G.Kirkilas. Inteligentas politikoje – misija (ne)įmanoma? J.Karosui atminti

Kaip ir daugelį kitų, mūsų visuotinio skubėjimo ir nesusikalbėjimo laikais, akyliau pastebime ir įvertiname, tik jiems išėjus. Tačiau šias eilutes paskatino parašyti ne tik jubiliejinė sukaktis. Justino Karoso lygio politikų mūsų menkėjančiame politikos lauke akivaizdžiai stinga, ką dar tik paryškina rinkimų kampanijos, ir dar ilgą laiką truks.

Nors ir buvo savo kartos bei laikmečio žmogus, jis kažkaip net ir ne pačiomis palankiausiomis sąlygomis sugebėdavo išsiskirti tolerancija, platesniu požiūriu. Tiesa, nevengdavo pasakyti ir draugams (tarp jų ir šių eilučių autoriui) teisybę ar kritiškesnį žodį. Tačiau mokėjo neįžeisdamas, mat to ir nesiekdavo, su jam būdinga inteligentška ironija ar jumoru. 

Gal todėl, kad nevengė ir autoironijos, kurią mes, kas būdavo šalia, palaikydavome, nes vargu ar Lietuvoje yra smagesnis dalykas nei pasišaipyti iš kokių nors tikrų ar tariamų, šiuo atveju, suvalkietiškų bruožų. Jei Justinas Karosas buvo suvalkietis, o kitokios versijos neturiu, be to jis ir pats šio fakto neneigė, tai Suvalkija, Sangrūda, kur jis gimė ir mokėsi vidurinėje, turėtų tuo didžiuotis.

Paties Justino pavardė Karosas buvo įvairiausių pokštų ir jo asmeninės autoironijos objektas. Galite įsivaizduoti, kokia čia buvo terpė tam, kai Seimo užsienio reikalų komitete vienu metu dirbo ir Karosas, ir Lydeka, pagaliau Seime dar Sakalas, Medvedevas...

Jis ypač mėgo bendrauti, o reiškia - mylėjo žmones, nors tai niekad nevirsdavo kokiomis nors jo deklaracijomis ar pompastiškais pareiškimas apie meilę visai žmonijai. Visi mes, jo draugai ir bendražygai, žinojom, kad po kokio nors pasveikinimo gimtadienio ar kita proga, Justinas ištars savo garsiąją ir lakią frazę: “kur ir kada?” O tai reiškė, kad būtina pabendrauti ir po oficialiosios dalies neformaliai, pajuokauti ar pakalbėti rimčiau, pakelti taurę. Pagaliau pamatyti šalia esantį bendražygį, tačiau ir politinį oponentą, kurių jis niekuomet nelaikė priešais (nepriklausomai nuo tų oponentų požiūrio į jį) ir todėl su visais bendravo. Ir nors šiandien jo jau nėra tarp mūsų, “kur ir kada” kartojama kiekvienu panašiu atveju ir ne tik jo bendražygių socialdemokratų ar draugų.

Jis buvo tikras lietuviškas inteligentas, anot jo paties “nuo kaimo iki universiteto”, nors šių eilučių autoriui daugiausiai teko bendrauti jo politinės veiklos laikotarpiu, į kurią jis, per daug nedvejodamas, įsitraukė dar Sąjūdžio laikais. Mūsų inteligentija, mokslininkai, menininkai, kaip žinia, po nepriklausomybės atgavimo iš politikos beveik, išskyrus keletą išimčių, pasitraukė. Matyt todėl, kad politika jiems buvo nepatraukli, joje per daug intrigų, savanaudiškumo, nepagarbos, tačiau kaip tik dėl to, kad mažėja inteligentų, intelektualų, politika tokia ir tampa.

Justinas Karosas tai suprato ir liko tarp tų, nepasitraukusių išimčių. Šiandien beveik jau visi pripažįstame, kad per menkas inteligentijos įsitraukimas ir yra viena didžiausių nūdienos mūsų politikos, ypač politinės kultūros problemų - inteligentiškų asmenybių trūksta, jų vis mažėja, su Justino Karoso išėjimu, akivaizdu, sumažėjo dar. Ar jis tai suprato ir dėl to savotiškai aukojosi, nežinau, tačiau iš universiteto į politiką atėjo ir liko sąmoningai, nors dėl to ne sykį ir nukentėjo.

