Kodėl Prezidentūra tik dabar pastebėjo teisėjo V.Greičiaus prasižengimus?

Prezidentūra tokį savo sprendimą motyvavo tuo, jog Teisėjų tarybos posėdyje buvę nusižengta etikai, nesilaikyta procedūrų. Girdi, tarybai vadovaujantis Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Vytautas Greičius raginęs balsuoti už T.Staugaitienę. Pats V.Greičius šitai spaudoje kategoriškai paneigė. Jo teigimu, nei procedūros, nei etikos principai nebuvę pažeisti.

Tuo tarpu Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Aloyzas Sakalas apkaltino Prezidentūrą užsiimant “operatyvine veikla”, žeminant Teisėjų tarybos narius - verčiant juos tapti “informatoriais”. O visa ši painiava, pasak A.Sakalo, nutikusi neva tik dėl to, kad Teisėjų taryba rekomendavusi “ne tą kandidatą”, kurio geidusi Prezidentūra. Girdi, jei Teisėjų taryba į Vyriausiojo administracinio teismo vadovus būtų rekomendavusi Virgilijų Valančių, Apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininką, jokių nesusipratimų tarp Prezidentūros, Seimo daugumos ir Aukščiausiojo teismo vadovo nebūtų kilę.

Kas vadovaus Vyriausiajam administraciniam teismui, matyt, paaiškės jau artimiausiomis dienomis. Mat gegužės 1-ąją įsigaliojo naujasis Teismų įstatymas. Jis numato, kad vietoj Teisėjų tarybos yra formuojama Teismų taryba. Taigi, ji ir rekomenduos, ką skirti į svarbaus teismo vadovus. Vyriausiasis administracinis teismas nagrinėja bylas, susijusias su valstybės tarnyba.

Kita vertus, nemažiau keista ir Prezidentūros pozicija. Kuomet “Veido” savaitraštis, atlikęs žurnalistinį tyrimą, pateikė skandalingus faktus apie teisėją V.Greičių, Prezidentūra tylėjo ir tik, kai Aukščiausiojo teismo pirmininkas “nepakluso” šalies vadovo pozicijai, suabejojo jo elgesiu.

Priminsime šiuos faktus. V.Greičius, prieš paskyrimą į Aukščiausiojo teismo pirmininko postą, nuo prezidento V.Adamkaus, tuomečio Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio ir visų parlamentarų nuslėpė vieną skandalingą savo biografijos faktą. Jei politikai būtų žinoję tai, ką žino keliolika įvairaus rango teisėjų, V.Greičiaus gyvenimas tikriausiai būtų pasisukęs kita linkme ir jis vargu ar būtų pasiekęs teisininko karjeros viršūnę.

1978 metais Utenos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą, kurioje teisininkas Vytautas Ragauskas buvo kaltinamas kyšio paėmimu, nustatė, cituojame: “Teisiamasis V.Ragauskas, dirbdamas Ukmergės juridinės konsultacijos vedėju, 1977 m. Ukmergės raj. liaudies teisme atstovavo pareiškėją R.Varnienę jos civilinėje byloje dėl juridinio fakto nustatymo, kurioje pirmininkavo liaudies teisėjas V.Greičius. Po civilinės bylos liaudies teisme išnagrinėjimo pareiškėja R.Varnienė už pagalbą davė teisiamajam (V.Ragauskui) 600 rublių. Tą pačią dieną teisiamasis iš gautų pinigų davė 100 rublių kyšį Ukmergės liaudies teismo teisėjui V.Greičiui už R.Varnienės civilinės bylos išnagrinėjimą”.

Kadangi visos bylos sutalpinti čia negalime, trumpai paminėsime tik esmines detales. Tą dieną kai V.Greičius iš V.Ragausko priėmė voką su šimtu rublių (tuo metu tai buvo nemaži pinigai - maždaug teisėjo atlyginimas), V.Greičių matę žmonės teigė, kad teisėjas buvęs sutrikęs, susijaudinęs, pasimetęs, kažką nerišliai ir neaiškiai kalbėjo, klausinėjo, kaip jam elgtis. Pamatęs, jog virš jo galvos tvenkiasi debesys, V.Greičius po dviejų parų išsikvietė R.Varnienę ir grąžino jai paimtus 100 rublių. Visoje šioje istorijoje keista tai, kad V.Ragauskas už kyšio paėmimą buvo nuteistas ketverių metų laisvės atėmimo bausme (nors paimtus pinigus jis taip pat grąžino). O V.Greičiui baudžiamosios atsakomybės kažkaip pavyko išvengti. Kilus nemalonumams, V.Greičius, kaip įprasta teisėjams, susirgo.

