Alus, mobilusis, emigracija ir postmodernizmas

Tarkime, ispanai, pasirodę XVI amžiuje Amerikoje, čiabuviams atrodė kaip žiauroki , bet stiprūs dievai. O patiems ispanams jų tautiečiai atrodė kaip normalūs žmonės, gal kiek linkę į puošnias stačias apykakles ir dvaro intrigas. Futbolo chuliganai iš Lenkijos ir Britanijos yra chuliganai kitiems. O patiems lenkams ir britams lenkai ir britai yra „normalūs”...

Kaip atrodo lietuvis Europai? Praeitame amžiuje lietuvių įvaizdį kūrė talentingoji išeivija. Jos tarpe buvo menininkai M.Šagalas, Žeromskis, K.Varnelis, J.Mekas, Č.Bronsonas. Litvakė Golda Majer. Į amžiaus pabaigą - I.Dapkūnaitė , A.Sabonis, K.Prunskienė.

Rusijoje žino ir vertina mūsų egzistencinius psichoterapeutus - Alekseičiką, Kočiūną, Budrį. Ir kitokių specialybių asmenybes. Dabar mes dar nespėjome labai išgarsėti savo naująja išeivija. O gal postmodernizme asmenybių iš vis nebūna. Europietis gali sužinoti apie mus ne iš asmenybių, o iš statistikos. Koks yra statistinis lietuvis?

Tai, kad jis labai mėgsta mobilų telefoną ir rimtai pagalvoja apie užsienį, rodo jo mobilumą. Mobilumas neatsiejamas nuo automobilio, o alkoholis plius automobilis sukelia avarijas. Kuriomis mes irgi pirmaujame Europoje. Visa tai - apie suaugusius. O jie vis dar turi vaikų - nors ir nedaug. Negalėdami atsikratyti savo perdėtai mobilių ir išgeriančių tėvų sukelto streso, mūsų vaikai prasivadžioja ir mušasi, taip didinami mokyklinio smurto lygį, kuriuo mes irgi pirmaujame.

Tačiau būtų per daug neteisinga vien iš šių savybių suprasti lietuvį. Juk be lietuvių jiems yra dar lietuviai mums. O pas mus lietuvių, kurie negeria, yra penktadalis. O tai keli šimtai tūkstančių. Jų tarpe daug sportuojančių, turistaujančių, medituojančių, jogų, ekstrasensų ir alpinistų.

Lietuviai mėgsta sveikuoliškas maudynes šaltam vandenyje, pažįsta Budą, vieną kitą čakrą, mantrą ir mudrą. O jei jis yra ne ezoteriškas ir negyvena sveikai, tai lankosi mūsų garsiuose prekybos centruose didindamas apyvartą, tuo padedamas stiprėti mūsų turtingiausiems verslininkams, ir kartu riebiu maistu mažindamas alkoholio poveikį.

Lietuvių, kurie neketina emigruoti - dauguma. Ir vis dėlto daugiau lietuvių nepritaria smurtui, nei pritaria. Tuomet lieka tik vis tobulėjantis mobilusis, o tai skatina domėtis naujomis technologijomis. O štai besimušantis, neatsargiai vairuojantis išgėręs ir emigruojantis lietuvis - savotiška statistinė fikcija, kuri pristato Lietuvą, nors ir nėra gyventojų dauguma. Na ir kas, kad nemažai mūsų banditų nusėdo vakaruose? Nemaža dalis realių emigrantų užsienyje elgiasi tvarkingai.

Kaip žiūri likusi daugumą į šią mažumą? Ji žiūri nepritariančiu žvilgsniu. Ji iš jų pasimoko tokiais nebūti. Ji stengiasi investuoti čia, tėvynėje, vairuoja atsargiai arba išvis stengiasi vaikščioti mieste pėsčiomis. Ypač moterys - gavusios teises jos dažnai nevairuoja. Likusi dalis turi apie ką pakalbėti: išvyko į Airiją, siaubingos avarijos, mokyklinis smurtas, įsivaizduojate, koks siaubas?

Nekalbėsi gi visą laiką apie orus ir politikus, tiesa? Juolab kad mūsų orai darosi nusakomi: karšta gegužė ir lietingas birželis, senas politinis elitas po truputį išeina iš arenos, o apie išėjusius politikus niekas nekalba. Žmonėms reikia naujų temų, apie kurias jie galėtų kalbėtis. Emigruojantys, geriantys, smurtaujantys sau ir kitiems - pakankamai įdomi tema.

Mes turime yra originalių, stebinančių dalykų - dirbtinas kalnas Liepkalnyje, nesenstanti Orvydų sodyba, nauji pramogų centrai, labai daug televizijų, dar nepastatyti realybės šou.

Trūksta asmenybių?

Turint omenyje, kad Lietuva įžengė į Europą, ji tuo pačiu irgi įžengė į postmodernizmą. Klasicizmo šūkis buvo - “yra autorius ir yra herojus”. Modernizmo skiriamas ženklas buvo “yra autorius, bet nėra herojaus”, o postmodernizmo- “nėra nei autoriaus, nei herojaus”.

O ko yra? Vėliava su žvaigždutėmis. Jos viso vienodos. Užtat jos kartu ir ramiame mėlyname fone.