Ar valdančioji dauguma priklausys nuo sukčių?

Palankiai klostantis aplinkybėms, dviejų susikompromitavusių politikų vadovaujamos partijos turi šansą gražiai išlošti iš dabartinės krizės. Mainais už paramą klijuojant daugumą Seime jos gali ne tik atsiriekti valdžios, bet ir gauti nuodėmių atleidimą po teisėsaugos mestų įtarimų jų lyderiams.

Tad ir apsimelavusio Abonento Vilniaus brigada, ir netikro absolvento partijos bosai gali dar kurį laiką būti politiškai reikšmingi ir įtakingi.

Pasirodo, su liberalcentristais jau net ir konservatoriai linkę derėtis dėl bendros koalicijos. Sakė Artūras Zuokas, kad politikams reikėtų nuleisti moralės kartelę, – štai, jo pageidavimu, ją ir nuleidžia. Socialdemokratai taip pat paslaugiai nuleistų, jei tik žinotų, kur ta jų kartelė mėtosi ir ką reiškia žodis „moralė“, kai šalia jo neparašyta „socialistinė“.

Dabartinė politinė krizė baigia išbalinti Abonento įvaizdį. Jis ūmai tapo toks reikalingas ir konservatoriams, ir socialdemokratams, kad žodį „nekaltas“ jo atžvilgiu jie tikriausiai sutiktų vartoti visomis prasmėmis, ne vien teisine, jei tik Abonentas to panorėtų.

Lietuvos partinio gyvenimo logika jau ne pirmi metai ugdoma tokiose situacijose kaip šiandienė, todėl yra kryptelėjusi ir sveiku protu dažnai nesuvokiama. Elgdamosi amoraliai ir neprincipingai, susidėdamos su politikos sukčiais, kai kurios vadinamosios tradicinės partijos aiškina savo veiksmus kaip aukojimąsi, kad Lietuvai būtų geriau.

Jų paklausęs, gali pagalvoti, kad ekskomunistinės nomenklatūros sąjunga su politikos verslu užsiėmusiais naujaisiais rusais ir naujaisiais lietuviais yra būtent tai, ko nūnai reikia Lietuvai. Žodžiai „vardan tos Lietuvos vienybė težydi“ brazauskininkams kažkodėl skamba kaip raginimas vienytis su darbiečiais ir abonentininkais. Taip buvo 2004-aisiais, tas pat vyksta dabar.

Socialdemokratų žvilgsniai vėl aiškiai krypsta į teisėsaugos tyrimų spaudžiamą ir, matyt, dėl to paprasčiau suvaldomą negu iki šiol Darbo partiją. Kad ir kaip jie mėgintų įrodinėti, jog atnaujinami ryšiai su darbiečiais tėra, kaip ir po Seimo rinkimų, priverstinis tradicinės ir populistinės partijų mezaliansas, ant šito kabliuko jau mažai kas užkibs.

Akivaizdu, kad socialdemokratus traukte traukia politikos nusidėjėliai. Ir tai visiškai atitinka jų pirmininko filosofiją, anot kurios, Lietuva yra krikščioniškas kraštas, todėl atleiskime sukčiams jų kaltes ir būkime jiems pakantūs – bent jau kol neatsidūrė už grotų.

Eilinį kartą išgaravus iliuzijoms apie vaivorykštės koaliciją ir socialdemokratams vėl pradėjus ieškoti partnerių amoralios politikos sąvartynuose, dalis politikų ir apžvalgininkų, tikėjusių šia koalicija kaip geriausia išeitimi, matyt, pajuto nusivylimą. Jau girdėti ir priekaištų susitarti nesugebančioms tradicinėms partijoms.

Šie priekaištai remiasi prielaida, kad Lietuvai gresia didžiulis pavojus. Kai pradedi gilintis, apie kokį pavojų kalbama, tolydžio aiškėja, jog tai viso labo – šioks toks politinis nestabilumas. Tačiau politinio nestabilumo periodai juk yra neatsiejamas demokratinės santvarkos bruožas.

Jei dėl noro viską „stabilizuoti“ imsime griauti partinio gyvenimo logiką bei reikalauti iš konservatorių ir socialdemokratų tarpusavio artumo ir meilės, jei dar imsime kliedėti apie nepartinę santarvės vyriausybę, tai netrukus stabilumo vardan galbūt rasime argumentų apskritai atsisakyti demokratijos. Juk esama ir „stabilesnių“ santvarkų.

Akivaizdu, jog kai kurie vaivorykštinės politikos šalininkai aukščiausiuose valdžios postuose ir žiniasklaidoje patys sau prieštarauja. Tai girdime juos susirūpinusius dėl vertybių stokos, pasigendančius politikoje principingumo ir nuoseklių idėjų, tai staiga išgirstame juos raginančius pamiršti politinius principus, ideologines nuostatas ir griauti partinės demokratijos logiką dėl kažkokios politiškai liguistos vaivorykštės.

Nuosekliausiai šiomis aplinkybėmis elgėsi konservatoriai, reikalaudami tartis dėl Proveržio krypčių. Jų dalyvavimas valdžioje vyriausybės programos ir Juozo Bernatonio įgeidžių pagrindu būtų visiškai nepateisinamas.

Juokingiausiai elgėsi Naujoji sąjunga, penkerius metus ryžtingai kūrusi socialdemokratinę šviesią ateitį, bet staiga pasigedusi proveržio ir nutarusi, kad jai labiau pakeliui su Tėvynės sąjunga. Įsivaizduokite pralaiminčią futbolo komandą, kurios puolėjas niekaip nesugeba prasiveržti prie priešininko vartų ir nusivylęs spiria kamuolį į savus vartus.

„Politikos apžvalgininko komentaras“ – trečiadieniais 8.35 val. (kart. 11.35 val. ir 18.35 val.).