Emigracija ar kolonizacija?

Sociologai ir istorikai žino jų išjudėjimo priežastis – skurdi Skandinavija, sąlygiškai turtinga Europa ir Bizantija, galimybė žūti arba praturtėti, ir tada jau grįžti į savo numylėtus fiordus su vergais ir auksu, įsigyti nuosavą dvarelį ir apyramiai leisti dienas prie židinio, gurkšnojant elį. Jie buvo emigrantai, bet tokiais nesijautė, todėl ir tapo vikingais.

Mūsų dalia panaši. Europą kloja lietuvių emigrantų kolonijos, ištisas jų tinklas. Kaip neištirpti, nepražūti, ir išlaikyti savimonę, kaip dalyvauti ar gal net lemti Lietuvos vidaus politikos vyksmus?

Gal ir mums pakeisti požiūrį, vieną žodį apmainyti kitu ir gauti visai kitą vaizdelį, perspektyvas ir savijautą. Ne emigrantai mes, Airijoje ir Londone, Ispanijos zonose, paprasčiausiai kuriasi mūsų kolonijos.

Kolonizacija šiais laikais turi kiek kitokią išvaizdą.Tačiau islamiškosios kolonijos Prancūzijoje realybė, kurią jos pačios suvokia. Ir tęsia plėtra į senąsias Frankų imperijos žemes, kurį jos pradėjo VII –VIII a. Lietuvių kolonijos jau yra, tik joms reikia įgyti kolonijų savimonę.

Kolonija tai dalis Lietuvos, perkelta užjūrin. Reikia jai tik savivaldos, gal kokio renkamo parlamentėlio, turinčio atstovus Lietuvos Seime. Kas be ko, Londone yra tiek lietuvių, kad atstovą Lietuvos Seime jie privalo turėti. Airijos lietuvių parlamentas tarkime duotų susivokti – esame čia galbūt laikinai, bet esame Lietuvos dalis Airijoje.

Žinoma, lojali vietos valdžiai, bet turinti savimonę. Kolonijos, užjūrio departamento.Bet ne varganų emigrantų. Tai tiesiog padėtų išlaikyti ne tik lietuvybę, bet ir apsaugotų nuo depresijų.Nuo nostalgijos ne – ir tai gerai, nes tokios kolonijos gali nesunkiai įgalinti savo narių rotaciją tarp žemyninės Lietuvos ir salų.

Seime atstovai būtini, bet čia reikia jau dabar dirbti ir greitai, nes niekam to nereikia vietoje. Bet tiesiog ranka pasiekiamos vietos savivaldybėse, juk sakykime jei iš Rokiškio tautiečių kokiame Airijos kaime yra trečdalis, jie elementariai gali deleguoti savo interesus vienam saviškių Rokiškyje. Arba draugus ir gimines nedideliame miestelyje agituoti balsuoti už vieną savą emigracijos patikrintą kandidatą, esantį šiuo metu žemyninėje Lietuvoje. Jau šie savivaldybių rinkimai būtini vienaip ar kitaip jei ne valdžią periferijoje imti, tai joje dalyvauti. Juk ar nesvarbu, į kokią tėviškę grįši. Ar į tokią, kurią palikai, ar pasikeitusią?

Ar tai žaidimai? Galima juos supančiai koloniją aplinkai perteikti kaip kultūrinio identiteto išlaikymą, ir pakanka. Iš tiesų šiandien politika daroma labai įvairiomis priemonėmis. Tarp jų ir emigracijos virtimu kolonija. Tai nebūtinai daroma dekretais, tai galima nuveikti sąmonės perorientavimu. O visa šita veikla reikalinga tiesiog tam, kad ryšys liktų su Lietuva. Ne vien virtualus. Šitame keistame ir vis labiau keistėjančiame pasaulyje virtuali realybė turi didesnę galią nei įstatymai ar kariuomenės. Tą ir sakau, emigracija gali tapti Lietuvai jos kolonijomis.

Tai pakeistų ir kontinentinės Lietuvos požiūrį į emigrantus; ne kaip negrįžtamai išbrauktus, iškąstus iš gyvo Tėvynės kūno kąsnius, o į čiuptuvėlius, kuriais Lietuva čiupinėja ir griebia savo imperijos zonas Vakaruose. Ir siurbia energiją, lėšas, patyrimą savęspi. Ji ras kam visa tai panaudoti, svarbiausia, kad su Lietuvos inkliuzais Vakaruose nebūtų prarastas ryšys, ir kad jie būtų suprasti taip, kaip kadaise suprastas poreikis tegu ir geriausio kraujosąskaita –plėsti ribas Rytuose. Jos negalėjo būti išplėstos nė milimetru mažiau- įsigijome minimalią atsargą atsitraukimui visu frontu, bet kadangi jis buvo toks didelis ir ilgas, atsitraukimas užsitęsė tiek, kad galėjome sau dar spėti leisti susiformuoti etninę modernią tautą. Beje, ji be emigracijos irgi būtų nepalyginamai sunkiau išsivertusi. Tik aišku, ar emigracija perims kolonijos savimonę, naštą ir pramogą – kitas klausimas. Tai tik pačios kolonijos reikalas, sprendimas, valia. Lietuvai kaip nuolatinei imperijai, kolonijos reikalingos, dabar labai reta proga jas kurti ir įtvirtinti Vakaruose.

Žemyninė Lietuva irgi turi tą suprasti, ir jos reikalas suvokti, kad dabar jos teritorija emigracijos dėka plečiasi. Tai istorinis momentas. Tokie nesikartoja. Kas, kad “iš paviršiaus” tai dažnai pusalkaniai samdiniai ar lauko darbininkai; jie praturtės; įsitvirtins, kolonizatoriaus darbas nėra iš lengvųjų. Lietuva turėtų išlošti visais atvejais - jei jie grįš, ji susigrąžins genofondą, jei negrįš – jie pasiliks tam tikrose teritorijose,žemėse, miestų rajonuose; šie lopai kokiame nors nebūtinai žaidybiniame žemėlapyje jau gali būti žymimi. Jie tiesiog yra, ir tai pirmosios atgimusios Lietuvos kolonijos Vakaruose.