Tikram lietuviui, per keliolika šalies nepriklausomybės metų nutolusiam nuo rusų kalbos, rusiškos pasaulėžiūros ir rusiškos mąstysenos, toks klausimas gali pasirodyti juokingas ir menkai aktualus.
Nina Mackevič
Be abejo, Lietuvoje egzistuoja rusakalbių žiniasklaida. Daugiabučio lifte mėtosi kažkieno paliktas „Ekspres nedelia“ numeris. Televizorius be perstojo plepa rusiškai ir rodo nostalgiškus filmus. Mikroautobuse dar šįryt skambėjo „Ruskoje radijo“ melodijos. Didžėjus tvirtino: „Vsio budet chorošo“. Taigi su rusiška žiniasklaida viskas gerai, jokių etninių konfliktų šioje srityje mes nepastebime. Ir apskritai - ko tie rusai dar nori?..

Tačiau Lietuvoje gyvenanti rusų šviesuomenė tvirtina ką kita. Populiarusis „Ruskoje radijo“ jiems neatrodo esąs kokybiškos žiniasklaidos pavyzdys. Visuomeninis radijas ir visuomeninė televizija jų irgi nelepina: rusakalbiams skirtos transliacijos netrunka nė valandos. Laikraščiai, jei neminėsime televizinių programų leidinio „Ekspres nedelia“, šiuo metu beliko tik trys: savaitraščiai „Obzor“ bei „Litovskij kurjer“ ir kasdienis rusiškas „Respublikos“ variantas. Bet ir jie dažniausiai apsiriboja vertimais bei iš rusiškos spaudos perspausdintais straipsniais.

Lietuviai nėra kerštingi žmonės. Tačiau situacija, prieš gerą šimtmetį slėgusi už spaudos laisvę sunkiai kovojusių ir rusinimui besipriešinusių lietuvių pečius, dabar kartojasi. Tik veikėjai apsikeitė vaidmenimis: podukros vietoje atsidūrė rusai. Didžioji dalis informacijos šalyje pateikiama tik lietuvių kalba, o rusakalbiams, pageidaujantiems kokybiškos ir operatyvios žiniasklaidos, belieka dvi išeitys: pirkti užsienyje leidžiamą spaudą ir žiūrėti kabelinę televiziją arba... sulietuvėti.

Atsiskyrėliai ir marginalai

Pernai išleistoje Natalijos Kasatkinos ir Tado Leončiko knygoje „Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga“ minima, kad per laikotarpį tarp paskutinių Lietuvoje vykusių gyventojų surašymų (1989 – 2001 m.) šalyje sumažėjo visų užsieniečių, bet labiausiai sumažėjo rusų: nuo 345 iki 220 tūkstančių. Lenkų sumažėjo nuo 258 iki 235 tūkst., baltarusių – nuo 63 iki 43 tūkst., ukrainiečių – nuo 45 iki 22 tūkst. Lenkų sumažėjo iš esmės dėl mažėjančio natūralaus prieaugio, o rusų skaičiaus mažėjimą daugiausia lėmė emigracija.

Kas nutiko tiems rusams, kurie vis dėlto nutarė čia likti? Sociologai N.Kasatkina ir T.Leončikas nurodo dažniausius adaptacijos būdus. Aktyviai gyvenantieji ekonominį bei visuomeninį gyvenimą ir laisvai bendraujantieji su įvairių tautybių žmonėmis pasirinko integraciją. Nenorintieji matyti šiandieninės realybės, kalbantieji tik rusiškai, vengiantys kontaktų ir sunkiai sutinkantys su mažumos padėtimi pasirinko atsiskyrimą. Jauni žmonės, baigę lietuviškas vidurines bei aukštąsias mokyklas, bendraujantys su bendraamžiais lietuviais ir menkai besidomintys rusiška kultūra, tiesiog asimiliavosi. Na, o ignoruojantieji rusiškąsias vertybes, nematantys prasmės puoselėti rusų kultūrą ir iš esmės nepriklausantieji nė vienai tautybei tapo marginalais.

Trūksta kokybiško radijo

Žurnalistė, Rusų kultūros centro valdybos pirmininkė Tatjana Jasinskaja Lietuvoje gyvena jau 25 metus. Maskvos Teatro akademijoje, tuometiniame GITIS, Tatjana baigė teatro kritikos ir teatro istorijos specialybę, o žurnalistika visuomet buvo jos pašaukimas. Į Lietuvą paskui vilnietį vyrą atvažiavusi moteris save vadina meilės tremtine. Apsigyvenusi čia ji rašė laikraščiams „Sovetskaja Litva“, „Sovetskaja kultura“, dirbo Rusų dramos teatro literatūrinės dalies vedėja. Kai Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis, Tatjana nuėjo tiesiai į „Atgimimo“ redakciją, kurioje lygiagrečiai su „Atgimimu“ buvo leidžiamas savaitraštis „Soglasije“.

