Žydas žydui – Sorosas

Milijardierius Sorosas finansuoja organizacijas, kurios pastaraisiais metais lyg tyčia prikiša nagus prie oranžinių, rožinių ir kitokių tulpinių revoliucijų posovietinėse šalyse. Nenuostabu, kad kai kam vien jo vardas tapo baubuku. Baltarusijos „tevelis“ Aleksandras Lukašenka gal tik vaikų dar negąsdina Sorosu.

Gruodžio 12 d. vienas Rusijos TV kanalas parodė populiaraus žurnalisto Andrejaus Karaulovo laidą skirtą Gruzijai. „Senasis lapinas“ Eduardas Ševertnadzė prieš kamerą skundėsi, kad jį nuvertė su Soroso fondais susiję žmonės. Laidos potekstė – tokiems kaip Sorosas neegzistuoja valstybinės sienos.

Kampanija prieš „soroselius“ Rusijoje sutapo su diskusijomis dėl prieštaringo įstatymo projekto, numatančio griežtą visuomeninių organizacijų kontrolę. Pagrūmojus JAV valstybės departamentui Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, atrodo, ėmėsi iniciatyvos įstatymą švelninti.

Triukšmas dėl Soroso Lietuvoje be tarptautinių priežasčių gali turėti vietinių. Pilietinės visuomenės institutas, kurio direktorius yra Darius Kuolys, yra paskelbęs klampaus pavadinimo apžvalgą „Lietuvos partinės sistemos kaitos įtaka politinei sistemai“. Tenai teigiama:

„Šiuo metu Lietuvoje veikia keturios stiprios sisteminės partijos (Socialdemokratų partija, “Naujoji sąjunga”, Liberalų ir centro sąjunga bei “Tėvynės sąjunga”), kurios siekia išlaikyti egzistuojančia politinę sistemą ir jos legitimumą. Trys svarbiausios antisisteminės partijos (Darbo partija, Liberalų demokratų partija ir Valstiečių ir Naujosios demokratijos sąjunga) siekia keisti dabar egzistuojančią politinę sistemą ar valdymo tipą, todėl savo veikla mažina dabartinės politinės sistemos legitimumą. Antisisteminės partijos siekia patraukti protesto elektoratą, kuris šiuo metu sudaro apie trečdalį visų rinkėjų.“

Išvertus į žmonių kalbą tai reiškia, kad Darbo partija, Liberalų demokratų partija, Valstiečių ir Naujosios demokratijos sąjunga (dabar jau pasivadinusi liaudininkais) nori keisti dabartinę santvarką, todėl ieško paramos tarp vadinamųjų „runkelių“ ir skleidžia mintį, kad dabartinio politinio režimo teisėtumas yra abejotinas.

Nenuostabu, kad kai kam nepatinka nei toks vertinimas, nei Pilietinės visuomenės institutas, nei jį maitinanti kišenė.

Grįžkime prie Soroso. Iš pirmo žvilgsnio keistas derinys: milijardierius ir revoliucionierius. Tačiau finansuoti revoliucijas yra sena ir garbinga turtuolių tradicija. Sava Morozovas, stačiatikių sentikių tikybos milijonierius, išlaikė bolševikų partiją su visa jos spauda, Parvusas (Israel Gelphand), pirmiausiai socialistas ir tik paskui milijonierius, organizavo Lenino grįžimo į Rusiją 1917-aisiais.

Sorosas kaip išpuolių taikinys ypač patogus tuo, kad yra žydas. Tai paranku, pavyzdžiui, Rusijos valdžiai. Antisemitizmas toje šalyje yra valstybės prižiūrimas. Perfrazuodami XIX a. antisemito ir Vienos burmistro Karlo Lugerio garsųjį posakį apie žydus („Tai aš sprendžiu, kas yra žydas, o kas – ne“) galėtume teigti, jog tai Rusijos prezidentas Putinas sprendžia, kas toje šalyje yra antisemitas, o kas – ne. Rusiško valstybinio antisemitizmo vaidmuo dvigubas: pačioje Rusijoje tokiu būdu primenama tamsuomenei, kas dėl visko kaltas, kartu pagąsdinant akiniuotą kumpanosę šviesuomenę, kad ši mažiau šakotųsi dėl pilietinių teisių. O Vakarams diegiama mintis, kad prezidentas Putinas yra stabilumo garantas – mat po didesnių antisemitizmo protrūkių Putinas griežtai juos pasmerkia.

