Č.Iškauskas. Lenkija imperijų apsuptyje: o ji pati?

Varšuvoje ir šiandien atsiranda politikų bei istorikų, kurie lieja krokodilo ašaras, esą šlovingoji Lenkijos praeitis užmiršta, šalį apsupusios imperinės valstybės, kurios tik ir gviešiasi į svetima gera. Rusija ir Vokietija – štai tie monstrai, kurie tik ir taikosi atgaivinti pokolonijinę erdvę ir dar kartą perdalinti Lenkiją. Kita vertus, šlovinama didvyriška lenkų praeitis, siekianti XVII-ojo amžiaus pradžią, kai kita imperija – Žečpospolita arba Abiejų Tautų Respublika (ATR) nužygiavo iki pat Maskvos Kremliaus. Beje, lietuvių indėlis į šią agresiją prieš rusus neakcentuojamas...

Vartau lenkų dienraštį „Nasz Dziennik“, kuris save laiko katalikišku kultūros, istorijos ir informacijos leidiniu. Laikraštis su grauduliu prisimena 400 metų istoriją ir mėgaujasi 1611 m. spalio 29 d. Varšuvos karališkuose rūmuose įvykusia Rusiją žeminančia ceremonija. Tuomet, kaip rašo laikraštis, lenkų etmonas ir Maskvos užkariautojas Stanislawas Zolkiewskis atvežė rusų didikus-belaisvius, tarp kurių buvo kone visi Šuiskiai - caras Vasilijus IV Joanovičius (V.Šuiskis), rusų kariuomenės vadas didysis kunigaikštis Dmitrijus Šuiskis, sosto paveldėtojas didysis kunigaikštis Ivanas Šuiskis, vienintelis grįžęs į Maskvą po nelaisvės Lenkijoje, ir kiti. Čia įvyko jų priverstinis „omažas“ (pranc. hommage – priesaika) – ištikimybės karaliui ir vasalinės sutarties sudarymo apeigos.

Pasakojama, kad konvojaus lydimi kilmingieji rusų belaisviai viso Lenkijos Seimo ir ATR senato akivaizdoje nusižeminę puolė ant kelių, karaliui Zigmantui Vazai III bučiavo ranką, prašė atleidimo ir žadėjo, kad Rusija niekada neužpuls Lenkijos, paskui prisiekė. Gi kunigaikštis Ivanas tris kartus sudavė kakta į karališkųjų rūmų grindis ir net apsiverkė...

Bet trumpai – apie šią, kaip laikraštis rašo, svarbiausią lenkų tautos pergalę savo istorijoje.

Per netrumpą viduramžių laikotarpį (1492-1667 m.) LDK ir po Liublino unijos susidariusi ATR su Rusija kovojo 9 didelius karus. Dažniausiai puldavo Rusija, tačiau septintasis karas, kuris vyko 1609-1618 m., surengtas Lietuvos ir Lenkijos iniciatyva, pasinaudojant Rusijos vidiniu susiskaldymu.

Sumaišties sėklą Rusijoje pasėjo pats caras Ivanas Rūstusis, 1581-aisiais pykčio priepuolio metu lazda užmušęs savo vyriausią sūnų, irgi Ivaną. Šitaip jis pasmerkė Riurikaičių dinastiją – po Ivano Rūsčiojo mirties valdžią maskvėnų valstybėje perėmė bojarinas Borisas Godunovas.

Tuo avantiūristų ir apsišaukėlių laikotarpis tik prasidėjo. Po B.Godunovo Maskvoje pasirodė Dmitrijus Apsišaukėlis (Lžedimitrijus), kuris netrukus žuvo ar buvo nužudytas. Nelaimėlio kūnas buvo sudegintas, o pelenai iš patrankos iššauti ATR pusėn. Paskui sekė Lžedimitrijus II, kurį rėmė grupė ATR didikų, dar vėliau atsirado ir III-asis Maskvos caras.

Galų gale Maskvos caras Vasilijus Šuiskis, sėkmingai atbloškęs švedų kariuomenę, su ja sudarė sutartį, kuriai už 5 tūkst. švedų karių paramą pažadėjo dalį maskvėnų teritorijų. Ši sąjunga reiškė beveik garantuotą karą su ATR, jau keliolika metų besipešančia su švedais dėl Livonijos, tačiau V.Šuiskis neturėjo iš ko rinktis.

