E.Vareikis. Užkaukazės politika arba būtinybė paremti Gruziją

Rėmimo oponentai ginkluoti keliais argumentais. Pirma - Gruzija toli, o jei toli, kodėl būtent Gruzija, o ne kokia Makedonija? Antra – Gruzija neturi gausių energetinių resursų (mūsų prioritetas), jos vynas santykinai prastas, arbata su šiukšlėmis, falsifikatų ir kinietiškų turime... Trečia – Lietuva maža šalis ir jos užsienio politika turi būti labai pragmatiška, gi remiant netvirtą ir negarantuotą Gruzijos demokratiją, galima labai nudegti. Ketvirta (“last but not least”) – remdama Gruziją, Lietuva pastebimai gadina santykius su Rusija, tiksliau, kiša pagalius į Rusijos interesų ratus Užkaukazėje, ir tuo pat metu tampa erzeliu ne tik Rusijai, bet ir visai Europos Sąjungai. Su Rusija geriau nejuokauti, kai vadinamasis Ivanas vis dar prie vamzdžio, o branduolinės raketos vis dar šachtose.

Būtų įdomu sužinoti visuomenės nuomonę rėmimo klausimu, tačiau prieš tai reikia išsiaiškinti kai kuriuos argumentus bei faktus.

Ar toli Gruzija?

Geopolitikoje atstumai ne visada kilometrais matuojami. Arčiausiai Lietuvos esanti sostinė formaliai yra Minskas, tačiau juk nereikia ilgai aiškinti, kad Varšuva ir net Briuselis Lietuvai politiškai arčiau.

Gruzija pastaraisiais metais skiria išties daug dėmesio savo geopolitiniam statusui išaiškinti. Viena didžiausių problemų jiems yra ta, kad pasaulis suvokia Gruziją “pakete” su Armėnija bei Azerbaidžanu. Netgi Gruzijos Užkaukazės sėkmes modelį mato Baltijos regione: neva, darykite, kaip darė trys Baltijos šalys, ir būsite laimingi. Jei jau taip, tai padėti Užkaukazei reiktų nebent pamokymais ir patirtimi, kas savaime neblogai, tačiau anokie čia mes profesoriai.

Gruzija būtent šito ir nenori. Jos politikai tvirtina, kad broliavimasis su Armėnija ir Azerbaidžanu į Europą tikrai neatves. Armėnija dėl savo specifinių nesutarimų su kaimynais pateko į visiška priklausomybė nuo Rusijos bei Irano, gi Azerbaidžanas savo ateity mato naftos versle, o ne regioniniame bendradarbiavime.

Prisiminę geopolitikos klasiko Alfredo Thayero Mahano svarstymus apie jūrų valstybių pranašumą prieš sausumos imperijas, gruzinai nori “atsigręžti į jūrą”. Jie mato save dinamiškų Juodosios pakrantės šalių grupėje, grupėje, kurios prioritetas yra euroatlantinė integracija. Rumunija su Bulgarija jau yra NATO ir ES, Turkija – NATO ir su rimtais eurointegraciniais ketinimais. Jei pridėsime Ukrainą bei Gruziją, yra galimybė paversti Juodąją jūrą Europos vidaus ežeru, kaip kad dabar Baltijos. Rusijos galimybės ir Rusijos grėsmė tuomet sumažės.

Jeigu taip, Gruzija mums labai arti - tai Europos interesas, gal tiktai ne visų dar suprastas. Todėl gruzinams taip svarbu buvo atsiimti Adžariją su Batumiu, svarbu bus atgauti Abchaziją. Ir visiškai suprantama, kodėl Rusija būtent to nenori. Jūrų praradimas jai tik kelias atgal į Maskvos Kunigaikštystės statusą, ir net naftos ar dujų argumentas čia nepadės – žaliavomis prekiauti galima ir be didžiosios valstybės statuso.

Mažųjų verslai?

Gruzija šiandien išties gerokai atsilikusi valstybė. Jungtinių Tautų ji priskiriama vidutinio išsivystymo lygio kategorijai – 96 vieta iš 178 pagal vadinamą žmogiškos raidos indeksą. Galima bandyti išnaudoti jos teritoriją tranzitui (galima ir karinėms bazėms), tačiau norint tą šalį turėti kaip verslo partnerį, reikia ne naudotis jos silpnybėmis – apleistu ir pigiai apmokamu ūkiu, o jį reformuoti. Žemės ūkis – vynas ir arbata – turi būti beveik iš naujo sukurtas, uostų infrastruktūra modernizuota, vamzdynus dar reikia nutiesti. Investicijos į būsimą ekonomiką vertos dėmesio ir tikrai naudingesnės už netvirtą prekybą falsifikatais.

Svarbu, kas imsis Gruzijos modernizacijos. Geriausias variantas – Europos Sąjunga, tačiau tam reikia ES apsisprendimo, kuris didele dalimi priklauso nuo šalies demokratizacijos lygio.