Sorosas prieštaringai vertinamas ir Vakarų šalyse. Iki šiol britų žiniasklaidoje buvo beveik neįmanoma rasti gero žodžio apie Sorosą ir jo veikalus. „The Economist“ kažkada pro sukąstus dantis pasišaipė iš Soroso knygos apie pasaulinę kapitalizmo krizę. Kas nežino neigiamo britų požiūrio į Sorosą, tas gali sulaukti ledinių, atsainių replikų, kaip tai nutiko vienam Lietuvos šviesuoliui, kuris viešame renginyje pavadino Sorosą iškiliu dabarties mąstytoju. Britai gerbia savo svarą sterlingų ir nekenčia jo prievartautojų, tokių kaip Sorosas. Ir ES finansinėse institucijose Sorosas neturi gero vardo.

„The Economist“ sureagavo į dabartinę kampaniją prieš Sorosą Lietuvoje, pavadino ją „nedėkingumu“ ir taip parodė, jog britai, įveikę antipatiją Sorosui, gali stoti ginti pilietinės visuomenės principų.

Soroso garbei reikia pasakyti, kad jis sau leidžia tai, apie ką bijo prasižioti ausis suglaudę politkorektiški Lietuvos šviesuoliai.

Sorosas yra Amerikos politikos Irake kritikas, jis laiko Amerkos karinį ir ekonominį pranašumą muilo burbulu. Milijardierius aukoja lėšas, kad dabartinis JAV prezidentas George W. Bushas ar jo idėjinis įpėdinis 2008-aisiai vėl negautų valdžios Amerikoje.

Įdomu, kurie mūsų iškilūs inteligentai pasirašytų peticiją dėl besąlygiško Lietuvos karių išvedimo iš Irako?

Akivaizdu, kad kampanija prieš Sorosą turi antisemitinę potekstę. Šį dalyką verta panagrinėti.

Jau minėjome, kad Rusijoje pats šalies vadovas nurodo oficialiosios kovos su antisemitizmu kryptį. O kas pasaulyje yra žydas, sprendžia tinklapio http://www.sem40.ru redaktoriai, kaip ir velionis Vienos burmistras Lugeris. Tinklapis skelbiasi esąs „centriniu žydų ištekliumi“ (rusiškai „central‘nyj evrejskij resurs“). Žydų pavardės ten spausdinamos mėlynu šriftu.

Panagrinėkime situaciją Latvijoje. Oligarchas Borisas Berezovskis (mėlynas šriftas), gavęs politinę prieglaudą Didžiojoje Britanijoje, ėmė supirkinėti Latvijos rusų spaudą, remti rusakalbių organizacijas, prenumeruoti rusiškus laikraščius ligoninėms, dengti pilietybės įsigijimo išlaidas ir t. t. Manau, kad tai viena iš priežasčių, dėl kurių, galbūt, Latvijoje jis buvo paskelbtas persona non grata (Berezovskis keliauja su Platono Jelenino pasu, kad nebūtų sulaikytas pagal Interpolo orderį suimti Borisą Berezovskį).

Dėl tokio Latvijos sprendimo Berezovskis apkaltino Maskvą – girdi, ji išprievartavusi Rygą. Aišku, ir Maskva turi dėl ko nekęsti Berezovskio. Jam Rusijoje priklauso nemenka dalis Kremliui nepavaldžios popierinės, eterinės ir internetinės žiniasklaidos. Jis neva parašė laišką Ukrainos premjerei Julijai Timošenko, kuriame nurodė, jog nuversti Putinui tereikia kokių 1,2 milijardo JAV dolerių (laiško autentiškumas abejotinas).

Žydas Berezovskis nurodė ir kitą savo konflikto su Ryga kaltininką – žydą Sorosą. Pastarasis, girdi, per Latvijos valdžią keršija jam, Berezovskui, už nesėkmes dalijantis Rusijos privatizacijos trofėjus. Sorosas išties buvo įmerkęs nemažai pinigų Rusijoje. Savo knygoje „Pasaulinio kapitalizmo krizė“ jis įtartinai daug vietos skiria įtikinėjimams, kad tai ne jis sukėlė Rusijos finansų griūtį 1998-aisiais.