Jungtinė švedų ir rusų kariuomenė ėmėsi vaikyti maištininkus, tačiau netrukus sulaukė rimtesnio priešininko. 1609 m. rudenį karalius Zigmantas Vaza paskelbė karą perversmų ir karų nualintai Rusijai. Rugsėjo pabaigoje ATR kariuomenė apsiautė Smolenską, kurį Lietuva buvo praradusi 1514 m. 1610-07-04 prie Klušino kaimo, už 200 km nuo Maskvos, ATR kariuomenė pasiekė įspūdingą pergalė prieš maskvėnus (beje, šiame Klušine gimė ir J.Gagarinas, kurio aptriušusią gimtinę težymi užrašas „Pirmojo kosmonauto namai“).

Bet rusų įgula Smolenske išsilaikė dar 20 mėnesių ir tik penktojo šturmo 1611 06 13 miestas buvo užimtas. Tačiau kelias į Maskvą jau buvo atviras. Zigmantas Vaza atsiuntė Lenkijos karo lauko vadą etmoną S.Zolkiewskį, kurio negausūs pulkai į Maskvą patyliukais įžengė naktį iš spalio 9 į 10 dieną.

Po Klušino mūšio Zigmantas Vaza, vedinas daugybe belaisvių, tarp jų ir pačiu Rusijos caru Vasilijum Šuiskiu, triumfuodamas grįžo į ATR. Pirmiausia karalius iškilmingai įžengė į Vilnių, kur dar tą patį 1611 m. liepos 24-osios vakarą, skambant muzikai ir sproginėjant fejerverkams, Vilniaus Žemutinėje pilyje buvo surengtas spektaklis, vaizduojantis Smolensko paėmimą. Kad iškilmės buvo didingos, liudija išlikęs unikalus, aukso raidėmis išmargintas ir poetiškais posmais triumfo arkas atkuriantis, specialiai valdovui skirtas rankraštis „Dies Triumphi“.

To meto Maskva turėjo keturis įvirtinimus. ATR kariuomenei pavyko užimti „Kitaj gorod“ (nieko bendro neturi su kinų miestu, nes „kitaj“ senojoje rusų kalboje reiškia „baslys“; miestas buvo aptvertas nusmailintais kuolais, turėjo 13 bokštų, 6 vartus; rajonas ribojosi su dabartine Raudonąja aikšte, šalia buvo dar ir pagrindinis „bielij gorod“ („baltasis miestas“) bei Kremlius – Rusijos valdovų rezidencija). Lenkų ir lietuvių kariuomenei pavyko užimti visus šiuos įvirtinimus, tačiau netrukus jie pateko į sukilėlių apsiaustį.

1611 m. birželį Maskvos link pajudėjo antra sukilėlių kariuomenė, vadovaujama kunigaikščio Dmitrijaus Požarskio ir Kuzmos Minino. Apgultis tęsėsi daugiau kaip metus. Gelbėti užblokuotos įgulos atskubėjo ir LDK etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pajėgos. Rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje prie Maskvos įvykęs mūšis nulėmė Kremliaus įgulos likimą – J.K. Chodkevičiui taip ir nepavyko prasiveržti iki apgultųjų. Šie dar išsilaikė keletą mėnesių, tačiau badas juos jau buvo pavertęs pusiau žvėrimis. Iš žemės maistui buvo kasami lavonai, valgomi šunys ir katės, žmonės su ginklais rankose puldinėjo vieni kitus.

1612 m. spalio 26 d. viskas buvo baigta – Kremliaus įgula, gavusi maskvėnų garantijas, kad jų bus pasigailėta, kapituliavo. Spjovę į savo pažadus, įnirtę kazokai čia pat užkapojo didelę dalį pasidavusių ATR karių. Išgyveno tik pakliuvusieji į kunigaikščio D.Požarskio karių rankas. 1612 11 01 rusai išstūmė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenę, lapkričio 5 d. buvo išlaisvintas Kremlius bei kiti abu Maskvos įtvirtinimai.

