1749 06 08 gaisro metu Vilniuje sudegė 292 pastatai

Kaip rašė Bazilijus Bonifacas Jachimovičius (Światło okropne, w przeraźliwym wszystkich serca przeniknieniu przez zawźięty pożar, nienagrodzone klęski i szkody miasta wileńskiego w powtórnej relacji objaśniające..., [przez Bazylego Bonifaca Jachimowicza, [1749, Wilno]), gaisras prasidėjo Gregorovičiaus kieme, jo pusiau mūriniame, pusiau mediniame name už miesto sienos, prie Subačiaus vartų.

Taigi kaip ir prieš metus, vėl rytinėje miesto dalyje, tik šįkart labiau į pietus. Karštame ore žiežirba iš virtuvės kamino peršoko ant stogo, o ugnis per miesto sieną išsiplėtė į rusų špitolę, vienuolyną, varpinę su senoviniais garsiais varpais ir Šv. Dvasios cerkvę. Gaisras apėmė miesto teritoriją pradedant Subačiaus, Didžiąja gatvėmis bei skersgatviu už Šv. Kazimiero bažnyčios ir baigiant skersgatviu už Šv. Mikalojaus, Trakų ir Žydų gatvėmis.

Iš viso B. B. Jachimovičiaus duomenimis, sudegė ar apdegė 292 įvairūs pastatai – dideli ir maži mūrnamiai bei kiemai, bažnyčios, vienuolynai, špitolės ir kt. Basųjų karmelitų mūrnamyje žuvo du žmonės. Dalis pastatų sudegė jau antrą kartą, tarp jų buvo ir jau atstatytų.

Smarkiai nukentėjo ankstesnio gaisro nepaliesta Subačiaus gatvė – joje sudegė 19 mūrnamių, kitų pastatų. Analogiškai Didžioji gatvė, atkarpoje nuo Aušros vartų iki Rotušės. B. B. Jachimovičius ypač apgailestavo dėl Šv. Kazimiero bažnyčios, kurią ištiko jau trečias didelis gaisras, o jo nuostoliai, pasak jo, siekė 500 000 auksinų. Būdamas iš Vilniaus pirklių šeimos akcentavo sudegusias krautuves rotušės aikštėje, patį čerpėmis ir skarda dengtą rotušės pastatą su bokštu ir mieste garsiu laikrodžiu („ratusz wspaniały, sławny do tej doby, upadł ten kołos, wieża wtąż z zegarem“), kuris gaisro nematęs jau 40 m. - jo atstatymas kainuosiąs 100 000 auksinų, ir ypač pirklių archyvo pražūtį.

Gaisras nusiaubė teritoriją iki pat Žuvų turgaus, taip pat naujai Vokiečių, Arklių, Trakų ir kt. gatves rytinėje miesto dalyje. Sudegė Šv. Mikalojaus, Šv. Trejybės bažnyčios, naujai pranciškonų vienuolynas, tačiau jo bažnyčios „tik langai ir altoriai nukentėjo“, naujai sudegė dominikonų vienuolynas, jau suremontuotas, su stogu buvęs pijorų vienuolynas, taip pat bazilijonių vienuolynas ir kt. Įdomu pastebėti, kad B. B. Jachimovičius neapsiribojo tik gaisro nuostolių aprašymu. 1749-1750 m. jis kaip statybininkas atstatinėjo krautuves rotušės aikštėje bei pačią rotušę.

Tai nebuvo paskutinis Vilniaus gaisras. Pvz., dėl 1760 05 28 kilusio miesto gaisro iki 06 09 buvo nutraukti Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo posėdžiai. Vilniaus gaisrai tiek smarkiai paveikė miesto užstatymą ir architektūrą, jog jos tyrėjai yra parašę specialių straipsnių, kaip antai apie gaisrų įtaką vėlyvojo baroko architektūrai.

Daugelio Vilniaus senamiesčio pastatų istorijoje 1748 ir 1749 datos yra ryškiai įbrėžtos. Netaisyklingai, dideliu mastu mediniais ar pusiau mediniais pastatais užstatytas miestas, krosnių bei kaminų trūkumai ir neefektyvi priešgaisrinė apsauga buvo toji gaisrams palanki terpė. Galima tik pasiguosti, kad dėl šių ir kitų priežasčių gaisrų išvengti nesugebėjo faktiškai joks to meto miestas.

Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.

© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija