Č.Iškauskas. Kaip pripratome prie „opiumo liaudžiai“...

Taip ir su tikėjimu. Niekas neapšaukia bedieviu, kaip anais Veronikos laikais, niekas netempia į bažnyčią ir piktai nedėbčioja, jei nusikosti per patį Pakylėjimą, net ir nesupeikia, jeigu prisiekdamas Seimo nariu atsisakai ištarti „Tepadeda man Dievas“. Laisvė ir demokratija. Pripratome – ir vis vien nepatenkinti. Štai kodėl aną vasarą ne tiek pasipiktinau, kiek nusistebėjau: kaimo bažnytėlėje prieina kunigas ir, matyt, kiek pažindamas, sako: „Reiktų išpažinties prieiti...“ Sakau, kad šįkart nereikia. „O ką, Tamsta nuodėmių neturi?“, - gudriai šypteli uolus Dievo tarnas ir nueina į savo klausyklą.

Bet aš ne apie tai. Apie gūdžią ateizmo istoriją. Kad suprastume, kokiais laikais tada gyventa, ir kokių neseniai atsikratėme.

Šį pavasarį sukako 80 metų nuo Josifo Stalino dekretu paskelbto „bedievystės penkmečio“. Religiją buvo bandoma išrauti su šaknimis. Iki 1937 m. gegužės 1 d. visa stalininė SSRS turėjo užmiršti Dievo vardą.

Stačiatikių cerkvė buvo persekiojama nuo pat Vladimiro Lenino revoliucijos. 1918 m. sausio 20 d. V.Leninas pasirašė dekretą „Dėl cerkvės atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos nuo cerkvės“. Tai buvo pirmas represinis instrumentas bolševikų valstybėje, kuriuo visuomenė buvo valoma „nuo buržuazinių-feodalinių puvenų“. Šiaip jau šiame akte nebuvo nieko nauja: daugelis to meto valstybių atskyrė bažnyčią nuo valstybės, taip neva garantuodamos sąžinės, tikėjimo laisvę, laisvamanybę.

1918 m. liepą V Visos Rusijos Tarybų suvažiavimas priėmė pirmą Rusijos konstituciją, kurios V straipsnyje buvo įteisinta religijos ir ateizmo propagandos laisvė. Bet netrukus ši, tais laikais iš tiesų pažangi demokratinė norma tapo tuščia fraze ir netgi apsivertė atvirkščia puse.

Iškart po dekreto ėmė kurtis ateistiniai judėjimai, „bedievių“ būreliai. Pagrindine tokio tipo organizacija tapo Karingųjų bedievių sąjunga (KBS), kuri 1922 m. pradėjo leisti laikraštį „Bedievis“. Po dviejų metų šis leidinys vėlgi virto laikraščio draugų bendrija, o 1925 m. sušaukė I suvažiavimą, kuris įkūrė vieningą antireliginę organizaciją, iš pradžių vadintą „Bedievių sąjunga“, o vėliau – „Visos Rusijos karingųjų bedievių sąjunga“.

Ateistiniai leidiniai ir rateliai augo kaip grybai po lietaus. 1932 m. SSRS ėjo 23 ateistiniai žurnalai ir 10 laikraščių, buvo leidžiama daug teorinės ateistinės literatūros, leidinių tiražai 1930 m. pasiekė 50 mln. egzempliorių, muziejai turėjo įsteigti ateizmo skyrius, o mokyklose vykdavo ateizmo pamokos. Bolševikams ištikimi satyrikai išjuokė popus ir cerkvę. Atsirado iš Karlo Marxo pasiskolintas lakus ateistų posakis „Religija – opiumas liaudžiai“.

Antireliginės komisijos prie bolševikų partijos pirmininku buvo paskirtas Jemeljanas Jaroslavskis (tikroji pavardė Minėjus Gubelmanas) – senas komunistas iš Čitos, Kremliaus karinis komisaras, apdovanotas Lenino ordinu ir palaidotas Raudonojoje aikštėje prie Kremliaus sienos. Tai jis pradėjo leisti laikraštį ir žurnalą „Bedievis“, organizavo karingųjų bedievių ratelius kaime, kur ateizmas dar sunkiai skynėsi kelią.

Taip 1931 m. šalyje jau buvo 3000 smogiamųjų bedievių būrelių, o juose – 2 mln. žmonių. Organizuota apie 300 bedievių kolūkių, 100 bedieviškų cechų ir gamyklų. Iki 1932 m. pabaigos ateistų skaičius turėjo pasiekti 8 mln.

Česlovas Iškauskas

© DELFI / Šarūnas Mažeika

Pagal religijos likvidavimo planą iki 1937 m. turėjo būti uždarytos visos cerkvės, maldos namai, išnykti religinės tradicijos, literatūra, išnaikinti dvasininkai. Maldų namų vietose buvo sandėliai, kolūkių kontoros, mašinų ir traktorių stotys.

