Gėjai ir/ar pederastai

Autorius išties nieko nenori įžeisti, bet jei kas vis dėlto įsižeis – ką padarysi, visiems geras nebūsi, tenka rinktis. Tai ir vadinama pažiūrų turėjimu – arba jų nebuvimu. O kad būtų visiškai aišku, apie žodžių kilmę, semantiką ir kitus mandagius, tačiau prasmę į ūkanas vyniojančius dalykus rašyti tikrai neketinu. Bent jau ne šiame straipsnyje.

Taip pat tikslumo vardan privalau pasakyti, kad laikausi nuomonės, jog suaugusiems ir, pabrėžiu, veiksniems žmonėms niekas neturi teisės nurodinėti kaip, su kuo, pagaliau – keliese (na, ir kokį čia veiksmažodį pavartoti?) „daryti“ vienas kitą, kol tai daroma nenaudojant prievartos. Kaip tik todėl toks svarbus tampa veiksnumas – gebėjimas atsakyti už savo veiksmus. Apie moralę čia nekalbu – neišeina. Tačiau išeina apie tolerancija ir jos ribas.

Pasiremsiu keliais amerikietiškais (o kokiais daugiau tokiame kontekste?) pavyzdžiais. Kartą privačiame pokalbyje pastebėjau, kad amerikiečiai lyg ir labiau pritaria netradiciškai orientuotiesiems, negu, sakykime, mes. Čia pat pašnekovo amerikiečio buvau pataisytas: mes pripažįstame jų teises, o tai visai nereiškia, kad labiau ar mažiau juos mėgstame. Geras požiūris, tąsyk pamaniau.

Gražu, kai žmonės sugeba gerbti vienas kito teises net ir tada, kai nepritaria pažiūroms, orientacijoms ar dar dievai žino kam. Tiesiog jie palieka vieni kitiems vietos prasilenkti, o tai, sutikime, bendravimo kultūros rodiklis. Tačiau netrukus turėjau progos Long Ailendo pakrantės danguje, virš žmonių pilno paplūdymio stebėti reklaminį plakatą tampantį lėktuvėlį. O jame vaivorykštinėmis raidėmis buvo parašyta: „Sustabdykite neapykantą. Gėjai ir lesbietės yra vertingi jūsų šeimos draugai“.

Angliškai šis tekstas yra panašaus ilgumo, tad ir minimas plakatas įspūdingo dydžio, na, bent jau gerokai didesnis, negu kitų lėktuviukų tampomi reklaminiai kvietimai į Niujorko „Met‘s“ ar „Knick‘s“ varžybas. Jeigu siūlomi bilietai į rungtynes yra aiškiai komercinis dalykas, tai kaip vertinti tą vaivorykštinį šūkį? Čia nesiūloma ką nors pirkti, netenka apsispręsti, ką daryti su savo pinigais. Paprasčiausiai kišamas gyvenimo būdas. Trumpesnė teksto versija, beje, lygiavertė turinio prasme, galėjo skambėti ir taip: „Gėjumi būti gerai. Tapk juo.“ Netgi nereikės mokėti.

Kurgi tolerancija, šįkart jau tradiciškai orientuotųjų atžvilgiu, dabar? Ach, apie tai turbūt nė neverta kalbėti – „didumos“ tiesiog turi pakęsti, kai „mažumos“ joms lipa ant galvos.

Na, o „Gay pride“ paradai jau išvis atskira kalba. Marširuojanti minia „vyrukų“, kurių daugelis mūvi kelnes be sėdmeninės dalies, turistui gal ir yra pikantiškas vaizdas, bet nemanau, kad daugelis mūsų labai džiaugtųsi, matydami tokį paradą kasmet pro savo buto langus.

Beje, šiuo atveju galima plika akimi stebėti, kaip prisidengus lygių teisių siekimu gaunamos privilegijos – esu tikras, kad jei „tradicionalistai“ išeitų marširuoti į viešumą nuogomis genitalijomis nepatenkintų ir pasipiktinusių tikrai netruktų, o tvarkos saugotojai tokius demonstrantus „susemtų“ taip pat smagiai, kaip Tibeto laisvės šalininkus per Kinijos vadovų vizitą. O gėjams/pederastams taip demonstruotis galima – juk nesiginčysime, kad jų atveju užpakalis laikytinas lyties organu?

Taigi, čia pažeidžiama nerašyta elementaraus bendrabūvio taisyklė: likęs vienas (ar bendraminčių rate) elkis, kaip tinkamas, o atsidūręs viešoje erdvėje – nesikėsink į kitų žmonių orumą. Formuluoti galima ir kitaip, tačiau esmė būtent tokia. Šią taisyklę pažeidęs asmuo ar jų grupė suvokiami kaip agresoriai ir visuomenė nuo jų priversta gintis. Kuo stipresnis yra bendrabūvio jausmas, tuo aštresnės reakcijos galima tikėtis. Pridurčiau – pagrįstai. Juk atėję į svečius, net ir girdėdami raginimą „jaustis kaip namie“, stengiamės neperžengti nujaučiamų ribų, kurių laikosi šeimininkai. Taip rodoma pagarba jiems. Nemandagūs svečiai antrąkart nekviečiami, o kraštutinias atvejais išmetami lauk.

Tuo tarpu savo namuose elgesio taisykles nusistatome patys. Tas pats galioja ir viešoms erdvėms. Kiekvienam valia pasirinkti savo klubą ir jame elgtis taip, kaip to klubo taisyklės reglamentuoja, o pakęsti ar ne minėtą ekshibicionizmą viešumoje jau visos visuomenės, o ne seksualinės mažumos reikalas.

Taip pat vengiama pastebėti, kad labiau tradicinių pažiūrų publikos vadinimas „homofobais“ irgi laikytinas užgauliojimu. Nors ir žadėjau nesiknaisioti semantikoje, tačiau tenka prisiminti, kad „fobija“ reiškia „baimę“. Na, negi didžioji visuomenės dalis bijo seksualinių mažumų? O gal tikrai? Kitaip išeitų į gatves ir protestuotų dėl teisių pažeidinėjimo... Beje, čia vėlgi susidaro paradoksali situacija, kai „dauguma“ tampa savotišku dinozauru – padaru, kuris buvo didžiausiu planetos gyventoju ir dominavo tol, kol ėmė ir išnyko. Negrįžtamai.

Nuoširdžiai tikiuosi, kad ne visi šalutiniai demokratijos produktai prigis ir pas mus, kad seksualinė orientacija nebus kliūtimi nei darbuotojui gaunant darbą, nei darbdaviui – jį atleidžiant. Kad sugebėsime nesuplakti į krūvą politinių pažiūrų ir mėgiamų sekso pozų ar partnerių, įskaitant lytį, pasirinkimo. Taip pat viliuosi, kad už mokesčių mokėtojų – mano, tavo – pinigus išleistų brošiūrų, reklamuojančių „gėjų gyvensenos privalumus“, nereikės traukti iš savo pašto dėžutės, o mūsų vaikams nebus sunku suvokti, kuo skiriasi tėtė nuo mamos, įskaitant anatomiją ir fiziologiją.

Egzistuoja pakankamai daug subkultūros formų. Kai kurias iš jų lengviau toleruoti, kai kurias sunkiau. Tačiau kai kuri nors iš tų formų kėsinasi tapti norma, galima ir būtina gintis. Norėčiau, kad šis straipsnis būtų suvokiamas kaip tik taip.