Taip ir neaišku, likimas ar pažintys padėjo V.Greičiui kopiant karjeros laiptais bei kapstantis iš įvairių nemalonumų. Savarankiško gyvenimo pradžia liudijo, kad V.Greičius “gimęs su marškinėliais ir pretenduoja tapti sėkmės džentelmenu”. Tik baigęs Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, jis po keletos mėnesių stažuotės, iš karto tapo Ukmergės raj. liaudies teismo teisėju. Tokia sėkmė nusišypsodavo nedaugeliui Teisės fakulteto absolventų. Paprastai norint tapti teisėju, reikėdavo porą trejetą metų padirbėti kiek žemesnėse pareigose.

Tiesa, retkarčiais likimas jaunajam teisininkui parodydavo savo dantis. Pirmoji rimtesnė nesėkmė V.Greičių užgriuvo teisėju jam išdirbus maždaug pusantrų metų - tai jau minėtieji nesklandumai dėl kyšio. Ši istorija, matyt, sutrukdė V.Greičiui dar greičiau kopti karjeros laiptais. Aukščiausi šalies teisėjai tuomet svarstė, kaip pasielgti su V.Greičiumi, buvo netgi siūlymų jį atleisti arba pasibaigus kadencijai atsisakyti jo paslaugų. Tačiau laikas užgydo žaizdas, o V.Greičius mokėjo išlaukti. Dar dvylika metų jis išdirbo eiliniu teisėju Ukmergėje. Ir tik 1990 metais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, V.Greičius tikriausiai nusprendė, kad išaušo jo valanda.

Kadangi tais metais iš Aukščiausiojo teismo pasitraukė nemažai sovietinių teisėjų, atsirado daug tuščių vietų, į vieną jų Civilinių bylų skyriuje siūlėsi ir V.Greičius. Tačiau šio skyriaus teisėjai prisiminė V.Greičiaus kyšio istoriją, be to, kadangi atsirado priimtinesnis kandidatas, V.Greičius į Civilinių bylų skyrių priimtas nebuvo. Tada jis skubiai metėsi į Baudžiamųjų bylų skyrių, kuriame jam ar dėl pažinčių, ar dėl to, kad niekas pernelyg nesigilino į jo biografija, pavyko gauti teisėjo postą. Įleidęs šaknis Aukščiausiajame teisme, V.Greičius gana greitai aptiko sėkmės formulę, kuri leido jam vis kilti ir kilti karjeros laiptais.

1993 m. spalį buvo žiauriai nužudytas vienas iš dienraščio “Respublika” įkūrėjų Vitas Lingys. 1994 m. ši dešimtmečio byla, kurioje pagrindinis kaltinamasis buvo Borisas Dekanidzė, atkeliavo į Aukščiausiąjį teismą. Nagrinėti šią bylą teko teisėjams V.Greičiui, Vladui Nikitinui ir Albinui Sirvydžiui. Šių trijų teisėjų kolegija B.Dekanidzei skyrė mirties bausmę. Po šio nuosprendžio politikai, matyt, nusprendė atsidėkoti teisėjams - visi trys teisėjai gavo aukštesnius postus.

Kadangi po B.Dekanidzės bylos užbaigimo buvo ieškoma naujo žmogaus į generalinio prokuroro postą, tuometinis prezidentas Algirdas Brazauskas atskiriems pokalbiams buvo išsikvietęs tiek V.Greičių, tiek V.Nikitiną, tiek A.Sirvydį. Kiekvieno teisėjo buvo klausiama, kuris iš kitų dviejų kandidatų labiausiai tiktų užimti generalinio prokuroro postą. Po šių apklausų ir po pokalbių su kitais teisininkais, generaliniu prokuroru nuspręsta skirti V.Nikitiną. Tuo metu prezidentūroje dirbę žmonės pasakojo, neva V.Greičius šį sprendimą traktavo, kaip asmeninį įžeidimą ir grasino susikviesiąs žurnalistus. Šiaip ar taip viskas baigėsi laimingai: V.Greičius iš eilinio teisėjo tapo Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininku, o A.Sirvydis nuėjo vadovauti Vilniaus apygardos teismui.