Tačiau pasirodė, kad išnaikinti tikėjimą ne taip lengva. 1937 m. gyventojų surašymas parodė, kad iš 30 mln. neraštingų SSRS piliečių virš 16 metų amžiaus 25 mln. (84 proc.) prisipažino tikintys, o iš 68,5 mln. raštingų – daugiau kaip 30 mln. (45 proc.) save laikė tikinčiaisiais. Šie surašymo duomenys buvo įslaptinti, ir J.Stalinas tikinčiuosius puolė su dar didesniu įniršiu. Per 4 metus nuo 1935 iki 1938 m. buvo uždaryta apie 24 tūkst. stačiatikių ir kitų konfesijų maldos namų.

Dvasininkai buvo suiminėjami, pateikus jiems kaltinimus šnipinėjant, rengiant diversijas, siekiant nuversti tarybų valdžią. Tai buvo nesunku: kadangi Vakaruose jau siautėjo Adolfas Hitleris (beje, nuolat deklaravęs savo ryšį su Dievu), cerkvės tarnautojai buvo suimami kaip „fašistinio pogrindžio“ dalyviai.

O 1937-ieji buvo kaip tik aršiausių J.Stalino represijų pikas. Jeigu 1934 m. buvo suimti šeši aukšto rango dvasininkai (vyskupai), tai 1935 m. – 14, 1936 m. – 20, o 1937 m. – 59, iš jų 60 sušaudyta. Cerkvės istorijos tyrinėtojas, igumenas Damaskinas (Orlovskis), remdamasis Politinių represijų aukų reabilitavimo komisijos vadovo Aleksandro Jakovlevo duomenimis, rašė, kad iš viso 1937 – 1941 m. buvo suimta 175 800 dvasininkų ir cerkvės tarnautojų, iš jų 25 400 sušaudyta.

„Bedievystės penkmečiui“ sutrukdė karas. Į priešakines pozicijas siunčiami kariai, išgėrę 100 gramų, į ataką puldavo vieni prie krūtinės spausdami partinį bilietą, kiti gi melsdamiesi, kad liktų gyvi. O Karingųjų bedievių sąjunga niekur nedingo: gyvavusi iki 1947 m. įsiliejo į visasąjunginę „Žinijos“ draugiją. Prasidėjo naujas, labiau rafinuotas ateizmo etapas.

Lietuvoje – šioje vienoje katalikiškiausių Europos šalių – ateizmas tokiomis brutaliomis formomis neįsigalėjo. Dievo neigimo apraiškų, dažniausiai plaukiančių agnostikų srove, pasitaikė nuo seno. Antai, už Dievo neigimą 1689 m. mirti nukirsdinant ir sudeginant buvo nuteistas ateizmo pradininkas LDK teritorijoje, bajoras Kazimieras Lyščinskis. Materialistinė pasaulėžiūra plito ir Vilniaus universitete. Marksistinį požiūrį Lietuvoje skleidė Vincas Kapsukas ir Zigmas Angarietis. Tarpukariu laisvamaniais save laikė daug menininkų ir mokslininkų, daugelis leido ateistinę literatūrą, pašiepė Bažnyčią.

Sovietinės okupacijos laikais buvo dėstomas mokslinis ateizmas. 23 metus uždarytoje šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje veikė Ateizmo muziejus. Tačiau brukamas ateizmas visuomenėje neprigijo. Net komunistų partijos veikėjai, kaip vėliau jie pasakodavo, patyliukais švęsdavo pagrindines katalikiškas šventes... Atgimimo metu ateizmo ideologija visiškai prarado savo pozicijas.

O šiandien?

Prieš keletą metų apžvalgininkas Andrius Navickas straipsnyje „Pasaulietinė ar ateistinė valstybė?“ pradėjo įdomią diskusiją. Kai kurie mastytojai teigia, esą krikščioniškos žmogaus sampratos atstovavimas kelia grėsmę pasaulietinei valstybei, rašė jis. Ir dabar dėl to madinga tuščiai ginčytis. A.Navickas tuomet priminė 2000 m. birželio 13 d. Konstitucinio Teismo sprendimą, kuriuo jis, svarstydamas religijos ir pasaulietinės švietimo sistemos santykį Lietuvoje, išskleidė pasaulietinės valstybės principus.

Šiame KT nutarime teigiama: Lietuvos valstybės ir jos institucijų pasaulietiškumo pamatas yra konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas. Šis atskirumas reiškia, jog jokia religinė organizacija neturi privilegijos dalyvauti valstybės valdyme, o valstybė įsipareigoja nesikišti į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus reikalus. Jokios religinės idėjos ar materialistiniai įsitikinimai negali būti primetami žmogui prieš jo norą ir valią. Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad niekas nesikėsintų į asmens dvasios dalykus: nevaržytų jo prigimtinės laisvės pasirinkti jam priimtiną religiją ar nepasirinkti jokios, pakeisti pasirinktą religiją ar jos atsisakyti. Valstybės vertybinis neutralumas ir pasaulietiškumas negali būti pagrindas diskriminuoti tikinčiuosius, varžyti jų teises ir laisves.

Mes prie to pripratome. Tačiau J.Stalino patyrimas, tegul ir tolimas, mus gražina į realybę.