Gruzija dar nėra tokia normali demokratija, kaip, tarkime, mūsų šalis, nepaisant visų saviplakos elementų. Europos taryba, nors ir pažymi, kad šalis progresuoja, neketina nutraukti šalies monitoringo, taikomo ne visai demokratinėms valstybėms. Žinia, yra korupcijos, žiniasklaidos laivės ir kitų problemų, nors šalis ir pozityviai išsiskiria iš NVS būrio.

Mūsų šalies patirtis Gruzijoje labai mielai sutinkama. Lietuva turi išnaudoti savo diplomatijos potencialą. Gruzija šiuo atveju yra geras objektas jau ta prasme, kad gruzinai palankiai nusiteikę Lietuvos diplomatam tarpininkavimui tarp jų ir Europos institucijų. Net jei “demokratijos projektas” nepavyks, santykiai su gruzinais nepablogės ir mes nebūsime sukompromituoti. Šia prasme tikrai prasmingiau imtis Gruzijos nei kitų Pietų Kaukazo respublikų.

Rusijos erzinimas

Bet kokie pokalbiai apie Rytų Europos politiką turi Rusijos dimensiją. ES ir NATO pabrėžia, kad Rusija nėra šalis, kuri priima politinius sprendimus, tačiau juos neabejotinai įtakoja. Pamenu, kai kalbėdavome apie Lietuvos narystę, NATO pokalbis nukrypdavo į Rusiją. Minėtoje radijo laidoje apie Gruziją kalbėjome apie tai, ar reikia padėti Gruzijai, o pokalbis gavosi apie Rusiją. Kadangi niekas neabejoja, jog Rusija turi interesų visame vadinamame Rytų Kaukaze, apie Rusiją tiesiog neįmanoma nekalbėti.

Kažkada NATO pareigūnai sakė, kad nebus lengva išaiškinti Vakarų europiečiams, kodėl verta žūti dėl Vilniaus, dabar jau nebe visi lietuviai mano, kad Gruzijos labui reikia aukoti gerus mūsų – lietuvių ir rusų – dvišalius santykius.

Vadinamieji lietuvių pragmatikai mano, kad Rusija pernelyg didelė ir galinga, kad jai prieštarautume. Lengviau prieštarauti Gruzijai, kaltini ją demokratijos nebrandumu ir tuo pretekstu nutraukti Gruzijai paramą. Arba iškelti neįvykdomus reikalavimus ir pasinaudoti Gruzijos “silpnybėmis”.Tokia tad vadinamoji “pasitraukimo strategija”.

Pagal Zbigniewą Brzezinskį, Rusija mėgaujasi tuo, kad jai nėra geopolitinės alternatyvos. Ji jaučiasi amžina, nepajudinama ir todėl su ja reikia skaitytis. Skaitytis su Rusija jos akimis, reiškia neprieštarauti esančiam status quo ir sutikti su pakeitimais Rusijos naudai, gi nesiskaityti – siekti pakeisti padėtį ar bent jau palikti ją tokią, kokia yra, nepaisant Rusijos norų. “Triušio filosofija” skatina klausyti – yra šansas, kad vilkas pasigailės, “širšės filosofija” – įkyriai siekti savo siekių, “šakalo filosofija” – sudaryti sąjungą su liūtu, kuris vilko nebijo.

Vidurio Europą pasiekė savo dabartinį statusą ne todėl, kad Rusijos klausė, o veikiau todėl, kad neklausė. Teko būti širšėmis, tačiau vertėjo.

Lietuvą Rusijos norų paisymas atvedė į energetinę vergystę, nepaisymas – į nepriklausomybę, ES bei NATO narystę, nekalbant jau apie svetimų kariuomenių išvedimus. Gruzija, klausiusi Rusijos neteko teritorijų ir “gavo” karines bazes. Dabar iš Rusijos geriausiu atveju gaus ypatingą statusą: – Abchazija gruzinams, o gruzinai – rusams, ir jokios euroatlantinės integracijos. Rusija neslepia, kad paklusni Gruzija jai labiau reikalinga nei kokia nors nepriklausoma Abchazija.

Tad galiausiai, prisiminus tą prieš kelias dienas įvykusią radijo diskusiją tenka konstatuoti, kad Lietuvos ir Gruzijos santykiuose pagrindinis dalyvis yra... Rusija, o svarbiausias pasirinkimas – klausytis “pragmatiškų” patarimų ar ginti vertybes, turinčias euroatlantinį epitetą.

Gruziją reikia remti ne vien meile, tam yra racionalių argumentų, tik surinkti juos reikia į vieną argumentų rinkinį. Tuomet taps aišku, kad “meilės gruzinams” politika yra ne tik vertybiška (ką neseniai garbino ir mūsų užsienio reikalų ministras) bet ir ganėtinai pragmatiška.