slepiasi pavojus“, – su vos balse juntamu nerimu sako hibakušia Shizuko Abe.