Tik po kelerių metų (1618-12-11) buvo pasirašytos Deulino paliaubos. Pagal taikos sutartį ATR laimėjo didžiausią savo išsiplėtimą – iki Smolensko, kuris jai atiteko 14-kai su puse metu. Terminui dar nepasibaigus, Maskvos didžioji kunigaikštystė pradėjo vadinamąjį trijų metų Smolensko karą, kuris tapo ATR pozicijų Rytuose praradimo pradžia.

Tik praėjusio amžiaus pabaigoje Rusijoje susigriebta lapkričio 4-ąją švęsti Tautinės vienybės dieną. Dabartinių rusų sąmonėje ši šventė pirmiausiai siejama su pergale „prieš lenkų interventus“, nors tuometinėje ATR kariuomenėje tarnavo ne tik lenkai ir lietuviai, bet ir rusinai (dabartinių ukrainiečių ir baltarusių protėviai), samdiniai iš įvairių Europos šalių – vokiečiai, prancūzai, vengrai, kazokai, kurie atsibastė iš pietinių LDK ir ATR priklausiusių žemių ir laisvųjų teritorinių junginių. To meto rusų metraščiai savo priešus vadino net ne lenkus, o lietuvius, „lietuviškus žmones“ („litovskije liudi“). Gali būti, kaip teigia istorikai, toje rusų sąmonėje iki šių amžių įstrigęs nepalankumas tiek slavams lenkams, tiek baltams lietuviams.

Bet ši ATR agresija prieš rusus, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidino Respublikoje dominuojantys lenkai, paliko gilų atspaudą dabartinėje kaimynų sąmonėje. Iki šiol lenkams vaidenasi, kad jie yra apsupti gera nelinkinčių imperijų, nors, kaip matėme, tokia pati imperija buvo ir Lenkijos karalystė, už parankės kaip drąsią tautą pasiėmusi Lietuvą.

Tarsi šių įtarinėjimų patvirtinimas – dar vienas ankstesnis straipsnis savaitraštyje „Wprost“. Jame anotuojama lenkų kilmės slavistikos profesorės iš Rice universiteto Hjūstone Ewos M.Thompson knyga „Imperijos trubadūrai“, kurioje lenkai perspėjami, kad jiems gresia ketvirtasis padalijimas ir valstybės išsidalijimas. Pasirodo, būtent Rusija ir Vokietija nuo XVII a. pradžios siekė sunaikinti Lenkiją ir lenkų dvasią, kai šalis beveik 300 metų buvo priklausoma nuo svetimų imperijų. Nei 1919 m., nei 1989 m., rašo profesorė, Lenkijai nepavyko nusimesti pokolonijinių pančių, nes iki šiol Rusija ir Vokietija iš jos atėmusios tautinį identitetą.

Taip lenkams skiepydama „nepilnavertiškumo kompleksą“, išeivė patriotė mokslininkė teigia, kad ir dabartinė V.Putino Rusija taip pat eskaluoja antilenkišką kampaniją, kaip kažkada Jekaterina II, norėjusi Lenkiją pavergti (beje, gimusi Ščecine, Prūsijos generolo šeimoje; imperatorienei valdant 1762-07-09 – 1796-11-17 buvo sustiprinta centralizuota valdžia Rusijoje, išplėstos bajorų teisės, prie Rusijos prijungtas Krymas, Šiaurės Kaukazas, Vakarų Ukraina, Gudija, Lietuvos žemės; prieš pat jos mirtį įvyko trečiasis ir lemiamas ATR padalijimas).

Taigi, „Wprost“ ir kiti dabartinės Lenkijos leidiniai norėtų įteigti lenkams, kad jie turėtų atgaivinti viduramžių dvasią, prisiminti šlovingas kovas ne tik viduramžiais, bet ir po I pasaulinio karo, o gal ir agresyvius žygius prieš savo artimiausius kaimynus, pavyzdžiui, Lietuvą, uždegti jų širdyse norą „išsivaduoti iš pokolonijinio jungo“.

Kitaip sakant, taip žiebiama nacionalizmo ir keršto ugnelė, net nepajuntant, kad pati Lenkija labai pateisino imperinių ambicijų turinčią valstybę.