– Tai buvo aukščiausio lygio savaitraštis, – negaili gerų žodžių T.Jasinskaja. – Daug gerų straipsnių ir jokios menkavertės reklamos. Deja, po kurio laiko jam teko užsidaryti.

Tatjana nesėdėjo be darbo. Drauge su kolegomis gavusi Europos Tarybos paramą, įkūrė radijo studiją „Radijo 7“. Šios Vilniaus apskrityje veikusios rusiškos radijo stoties formatas buvo kultūrinis-muzikinis. Stotis transliuodavo maždaug 12 valandų per parą ir, anot T.Jasinskajos, išsiversdavo be popso. Tačiau ji žlugo, kai baigėsi finansavimas.

– Dabar rusakalbiams beliko tik pusvalandis per dieną Lietuvos radijuje, ir tai nepatogiu laiku, – atsidūsta ji. – Eterio erdvė mažumoms siaurinama iki minimumo: mums teskiriami maždaug 3 proc. laiko, nors rusakalbių Lietuvoje yra apie 15 proc. Prieš rinkimus mes negalime išklausyti savo politikų. Visi debatai vyksta lietuviškai. Galima pasiguosti, kad yra „Ruskoje radijo“, bet tai popsas, komercija, visiškai ne mano radijas. Man jis nepatinka, tačiau aš neturiu iš ko rinktis.

Rusams žurnalistams nelengva

Iki 1998-ųjų Tatjana dirbo laikraščio „Literaturnaja gazeta“ korespondente Lietuvoje. Apskritai ji nuolat rašė apie kultūrą. Daugelis anuometinių kultūros leidinių, pvz., „Kultūros barai“, „Kinas“, „Savaitės ekranas“, eidavo dviem kalbomis – lietuviškai ir rusiškai.

– Aš rašydavau rusiškai, o redakcijos, jei prireikdavo, tai išversdavo, – prisimena ji. – Tai buvo geros tolerancijos pavyzdys. Gaila, kad dabar to nebėra. Man sunku įsivaizduoti, kad šiandien galėčiau parašyti spektaklio recenziją ir kokia nors redakcija imtųsi ją versti.

Prieš kurį laiką žurnalistė bandė tai daryti: parašė interviu su žymiu Rusijos kino režisieriumi Valerijumi Todorovskiu ir pasiūlė jį žurnalui „Kinas“. Atsakymo taip ir nesulaukė.

Anot Tatjanos, įsiūlyti rusų kalba parašytą originalų straipsnį nelengva ne tik lietuviškoms redakcijoms, bet ir rusiškiems leidiniams, kurie, rodos, turėtų tik iš to ir gyventi.

– Lietuvoje leidžiami savaitraščiai „Obzor“ ir „Litovskij kurjer“ turi didelius tiražus, bet tai nėra originalūs laikraščiai, – teigia ji. – Didžiąją jų dalį sudaro informacija, perspausdinta iš Rusijos leidinių. Vietinių autorinių straipsnių – vos vienas kitas. „Litovskij kurjer“ dar šiek tiek solidesnis, o „Obzor“ daugiausia rašo apie tai, kaip sūdyti grybus ir daryti mišraines. Šiuo požiūriu Lietuvos visiškai negalima lyginti su Latvija, kur leidžiami du stiprūs laikraščiai – „Vesti“ ir „Telegraf“, turintys ir internetines versijas. O Lietuvoje net rusiško portalo nėra. Iš naujienų agentūrų vienintelė BNS kai ką pateikia rusiškai, tačiau vertimai vėluoja ir neapsieina be grubių gramatinių klaidų.

Savo rusiškus variantus leidžia ir du Lietuvos dienraščiai – „Respublika“ bei „Klaipėda“. Klaipėda yra vienas rusiškiausių Lietuvos didmiesčių: 2001 m. surašymo duomenimis, čia gyvena daugiau 20 proc. rusų (Vilniuje – 14 proc.). Pasak T.Jasinskajos, rusiškasis „Klaipėdos“ variantas yra analogiškas lietuviškajam, o štai „Respublikos“ – skiriasi.

