A.Maldeikienė . Ar verta kandidatuoti?

Manau abi patirtys naudingos, bet gyvenimas parodė, kad pastaroji — kandidato — įdomesnė. Ir ši patirtis prasmingesnė jau vien todėl, kad dabar turiu gerokai aiškesnius atsakymus į daugelį klausimų, kurie nors ir neatsivėrė (galutinis atsakymas juk visada yra ir mirties pradžia, o norėtųsi dar pagyventi), bet tapo gerokai aiškesni.

Bet kokie demokratiniai rinkimai gali turėti prasmę vienu vieninteliu atveju — kaip idėjų kova. Vis dėlto idėja tai nėra kalbėjimas apie geresnį gyvenimą, tą gėrį matuojant vienu vieninteliu kiekybiniu — turėjimo matu. Kiek turime, ar turėsime daugiau, kiek duos ir ar greit duos? Neatsitiktinai juk bene daugiausiai rinkimų į Europos Parlamentą metu diskutuotas klausimas — tai kokia ten ta alga mokama ano Parlamento nariui. Tema verta atskiro kalbėjimo, tačiau tai, kad net debatų Nacionalinėje televizijoje laidų vedėjai (TARIAMAI profesionalūs klausimo žinovai) demonstravo absoliutų idėjinį, teorinį ir praktinį klausimo neišmanymą, buvo akivaizdu.

Nenorėdama būti apkaltinta nutylėjimu tokiu TARIAMAI svarbiu klausimu tik pridursiu, kad Europos Sąjungoje po 2004 metų rinkimų susiklostė situacija, kai už tą patį darbą skirtingų šalių parlamentarai gavo daugiau kaip 10 kartų besiskiriančius atlygimus — nuo beveik 12 tūkst. eurų iki 800 eurų. Idėjiškai solidaria ir lygia besiskelbiančiai Europai tokia padėtis tikrai nebuvo priimta, tačiau suvienodinus atlyginimus atsirado šalių, kurių pasiuntiniai turėjo pradėti gauti bene 5 tūkst. eurų mažesnį atlyginimą, tad ir buvo nutarta kai kurioms šalims leisti dar kuriam laikui pasilikti senesnę mokėjimo sistemą. Jei ir galėjo būti rimčiau diskutuojama dėl ankstesnės sistemos, pavyzdžiui, Lietuvos atveju, tai tik vienu aspektu — kaip iš atlygio, kuris praktiškai buvo apylygis su Belgijos minimaliu atlyginiu tie parlamentarai iki šiol gyveno?

Teoriškai vėlgi ekonominė nesąmonė kalbėti, kad nuo šiol Europos parlamentarai gaus apie 25 tūkst. litų. Jie gaus apie 6000 tūkst. eurų „į rankas“, kurie Belgijoje (o ten 5 savaitės darbo dienas ir gyvens Europos parlamento nariai) įvertinus perkamąją galią virs maždaug 8 -9 tūkst. litų. Praktinis klausimas lieka vienas — ar didelė tokia alga Lietuvoje, bent jau palyginus su Seimo nariu atlyginimu?

Vis dėlto manau, kad algų ir kitų TARIAMŲ gėrybių problema gali būti įdomi tik vienu aspektu — ar suprantama, kam reikalingos tos gėrybės. Už ką mokami tie atlyginimai? Kokiu tikslu Europos Sąjungos senbuvės iš savo mokesčių mokėtojų pinigų mums skiria milijardines išmokas? Ar žinome, ką daryti su gautais pinigais? Galiausiai ir bene svarbiausia — ar esame dėkingi? Liūdniausias atsakymas į paskutinį klausimą — paaugliškai įsitikinę esantys nelaimingiausi, nematome savo atsakomybės ir savo kelio, o tik reikalaujame, reikalaujame, reikalaujame.
Peržengus materialinį pinigų lauką patenkame į gilesnes ir esmingesnes rinkimų žaidimo erdves. Ta keleto dešimčių susitikimų patirtis, žinoma, neleidžia pateikti griežtai moksliškai pagrįstus atsakymus. Vis dėlto, vis dėlto... 

Ko laukia rinkėjas? Deja, atrodo, kad didžiausia vertybė yra gražus melas ir neįvykdomi pažadai. Pakliuvęs į salę, kurioje nuobodžiaujančiais (dažniausiai) veidais sėdi būrelis neaiškiu būdu atsiradusių žmonių, turi turėti lakią vaizduotę, kad patikėtum, jog susirinkta laisvu noru kalbėti apie tai, kas svarbu. Susirinkta klausyti, ką meluos ir žadės eilinis visuotiniu įsitikinimu tik trokštantis didelės garbės ir gero atlyginimo. Tokia, deja, standartinė dabartinio rinkėjo pozicija. Pradėjus kalbėti apie tai, kad norint gauti, reikia ne imti, o visų pirma duoti, nuobodulį akyse keičia dvi skirtingos būsenos — pasipiktinimas ir nuostaba. Didesnė dalis iš karto ima šurmuliuoti, ir aiškina, kad neturi ką duoti. Mat duoti irgi iš karto suprantama, kaip duoti ir dalytis tik pinigais, nes tik jie vertybė, ar ne? 