Tuo aspektu Justinas Karosas politikoje, jo pavyzdys, jo publicistinis ir kitoks palikimas buvo, tebelieka ir liks aktualus.

Gal būt jis buvo karjeristas ir todėl pasirinko politiką? Galvoti galima įvairiai, taip ir bus mūsų pavydo apimtame krašte, bet vis tik, mano nuomone, greičiausiai ne, nors ir buvo nuosaikus pragmatikas. Tačiau aukštų postų jis ne sykį atsisakė ir pirmiausiai 1992 – aisiais, kuomet jo partija laimėjo absoliučią daugumą Seime ir Algirdas Brazauskas pasiūlė jam tapti užsienio reikalų ministru. O ir vėliau tokių atsisakymų būta ir ne kartą, tačiau jis liko parlamentaru, daugiausiai dirbo Seimo užsienio reikalų, vėliau Europos reikalų komitetuose. Buvo nuoseklus, nors ir ne fanatiškas ar mėgstantis tai pabrėžti viešai, Lietuvos narystės NATO ir Europos Sąjungoje šalininkas. O mokėdamas vokiečių kalbą, daug nuveikė, įtikinėdamas ypač vokiečių, austrų, kitų šalių parlamentarus, kurie ilgą laiką buvo skeptiški, ypač Lietuvos, kitų Baltijos valstybių NATO narystės atžvilgiu.

Jo veikla užsienio politikos srityje reikalautų atskiro aptarimo ar gilesnės analizės. Trumpame straipsnyje būtina paminėti jo nuosaikumą ir santūrumą, ne sykį gelbėjusį mūsų Seimą, o dar ir šiemet, nuo neapgalvotų pareiškimų ar rezoliucijų, ypač kaimyninių šalių atžvilgiu. Jis daug rašė, aktyviai skelbė straipsnius užsienio politikos temomis, dažniausiai pačia sunkiausia – santykių su Rusija. Noriai bendravo su daugeliu ambasadorių, stengdavosi ištaisyti klaidingus, nediplomatiškus Seimo ar užsienio reikalų ministerijos žingsnius, kurių visuomet padaugėdavo, o ir dabar pastaruoju metu, vadovaujant šiai žinybai radikalių pažiūrų politikams. Pastariesiems svarbiau kaip nors karingai reikštis Lietuvoje, o Justinui Karosui rūpėjo geri kaimyninių šalių santykiai, verslo, žmonių ryšiai ir bendravimas.

Prezidentui Valdui Adamkui, paskyrus šių eilučių autorių prieš geroką dešimtmetį savo atstovu derybose su Rusijos prezidento atstovu Dmitriju Rogozinu dėl Kaliningrado tranzito, nei minutės neabejojau pasikviesti Justiną Karosą į pagalbą. Jis dirbo be jokių oficialių pareigų ar atlyginimų, o tik todėl, kad galvojo, jog tai – svarbus reikalas ir būtina padėti. Ir šiandien džiaugiuosi, kad neklydau - derybos buvo ilgos ir nelengvos, ne kartą patekdavusios į aklavietę ir ne sykį tik jo, Justino Karoso, subtilios diplomatijos ir neįžeidžiančio jumoro dėka kažkaip iš ten išsipainiodavome.

Iš jo mes visi mokėmės, klausėmės, jis taip pat mokėjo klausytis, neįsižeisdavome dėl jo pastabų, tik todėl kad jos dažniausiai būdavo tiesiog teisingos, o svarbiausia - be jokių asmeniškumų. Jis taip ir diskutavo, ginčijosi, polemizavo – argumentais, logiškai, aiškiai atskirdamas diskusijos objektą nuo politinio oponento asmenybės, kas Lietuvos politikai, deja, ne visuomet būdinga. Jis ne vieną paskatino ar atvedė į politiką. Gal būt didžiausia jo sėkmė yra Ričardas Malinauskas, atėjęs į Druskininkų merus, pakėlęs šį miestą kartu su Justinu Karosu, Druskininkų apygardoje išrinktu net kelis kartus iš eilės, kas nedaugeliui rimtų politikų, ir net populistų, pavykdavo.