Po tokių Berezovskio kaltinimų Latvijos valdžiai teko pačiu diplomatiškiausiu būdu atsiriboti nuo visų labdaros organizacijų, kurios bando daryti įtaką politikai – taigi ir nuo Berezovskio, ir nuo Soroso. Būtent dviejų žydų konflikto iššaukti Latvijos aukštų pareigūnų pareiškimai ir pasiekė Lietuvos spaudą.

Dar giliau pakapstykime „žydų sąmokslą“. Berezovskis finansuoja Rusijos Nacionalinės strategijos institutą ir jo interneto vartus http://www.apn.ru, vadovaujamus Stanislavo Belkovskio (melynas šriftas). Žydas Belkovskis aplink minėtas įstaigas sutelkė nemažai prieš Putiną nusistačiusių rusiškųjų šovinistų.

2005 m. pradžioje kilus šaršalui dėl Rusijos šovinistinių „šviesuolių“ antisemitinio pareiškimo (šie irgi turi refleksą pasirašinėti), Belkovskis parašė „Naujausiąjį laišką žydams“, kuriame minėtą pareiškimą įvertino kaip Kremliaus surežisuotą provokaciją. Apibendrindami galime teigti, kad žydas Belkovskis sugeba tuo pat metu vadovauti rusų juodašimčiams „intelektualams“ ir ginti žydų teises.

Kita vertus, būtent žydas Belkovskis kažkada ilgu straipsniu perspėjo Putiną dėl prieš jį rezgamo oligarchų sąmokslo, ir tas tekstas tapo idėjiniu ginklu „išbuožinant“ Michailą Chodorkovskį (mėlynas šriftas). Žydas Belkovskis ideologiškai paskandino žydą Chodorkovskį, kurio žlugdymą vienas JAV dienraštis įvertino kaip didžiausią žydų turto nusavinimą nuo nacių laikų.

Taip, taip... Gojams tai sunku suprasti: žydas Eitingonas kažkada organizavo žydo Trockio nužudymą. Tiesa, įsakymą davė gruzinas.

Žydas Belkovskis rodo kryptį, tačiau, kaip minėjome, Putinui priklauso teisė nuspręsti, kas Rusijoje yra geras žydas, o kas – blogas. Iš oligarcho Romano Abramovičiaus (mėlynas šriftas) Kremlius už 13 milijardų dolerių atpirko naftos kompaniją, kažkada privatizuotą už 100 milijonų. Įdomu, kokį nuovagį (rusiškai „otkat“) gavo Putinas? Nuovagio dydis nulems ir žydo Abramovičiaus gerumą. Bet kuriuo atveju jam griežtai nurodyta likti čiukčių gubernatoriumi. Vienas iš Kremliaus būdų eksproprijuoti žydų oligarchų turtą – skirti juos gubernatoriais amžino įšalo zonose. Štai ir milijonierius Viktoras Vekselberges (mėlynas šriftas) greičiausiai neatsispirs primygtinam pasiūlymui tapti Kamčiatkos gubernatoriumi.

O Kremliaus idėjinę gynybą organizuoja Glebas Pavlovskis (mėlynas šriftas). Taigi žydo Pavlovskio priešininkas (o gal sparingo partneris?) viešųjų ryšių srityje dabar yra žydas Belkovskis, kurio vadovaujama šutvė jau kuris laikas pliekia Putiną ir jo režimą.

Tai šit koks tasai „žydų sąmokslas“. Gal tokiam „sąmokslui“ reikėtų pastatyti paminklą, panašų į tą, kuris pastatytas prie JAV mietelio Gettysburgo „masonų suokalbiui“ atminti.

JAV Pilietinio karo metu prie Gettysburgo įvyko lemiamos kautynės, kuriose iš abiejų pusių žuvo per 15 tūkst. masonų. Klojant Gettysburgo memorialo kertinį akmenį daugelis susirinkusiųjų dėvėjo masoniškas prijuostes. Prezidentas Abraomas Linkolnas tada pasakė trumpą kalbą, vėliau pripažintą iškalbos šedevru.

Vienas iš ansamblio paminklų papuoštas masonų simboliais. Jis vaizduoja mirtinai sužeistą Pietų konfederatų generolą, kuriam skubią pagalbą teikia priešas, Šiaurės armijos kapitonas, atsiliepęs į generolo gestą – masonišką pagalbos prašymą, skirtą kitam masonų brolijos nariui.