Kitus labai papiktina nesusipratusios kandidatės pateikiami ES šalių faktai ir skaičiai, kurie rodo, jog išlaikyti modernios, lanksčios ir jautriai į išorės iššūkius ir krizes reaguojančios valstybės su tokiu mažu perskirstomo biudžeto procentu, koks dabar susiklostė Lietuvoje, neįmanoma. Pasigirsta TARIAMAI neatremiami argumentai, kad bepigu aniems (suprask visokiems europiečiais, kurie visko (ko?) pertekę) mokėti didelius mokesčius, kai jie tokie turtingi, o mes jau tokie vargšai, tokie vargšai.

Ratas užsidaro — negirdinčiam, nes viską be jokių mokslų ir teorijų ir taip žino, neįmanoma paaiškinti, kad anie GAL ir turtingesni, bet tik todėl, kad geriau supranta, kokia beviltiška nepakeliama individualistine logika, kai pats ant savo pečių užsikrauni visada atskiram žmogui nepakeliamą švietimo, sveikatos apsaugos, policijos ir t.t. naštą, paremta valstybė.
Labai didelės visuomenės dalies galvose guli itin keistos ir praktiškai neįmanomos valstybės modelis. Tai tokia valstybė, kuri iš niekur neima, turi dar mažesnius, nei dabar mokesčius (nors po to, kai pagrindinei mokesčių mokėtojų daliai mokesčiai šiemet buvo dar kartą sumažinti, Lietuva turi tikėtina mažiausią bendrą mokesčių naštą Europos Sąjungoje), tačiau nepamiršta duoti ir būti. Nepamiršta ir kažkaip mistiškai geba mokyti, saugoti ir gydyti.

Dar daugiau. Didelės visuomenės dalies galvose tupi mintis, kad visi tie stebuklingi dalykai (kontrabandinėmis prekėmis be svarstyklių ir be mokesčių prekiaujantis individualistinis smulkaus „verslo“ rojus, kur veikti netrukdo jokios apskritys ir šiaip visokie biurokratai) turi ir gali atsirasti šiandien. Tuoj pat. Įvedus tvarką (kuri yra teisingumas tiek vilkui, tiek avelei) ir nulupus pinigų iš tų turtingųjų europiečių. Individualizmas be atsakomybės paradoksaliai virsta pigiu bolševizmu, kur reikia nepaimti ir perdalyti. Ir visada perdalyti savo naudai.

Krikščioniška pozicija verste verčia būti optimistu ir matyti bet kokio išbandymo ir bet kokio buvimo gilesnę prasmę. Vis dėlto profesionalus politinės ekonomijos mokslo atstovo požiūris tą optimizmą nudažo gana tragiška kasdienybės kančios spalva. Nenorėdami girdėti ir suprasti argumentų, kurie nėra pažadai, laužantys tikrovę, jau labai greit turėsime gana klampią valstybę, kur mažiausiai devyni iš dešimties kasdien spręs gerokai skaudesnes, nei dabar išgyvenimo bėdas.

Paskaičiuokime eilinio šalies vaiko, kuriam apie 25 metus, išlikimo aritmetiką po keleto metų. Baigiami mokslai. Gautas darbas. Alga apie 1 800 litų per mėnesį „į rankas“. Banko sąskaitoje skola už studijas apie 60 tūkst. litų, kurią, kaip sakė dabartinis ministras išmokės „vos“ per 10 metų po 300 litų per mėnesį. Alga sumenksta iki 1 500 litų. Reikia būsto paskolos, nes kaip žiūrėsi kažkur gyventi reikia. Jei sukuriama šeima, tai tokia paskola gal ir tampa reali. Skola bankui padidėja iki mažiausia poros tūkstančių per mėnesį. Jei ir žmona gauna vidutinį atlyginimą (šiaip moterys gauna gerokai mažiau, bet..., tarkim, pasisekė), tad atsisakančius su banku (tegul vienas šeimoje nemoka už studijas) lieka visi 2000 litų.

Gimsta vaikutis. 2000 litų dalijama iš trijų. Iš tų 2000 litų reikia įsigyti sveikatos draudimą trims šeimos nariams (nemokama sveikatos apsauga jau dabar yra miražas, po kokių trijų keterų metų tai bus tik romantiškas prisiminimas), sumokėti komunalinius mokesčius, pavaldyti, apsirengti,. Ir neduok Dieve, neprarasti darbo. Nes... Senusiosiose ES šalyse nedarbo draudimo išmokos vidutiniškai sudaro 1,5 proc. nuo BVP, o Lietuvoje — 0,2 proc.

Ar reikia mums Europos? Taip. Reikia. Bet tikrai ne tam, kad ji mus išlaikytų, o tam, kad pasimokytumėme, kaip vis dėlto išbūti bendruomenėje, dalytis, solidarizuotis ir išgyventi kartu. Išgyventi kartu su kitokias, su imigrantais, su homoseksualias asmenims, su šeimomis, kurios neatitinka kažkieno svajonių ir infantilių vilčių, su pavardėmis, kuriose šmėkščioja visokie „w“ ir kurios, net baisu ištarti baigiasi ne kokia „-ienė“.

Ar mes verti tokios Europos? Va tai ir yra sudėtingiausia klausimas.