1998 m. iš Aukščiausiojo teismo pirmininko posto pasitraukė teisininkas Pranas Kūris, dabar dirbantis Europos žmogaus teisių teismo teisėju Strasbūre. Laikinuoju Aukščiausiojo teismo pirmininku buvo paskirtas V.Greičius, ir laikinuoju jis buvo gana ilgai. Atsitiktinumas ar ne, tačiau 1999 m. V.Greičiui teko nagrinėti kitą rezonansinę - Audriaus Butkevičiaus bylą. Nuosprendis, matyt, buvo toks kokio “reikėjo” kai kuriems aukštiems politikams, nes po šios bylos dalis tomečio politikos elito V.Greičių ėmė vertinti labai palankiai ir greitai jis tapo nuolatiniu Aukščiausiojo teismo pirmininku - tai yra “viešpačiu” teisininkų pasaulyje. Labai keista, bet dalis teisėjų kažkodėl prisibijo V.Greičiaus ir tvirtina, kad jis žino, kas yra “telefoninė teisė”.

Daugelyje kitų valstybių Aukščiausiųjų teismų pirmininkų postus paprastai užima krištolo tyrumo teisininkai. V.Greičiaus kyšio istoriją žinantys teisininkai iš pradžių ketino rašyti laišką Prezidentui, bet taip ir neparašė, o Prezidento patarėjai apie V.Greičių surinko tik labai paviršutinišką informaciją.

Kalbinti V.Greičiaus kolegos pasakojo, kad kopdamas karjeros laiptais, dabartinis Aukščiausiojo teismo pirmininkas darėsi vis arogantiškesnis, griežtesnis, “kampuotesnis”, ėmė ne su bet kuo sveikintis.

Išaiškėjo ir dar vienas šio teisininko bruožas - vienos taisyklės ir moralės normos - sau, kitos - pavaldiniams.

Abu V.Greičiaus sūnūs Mindaugas ir Rimgaudas pasekė tėvo pėdomis ir baigė Vilniaus universiteto teisės fakultetą. Mindaugas Greičius neperseniausiai gavo darbą gero V.Greičiaus draugo Ramučio Jancevičiaus (abu jie susipažino dar Ukmergėje, kur R.Jancevičius dirbo rajono vyr. prokuroru) vadovaujamoje Vilniaus apygardos prokuratūroje. Tiesa, paprastai Teisės fakulteto absolventai pradeda nuo apylinkės prokuratūrų, o V.Greičiaus sūnaus starto pozicijos geresnės nei jo bendraamžių ar bendramokslių.

Ir dar vienas faktas. Vadovaujantis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu, priimtas nutarimas sudaryti Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją. Kandidatus į šios komisijos pirmininko ir narių postus siūlė Prezidentas, Seimo pirmininkas, premjeras, Aukščiausiojo teismo pirmininkas ir Lietuvos teisininkų draugija. V.Greičius į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją pasiūlė Vytautą Andriulį. Šiam siūlymui pritarė ir tuometis Seimo pirmininkas V.Landsbergis, ir dauguma Seimo narių, tačiau visi jie nežinojo esminės detalės, kuri galimas daiktas būtų pakeitusi jų nuomonę bei sprendimą. Ir V.Greičius, ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininku galiausiai paskirtas V.Andriulis nuslėpė, kad jų žmonos yra artimos giminaitės.

Nors V.Andriulis kalbėdamas su “Veidu” ir bandė teisintis, kad juridiškai jis nesąs savo žmonos giminatis, taigi ir V.Greičius - jam ne giminaitis, tačiau neinformuodami apie šį faktą V.Greičius ir V.Andriulis pasielgė neetiškai.

Ir čia dar ne visi neetiškų poelgių bei skandalų pavyzdžiai. V.Greičiaus teiktas ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininku tapęs V.Andriulis, matyt, norėdamas atsilyginti V.Greičiui, pas save įdarbino antrą Aukščiausiojo teismo pirmininko V.Greičiaus sūnų Rimgaudą Greičių. Nors V.Andriulis tvirtina, kad pasirinkimą lėmė tai, jog Rimgaudas gerai mokosi, yra aktyvus ir darbštus, tačiau tikriausiai esama ir kitų priežasčių. Paties V.Greičiaus nuomonės šiuo klausimu nesužinojome, nes nepavyko jo rasti.