Visos studentiškos kalorijos, nemiegotos naktys ir praleistos kūno kultūros pamokos pasiveja tave tuomet, kai užmiršti tą nerūpestingą savo gyvenimo etapą. Iš pradžių pradedi pirkti kiek platesnes sukneles, paskui - tvirtai pasižadi arti sporto klube ir nevalgyti po šeštos. Paskui pamiršti pažadus, vėl piliesi ant cepelinų riebius padažus ir spjauni į klubą, kuriame - vien tobulai nuskaptuoti kūnai, paskutinį prakaito lašą išspausti pasiryžę treneriai ir kosminius aparatus primenantys treniruokliai. O, vaikyti, aš kartais vargstu užkurdama dujinę viryklę, žaisti su tais aparatais neturiu kantrybės!
Vis dėlto sulieknėti nepraradus proto ir neišsioperavus gyvenimo džiaugsmo pavyko ir man: per porą mėnesių nusipurčiau penkis kilogramus. Bet iš pradžių užduotis atrodė neįveikiama. Keistas dalykas - nesvarbu, kokie lieknėjimo motyvai, ar geresnė sveikata, ar noras tilpti į gražesnius drabužius, karą su kilogramais pralaimi net jo nepradėjusi. Nes gatvėse, paplūdimiuose ir darbe vis tiek būna per daug tobulų kūnų, gražesnių už tavo, parduotuvėse - per daug suknelių, tinkamų tik modeliams, bankuose - grūstis moterų, kurioms dalykiniai kostiumėliai tinka šimtąkart geriau nei tau. Bjauriausia, kad kiekviena turime draugių, kurių riešai plonesni už žvirblio koją, dejuojančių, kaip joms reikėtų „šiek tiek numesti" kaip tik tada, kai tu netekai 300 gramų ir jau ketinai atšvęsti. Visiška antimotyvacija!
Pirmiausia išmokau į jų kalbas reaguoti kaip į visai nejuokingus Orlausko anekdotus - šypteli ir užmiršti.
Antriausia, išbandžiau legendinį moterų kankinimo(si) būdą - nevalgymą po šešių. Sužinojau, kad turiu ne tik valią, bet ir lakią vaizduotę.
Skrandyje teliūskuojant lašeliui vandens, guldavausi į lovą ir svajodavau, kaip pusryčiams sukirsiu virtą kiaušinį, o gal kiaušinienę, arba prisikrausiu pilną dubenį uogų, arba - velnias, kaimynai kažką kepa - atsirieksiu riekę juodos duonos, užvošiu ją sūriu, o gal atimsiu iš praeivio kebabą, ir...
Trumpai tariant, maisto vaizdiniai būdavo tokie ryškūs ir aiškūs, kad net neriant į sapną pirštai krutėjo ieškodami kokio skanaus gabalėlio. Kartą vakare nusprendžiau išsivirti bulvių su lupenomis rytdienos pietums darbe - šaltibarščių puotai. Kai visame bute pasklido verdamų bulvių kvapas, turėjau įsikibti į stalo kraštą, kad nepulčiau į virtuvę ir neprisikirsčiau bulvių vakarienei.
Tąkart atsilaikiau, bet iš tiesų nežinau, kaip su tuo nevalgymu po šešių reikėtų taikstytis visa likusį gyvenimą. Metodas gana veiksmingas, tik griaunantis socialinį gyvenimą: kas nors pakviečia vakarienės, o tu išsisukinėji, renkiesi tik kokį skystą sveiką kokteiliuką, atsisakai desertų, kavos, bandai rankine prisidengti keistus garsus skleidžiantį skrandį. Arba raudonuoji svečiuose pas svetinguosius lietuvius: ne, ačiū, pyrago neimsiu, oi, užteks man ir vieno saldainio, nevalgau po šeštos, alkoholio taip pat negeriu, ačiū.
O, lieknėjimo sesės, nusiteikite, kad žmonės nesupranta, kaip galima atsisakyti taurės ar dviejų vyno prie vakarienės, jei nesilauki. Vis dėlto kūno linijoms abstinencija tikrai į naudą. Po truputį ir aplinkiniai įpranta, kad laipsnių tavo gyvenime mažiau, ir pasiūlo arbatos puodelį.