– Rusiškojoje „Respublikoje“ informacija viena diena vėluoja, – tvirtina ji. – Taigi tai jau nėra naujienos. Argi galima taip žeminti skaitytoją?.. Toks laikraštis turbūt net pačiam leidėjui nėra įdomus... Didžiąją laikraščio dalį sudaro vertimai, perspausdinti užsienio straipsniai, bet spausdinami ir rusų žurnalistų rašiniai. Turėjau keletą užsakymų ir aš. Tačiau ne visi buvo išspausdinti: pavyzdžiui, analitinis straipsnis apie tai, kodėl uždaromos rusiškos mokyklos, taip ir nepasirodė. Net nežinau kodėl. Gal dėl lėto tempo. O čia išryškėja dar viena problema: jeigu jums, pavyzdžiui, nepatinka G.Vainauskas, jūs galite pereiti į kitą gatvės pusę ir dirbti kitai redakcijai. O aš pasirinkimo laisvės neturiu.

Nėra, vadinasi, nereikia?

Kadangi rusų žurnalistai Lietuvoje neturi paklausos, už darbą jiems neretai mokama menka suma. Rusiškuose savaitraščiuose straipsnius publikuojanti T.Jasinskaja prisipažįsta kartais už visą puslapį užimantį rašinį tegaunanti 50 litų.

– Tai yra savaitraštis, vadinasi, jeigu kiekvienam numeriui pateiksiu po didžiulį straipsnį, per mėnesį uždirbsiu 200 litų, – šypteli moteris. – Kaip manote, ar galėčiau iš tiek išgyventi?..

Žurnalistės gabumus ir patirtį dabar geriausiai vertina tik viena lietuviška redakcija – žurnalas „Ieva“. Ten atsiranda vertėjų, nepatinginčių išversti Tatjanos straipsnius į lietuvių kalbą.

– Mano tekstai nėra lengvi, – prisipažįsta T.Jasinskaja. – Man būtų sunku išreikšti save ne savo gimtąja kalba. Todėl mane labai džiugina kosmopolitiškas požiūris. Žinoma, labai pasistengusi ką nors suregzčiau ir lietuviškai. Bet ar tikrai to reikia? Man atrodo, kad demokratinėje šalyje turėtų egzistuoti ir vystytis visi: tiek rusai, tiek lenkai, tiek hebrajai. Vilnius – išties internacionalinis miestas, todėl jis privalo būti tolerantiškas: bent keletas leidinių turėtų išeiti 3–4 kalbomis. Tokia tolerancija kitataučiams būtų normali.

Anot Tatjanos, Europos Sąjungos šalyse suvokiama, kad iš savo lėšų tautinės mažumos žiniasklaidos priemonių neišlaikys. Tuo tarpu Lietuvoje pasikliaujama rinkos džiunglių įstatymais: jeigu pati žiniasklaidos priemonė sugeba išgyventi – gerai, jei ne – vadinasi, jos niekam ir nereikia. Valstybė tam dėmesio beveik neskiria, o iš rusų tautybės verslininkų, pašnekovės nuomone, ko nors tikėtis neverta. – Jie daug mieliau parems Operos ir baleto teatrą nei Rusų dramos teatrą, nes tai populiaresnis ir naudingesnis sprendimas, – atsidūsta ji. – Aš tokį procesą vadinu švelnia diskriminacija. Kai išgirstu žmones sakant, kad rusiškos žiniasklaidos, matyt, nereikia, prisimenu seną tarybinį anekdotą. Klausimas: kodėl parduotuvėse nėra raudonosios ikros? Atsakymas: nes niekas neprašo! Čia juokas pro ašaras...

„Vėluoja tik dalis informacijos“

„Respublikos“ leidinių grupės plėtros vadovas Frederikas Jansonas (red. past. – straipsnį rengiant spaudai F.Jansonas perėjo dirbti į ryšių su visuomene agentūrą) neabejoja, kad šiandien rusiškasis „Respublikos“ variantas yra reikalingas, skaitomas ir jokiu būdu negali būti panaikintas. Tačiau žvelgdamas į ateitį F.Jansonas teigia, kad rusiško laikraščio leidyba vis dėlto yra laikinas projektas.

– Rusiškąjį „Respublikos“ variantą pradėjome leisti 1990-ųjų pradžioje, – pasakoja jis. – Per tuos keturiolika metų leidyba nė karto nebuvo sustojusi. Iš pradžių tai buvo savaitraštis, paskui pradėta laikraštį leisti du kartus per savaitę, galiausiai jis tapo dienraščiu ir dabar eina penkis kartus per savaitę. Gal tai paradoksas, bet žinau atvejų, kai dėl pigesnės kainos šį laikraštį mielai pirkdavo ne tik rusai, bet ir lietuviai. Tai buvo ypač populiaru ekonomiškai sunkiu laikotarpiu praeito dešimtmečio pabaigoje.