Baigęs Vilniaus Universitetą, įgijęs lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo specialybę, pasuko į filosofiją, tapo profesoriumi, vėliau parlamentaru ir politiku, tačiau visada išliko jautrus lietuvių kalbai. Seimo plenariniuose, komitetų ar frakcijos posėdžiuose nuolat pataisydavo neteisingai kirčiuojančius ar dėstančius mintis. Kaip jam būdinga, neįžeisdamas, diplomatiškai, subtiliai ir gal tik jo dėka daugelis iš mūsų jau nebesakome “kas liečia”, išmokome teisingai kirčiuoti ypač politikų dažnai naudojamą žodį “klausimas”.

Nors jau senokai nedirbo universitete, jo Alma mater jam rūpėjo. Net ir paskutinėje savo sesijoje teikė ir gynė Seime Vilniaus universiteto statutą, tikėjo seniausio Lietuvos universiteto išskirtinumu, pergyveno dėl vykdomos reformos negatyvių pasekmių. Profesorius didžiavosi savo studentais, dažnai Seime, skiriant vieną ar kitą asmenį į aukštas pareigas, pajuokaudavo: “ buvo mano studentas, filosofijos egzaminą išlaikė gerai, reiks balsuoti”.

Kaip aktyvus politikos publicistas, nevengė ir aštresnių diskusijų, taip pat ir nepopuliariomis temomis. Vienas paskutinių straipsnių šiemet vasario mėnesį - “Politinis pyktis kaip mokslinis argumentas, arba generolo ir pirmininko dvikova”. Šiaip jau tik pavadinimo ir pakaktų – tiek jame daug pasakyta, pasitelkus jo subtilią ironiją. Tačiau diskusijos tarp pirmininko Arvydo Anušausko ir generolo Jurgio Jurgelio šiame Justino Karoso straipsnyje reziumė negaliu nepacituoti. “Tad peršasi mintis, kad generolas turėtų iškviesti pirmininką dvikovon. Saugumo žmonėms neturėtų pritrūkti ginklų, o ir sekundantų, matyt, atsirastų. Deja, aristokratinės elgsenos normos negrįžtamai pasitraukė praeitin. Tiesa, kažkokie garbės kodekso (kad ir nerašyto) likučiai lyg ir tebėra, bet jo normos adresuotos ne įžeistajam, o įžeidėjui. Todėl pripažįstu: nors generolo ir labai gaila, bet nieko patarti jam negaliu”.

Bene ryškiausias Justino Karoso asmenybės bruožas, matyt, itin derantis filosofui – santūrumas. Jis santūriai didžiavosi valstybiniais apdovanojimais, kurių tikrai nusipelnė ir ne vieną turėjo, taip pat iš užsienio šalių. Santūriai džiaugėsi savo penkiais anūkais. Santūriai naudojo, kaip matome jau tik iš pateiktų citatų, argumentus, ironiją ir autoironiją. Net skeptikas, o tokiu būti, atrodo, reikalauja filosofo pašaukimas, jis buvo santūrus. Santūrus buvo ir paskutinėmis savo gyvenimo dienomis, nors liga buvo sunki, ypač sunki, tačiau nesiskundė, o dirbo iki paskutinės dienos, rūpinosi šeima, savo moksliniu ir kūrybiniu palikimu.

Nežinau ar pats Justinas Karosas, kaip Sangrūdos vidurinės mokyklos auklėtinis, prie to kaip nors prisidėjo, bet jo gimtosios mokyklos internetiniame portale aptikau įdomų skyrelį, kuris pavadintas “Filosofija”. Ten parašyta: “Neužtenka žinoti, reikia panaudoti žinias; neužtenka egzistuoti, reikia būti; neužtenka norėti, reikia veikti”.