Rūpindamasi, ką dedu į lėkštę, supratau, kad mesti į ją bet ką - tai tarsi susiversti į burną šiukšlių kibirą. Niekada pernelyg nesižavėjau bet kaip pagamintu, estetiką praradusiu, maistu. Lieknėjimo periodu tapau dar priekabesnė papilkėjusiems cepelinams, apvytusioms daržovėms, keliskart šildomam maistui - geriau jau šviežias sumuštinis su ridikėliais, negu pavargęs bulvių plokštainis su savigraužos kamuojamu grietinės padažu. Taip, labiau žavintis tuo, ką valgau, tai darydama rečiau skaitydavau, žiūrėdavau televizorių, maigydavau telefoną ir užsiimdavau kitais artimuosius iš kantrybės vedančiais veiksmais. Juk kvailai atrodo, kai žmonės susėda aplink stalą, kerta savo porcijas sukišę nosis į telefonus, tarpusavyje nė nesikalbėdami.
O kalbėtis pietaujant svarbu - taip sulauki sotumo jausmo. Tokiems pokalbiams naudinga susirasti draugų vegetarų - atrasite bemėsių džiaugsmų. Sukertu daug mažiau kepsnių, be to, beveik nustojau valgyti prekybcentrių dešras ir dešreles, kuriose mėsos, šiaip ar taip, ne kalnai. Netgi išėjau visa diplomatijos pradžiamokslį, kad atsilaikyčiau prieš gausybę maisto atakų, rengiamų pačių šauniausių, bet lieknėti nepadedančių, giminaičių. Kartais užtenka valgyti tik šiek tiek mažiau - niekas beveik nepastebi, o naudos organizmui daug.
„Bandelė vietoje suknelės", - kartais juokauja draugė, pamačiusi ant mano darbo stalo saldų kepinį.
Tai va, bandelę dabar renkuosi kur kas rečiau.
Žmogui, kuris ir į trečią aukštą užlipa pridusęs, visada žadą užkanda ir dar vienas iššūkis - sportas. Pabėgau iš aerobikos treniruočių, kuriose raumeninga trenerė šūkčiojo: „Spaudžiam, merginos, stenat kaip penkiasdešimtmetės!", sprukau iš kikbokso užsiėmimų, skirtų moterims, energiją gaminančioms kaip pasiutusios jėgainės, nusprendžiau nebėgioti su drauge, dalyvaujančia maratonuose. Ir vieną dieną atradau, kad sportas man turi būti ne krauju ir prakaitu aplaistytas reikalas, o malonumas ir sveikatą stiprinantis dalykas. Daugybė vaikščiojimo pėstute, dviračiai, badmintonas, laukiojimas, kartais - pilvo preso treniruotės ar lengvas pabėgiojimas. Išklausiau ir prisiekusios maratonininkės patarimą: iš tiesų bėgti žmogui pakanka tiek, kiek jis gali, bėgti ne siekiant rezultato, o tol, kol jauti malonumą ir nori. Papildyčiau jį tokiu patarimu: gali labai ir nesportuoti, bet judėti - kad ir pareiti pėstute iš darbo - reikia. Po kiek laiko į tą vaikščiojimą taip įjunksti, kad, kai kas nors paklausia, kaip čia taip suplonėjai, net nustembi.
Vaikščiojimu galima net išsigydyti nuolatinį bambėjimą: taip nutiko vienai mano draugei, pradėjusiai daugiau vaikščioti, kad sutaupytų pinigų. O aš vaikščiodama išsigydžiau įprotį, stovėdama prieš veidrodį, mintyse apdejuoti savo netobulumus. Likimo sesės, nedarykite to - geriau paklausykite, ką apie jus kalba gero linkintys žmonės. Kai atidžiau pradėjau jų klausyti, supratau, kad toji kūtvėla veidrodyje daug kam atrodo elegantiška, aristokratiška, stilinga, gražių bruožų ir dailių linijų moteris. Po galais, tai buvo netikėta! Kiti mus mato visiškai kitaip, nei mes patys, neplaka rimbu mūsų dažnai įsivaizduojamų trūkumų. Jau nekalbant apie vyrus - tikri ir mylintys sugeba džiaugtis moters kūnu, jiems tik sunkiau kartu graužti salotas, cha.
Išmokau judėti daugiau, valgyti mažiau, kalbėti ir neskubėti prie pietų stalo dažniau, mylėti save labiau, mokausi puoštis lyg netrukus ateitų paskutinė gyvenimo diena. Iš tiesų kartais vietoje jos ateina pyragaičių diena ir kovą už sveikesnį kūną tenka atnaujinti. Ir vis dėlto išmokau kovoti taip, tarsi nesistengčiau laimėti, gyventi savęs neskriaudžiant, nors ir šiek tiek kontroliuojant. Vietoje dviejų saldainių dažniau renkuosi du, vietoje troleibuso minu į kalną savo kojomis, ir nors sutinku minias daug dailesnių už save merginų, esu laiminga.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją (4)