Anot plėtros vadovo, maždaug 75 procentus laikraščio informacijos sudaro lietuviškosios „Respublikos“ straipsniai, išversti į rusų kalbą, o 25 proc. – originalūs rusiški straipsniai. Dalis jų perspausdinama iš rusiškos spaudos, dalis yra Rusijos agentūrų pranešimai, o dalį rašo rusų tautybės žurnalistai –etatiniai ir neetatiniai.

Išgirdęs priekaištų dėl informacijos vėlavimo F.Jansonas tvirtina, kad vėluoja tik nedidelė informacijos dalis. – Dauguma rusiškos informacijos išleidžiama vienu metu su lietuviškąja, – sako jis. – Tik tų naujienų, kurias sužinome prieš pat išleidžiant numerį, dėl techninių galimybių tiesiog nebespėjame išversti, todėl jos atidedamos kitai dienai. Vis dėlto aš manau, kad rusiškosios „Respublikos“ kokybė yra pakankamai gera. Laikraštis valdo maždaug 5 proc. skaitytojų auditoriją. Mano nuomone, tai tikrai neblogas skaičius.

Rusiškos spaudos monitoringas: bankrotų virtinė

Lietuvos radijo žurnalistė, radijo laidų rusų kalba vedėja Nina Mackevič be užuolankų teigia, kad rusiškų laikraščių Lietuvoje nėra. Yra tik laikraščiai rusų kalba, be to – prasta rusų kalba. Ir dar yra rusų žurnalistų, klajojančių iš vieno nesėkmingo leidinio į kitą ir galiausiai tampančių bedarbiais.

Nina – vienintelis žmogus Lietuvoje, atlikęs rusiškos spaudos, leistos po Nepriklausomybės atgavimo, monitoringą.

– Pirmoji iš konkurencinės kovos pasitraukė rusiškoji „Večiorka“, – kalba ji. – Skaitytojams tai buvo gana skausminga, nes jie buvo įpratę grįždami iš darbo namo nusipirkti vakarinį laikraštį. „Večiorka“ pateisindavo jų lūkesčius: ji pateikdavo pasvertą, gerąja prasme, miesčioniško lygio politiką, spausdindavo pagrindines sostinės naujienas. Bet laikraštį sužlugdė finansinė krizė ir neprofesionali vadyba. Susitaikyti su netektimi rusakalbiams turėjo padėti kitas dienraštis – „Echo Litvy“. Tačiau ir jo laukė tas pats likimas.

– Kai valdžia liovėsi skirti dotacijas, prasidėjo laikraščio finansinės problemos, kurių nepadėjo išspręsti nei patalpų nuo-ma, nei vadovybės kaita, nei turtingų rusų šeimininkų paieškos, – teigia N.Mackevič. – O esmė buvo ta, kad laikraštis nors ir pakeitė pavadinimą, bet savo dvasia, turiniu bei forma taip ir liko „Sovetskaja Litva“ – t.y. nuobodus oficiozas. Jo skaitytojai ilgėjosi praeities lygiai taip pat, kaip ir redakcijos darbuotojai. Paskutiniais veiklos metais tiražas siekė vos 2000 egzempliorių, o nurašymas sudarė katastrofiškus 46 procentus. Redakcija ir spaustuvė iš esmės gamino makulatūrą. Kai kurie žurnalistai, palikę „Echo Litvy“, įsteigė laikraštį „Slovo“, bet jis egzistavo vos porą metų. Taip dienraščių rinkoje liko vienintelis leidinys – rusiškoji „Respublika“.

Ateitis priklauso internetui

Prieš kelerius metus rusišką savaitraštį leisdavo ir „Lietuvos rytas“. – Tačiau šis verstinis savaitraštis būdavo gana nuobodus, – vertina Nina. – Jis niekada nespausdindavo rašinių iš priedų – „Mūzų malūno“, „Stiliaus“, „TV antenos“. Nespausdindavo ir rusų žurnalistų darbų. Vienintelis jo pranašumas – jis buvo ne toks bulvarinis kaip „Respublika“. Tačiau pastaroji jį pranoko populiarumu, todėl leidėjai nutarė jo atsisakyti.

Rinkoje vienu metu gyvavo ir „Ponedelnik“ – rusiškasis „Pirmadienio“ variantas. Pagrindiniam laikraščiui bankrutavus, rusiškoji versija dar kurį laiką sugebėjo išlikti. Anot N.Mackevič, šis laikraštis buvo leidžiamas gera, neprovincialia rusų kalba, jame buvo humoristinių skilčių. Tačiau įkvėpimas išnyko, popierius pabrango, o skaitytojai nuskurdo.

Išlikusius laikraščius „Litovskij kurjer“, „Obzor“ ir „Ekspres nedelia“ Nina vadina leidiniais apie televiziją, grybų konservavimą ir vampyrus. Tačiau ji abejoja, ar Lietuvos rusams išties reikia bent vieno rimto laikraščio.

– Lietuvos rusas spaudos veidrodyje savęs nemato, – konstatuoja ji. – Bet jis savęs ten ir neieško. Man sunku pasakyti kodėl. Socialinė apatija? Nemokėjimas tiksliai suformuluoti savo poreikius? Marginalizacija? Ko gero, viskas kartu. Rusų tauta neturi solidarumo jausmo, kurį turi lenkai, žydai ir kitų tautų atstovai. Vyresni rusakalbiai fiziškai gyvena Lietuvoje, bet iš tikro egzistuoja paribio realybėje. Jie tarsi eina pirmyn atsigręžę. O jaunesniems žmonėms rusiškos kultūros išsaugojimas beveik nerūpi. Jie bendrauja su bendraamžiais lietuviais. Be to, jie neskaito spaudos – visą pageidaujamą informaciją randa internete. Taigi internetinis portalas rusams galbūt būtų naudingesnis negu kokybiškas laikraštis.

Be abejo, patyrusiai radijo žurnalistei norėtųsi, kad jos vedama kasdienė pusvalandžio trukmės radijo laida būtų ilgesnė.

– Mūsų eterio laikas iš tiesų labai suspaustas, – pripažįsta ji. – Vos spėjame išvardinti naujienas, o kultūrai beveik nieko ir nebelieka. Štai Tatjana Jasinskaja atvedė man žymų teatro kritiką. Puikiai su juo pasikalbėjome, į kompiuterį įrašėme 40 minučių interviu. Tačiau į eterį galėsiu išleisti tik tris minutes. Tokia yra realybė.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: vasarišką kaitrą vėl vainikuos neramumai (2)

Antroje savaitės pusėje didžiojoje šalies dalyje orai bus karšti, tačiau jau pirmoje...

Pasiūlė, kaip susigrąžinti lietuvių Lenkijoje paliekamus milijonus (104)

Šį pavasarį Lenkijos centrinis statistikos biuras paskelbė, kad lietuviai apsipirkdami pas...

Lietuvio užfiksuoti vaizdai apie jo patirtis Šiaurės ir Pietų Korėjose užkariauja pasaulį: sunku sulaikyti ašaras (189)

Prieš metus DELFI publikuotas keliautojo Jokūbo Laukaičio sukurtas vaizdo reportažas apie...

R. Williamso koncertą perspjauti bus sunku: hitai ir fejerverkai gerbėjams sukėlė euforiją (282)

Trečiadienio vakarą Vilniaus Vingio parke - neeilinis renginys. Savo pasirodymą „The Heavy...

S. Skvernelis: socialdemokratų pasitraukimas nebūtų būtina sąlyga trauktis jų ministrams (24)

„Prognozuojant socialdemokratų tarybos sprendimą trauktis, galbūt frakcija Seime galėtų...

Nesitikėjo, kad gelbėti kačiukus bus taip sudėtinga (2)

Dar būdami 8 savaičių jaunikliais, katinas Astra ir keturi jo broliai buvo palikti dėžėje...

A. Kubilius prabilo apie spąstus, kurie gali sutrukdyti pasivyti ES pragyvenimo vidurkį (561)

Lietuvai pasivyti Europos Sąjungos (ES) pragyvenimo vidurkį gali sukliudyti vidutinių pajamų...

Lietuvos šešiolikmečiai liks be medalių – neperlipo Europos čempionato ketvirtfinalio barjero (54)

Europos jaunučių (iki 16 metų) vaikinų krepšinio čempionato ketvirtfinalyje trečiadienį...

JAV karo laivo įgulai atsirūgo vizitas Klaipėdoje: sekso vakarėlis baigėsi skandalu (194)

Dar vasario pradžioje į Klaipėdą draugiško vizito užsukęs JAV karo laivas „ USS Hue City...

Prasta vasara smogė ne tik Palangos verslininkams (25)

Lietinga vasara problemų pridarė ne tik nuomojantiems kambarius pajūryje. Paslaugas kaimo turizmo...