Žvėriškas sovietų armijos elgesys Karaliaučiuje: prievartavo po 18 kartų, suvarė į teniso kortą ir susprogdino

Vyko paskutinės įnirtingos kovos Vokietijoje. Sovietų armija, peržengusi Rytprūsių sieną, milžiniška jėga užgriuvo vokiečius. Į kovą stojo paskubomis formuojami, neapmokyti folksgrenadierių ir folksšturmo būriai. Skatinami savojo mirties šauklio Iljos Erenburgo, sovietų kariai nesigailėjo civilių gyventojų. Keršto troškimo genami sovietų kariai puolė plėšti miestus ir kaimus, prievartauti moteris ir mergaites, žudyti senukus ir vaikus. Per Vokietiją nusirito smurto banga.

Paskutinysis Karaliaučiaus tvirtovės komendantas O. Lašas, patikėjęs sovietų karvedžio
A. Vasilevskio pažadais dėl garbingų kapituliacijos sąlygų ir apgautas, norėdamas išgelbėti miesto ir apygardos civilius gyventojus kapituliavo.

Generolo O. Lašo, kaip ir kitų, laukė ilga – beveik vienuolika metų trukusi – nelaisvė sovietų lageriuose, kaip rašė pats autorius „pažintis su rusiška gyvenimo samprata ir tikrove“.

Skaitytojams pristatome šios knygos ištrauką.

Paskutinis Karaliaučiaus tvirtovės komendantas generolas Otto Lasch

© Leidykla „Briedis“

Apie vasario 17 d. aš per Sembos divizijos pėstininkų generolą Golniką gavau tokį armijų grupės vyriausiojo vado įsakymą: „Vasario 19 d. Sembos divizijos privalo pulti Karaliaučiaus tvirtovės kryptimi. Tuo pačiu tikslu tą pačią dieną Sembos kryptimi surengti puolimą iš Karaliaučiaus tvirtovės ir taip paremti jų puolimą. Kautynėse turi dalyvauti 5-osios tankų divizijos padaliniai ir 1-oji pėstininkų divizija“.

Pasitaręs su savo štabo viršininku dėl priemonių, kurių reikėtų imtis šioje padėtyje, padariau tokį sprendimą: atsižvelgęs į tai, kad visi ankstesnieji Sembos divizijų mėginimai pereiti į puolimą prieš atkaklų ir galingą priešą nieko nepadėjo, susijungti su Sembos kariuomene bus įmanoma tik tada, jei smarkiu ir netikėtu smūgiu sugebėsime įsiveržti į priešo vakarų fronto gilumą.

Tačiau numatytų armijų grupės pajėgų buvo pernelyg maža, todėl šiam išpuoliui nusprendžiau panaudoti ne tik 1-ąją pėstininkų diviziją, bet kartu visą 5-ąją tankų diviziją ir dar papildomai 561-ąją folksgrenadierių diviziją. Tam tikslui pirmiausia pietinio ruožo dalyje turėjo veržtis 5-oji tankų divizija. Tokiomis sąlygomis, kamšant visas spragas, vėl teko pasinaudoti 5-ąja tankų divizija bei 69-osios pėstininkų divizijos silpnais padaliniais. Be to, buvau numatęs 561-ąją folksgrenadierių diviziją išskleisti rytiniame tvirtovės fronte. Visos jos turėjo būti išdėstytos frontu į priešą, kad sėkmingai prasiveržus būtų galima toliau plėsti puolimą. 561-ąją folksgrenadierių diviziją perkėlus į proveržio ruožą, atsiradusią spragą laikinai turėjo užpildyti policijos ir folksšturmo padaliniai.

Aš buvau visiškai įsitikinęs, kad numatytos neeilinės priemonės bus sėkmingos tik tuo atveju, jeigu mūsų ketinimų neatspės priešas ir jei rusai per tą laiką nepradės puolimo rytiniame ar pietiniame fronte. Sprendžiant iš esamos padėties, kol kas priešas tokių ketinimų neturėjo. Rizika didžiulė, tačiau, ko gera, tai buvo paskutinė Karaliaučiaus galimybė vėl susijungti su likusiu pasauliu ir vienintelė galimybė didelei daliai civilių miesto gyventojų sudaryti sąlygas per Piliavą pasiekti Reichą. Be to, tai buvo dar viena galimybė nusilpusias kovose Karaliaučiaus divizijas ir jų išsklaidytus padalinius aprūpinti ginklais, amunicija ir kitomis priemonėmis.

Medgetų rajone rusų gynyba buvo ypač stipri. Rusų vyriausioji vadovybė manė, kad mes vėl mėginsime susijungti Karaliaučiaus ir Piliavos rajone. Savo viename 1945 m. vasario 15 d. įsakyme jie nurodė, kad Mažojo Holšteino–Medgetų–Amalių–Kragavos–Kabel-būdės rajone laukiamas vokiečių puolimas ir būtina stiprinti pajėgas. Šiame ruože buvo dislokuota 39-oji armija, vadovaujama generolo leitenanto Dadikovo, ir kitos – 192-oji, 292-oji, 338-oji šaulių divizijos.

Iš paimtų per puolimą trofėjinių dokumentų paaiškėjo, kad, tikrinant kovinę parengtį, buvo nustatyta šiurkščių jos pažeidimų. Nepakankama drausmė, puskarininkiai girtauja ir plėšikauja, transporto priemonės prikrautos prisigrobto turto. Vasario 7 d. įsakyme rašoma, kad pulko vado vyresniojo leitenanto Zubčenkovo paliepimu 950-ojo šaulių pulko štabo operatyvinio skyriaus viršininkas vyresnysis leitenantas Landzovas už girtavimą buvo nubaustas 5 dienoms namų areštu ir jam 50 proc. sumažintas atlyginimas. Vasario 10 d. įsakyme sakoma, kad civiliai gyventojai privalo būti išvesti iš kovos zonos 20 km į užnugarį, draudžiama neteisėtai persirengti trofėjinėmis vokiečių uniformomis.

Rusų vadovybė turėjo ir kitų problemų. Beje, užimtose apskrityse žiaurūs nusikaltimai ir prievarta prieš civilius gyventojus nenutrūko, ją ypač skatino ir Iljos Erenburgo straipsniai. Matyt, tokia padėtis Rusijos kariuomenės vadovybei buvo gana natūrali, nors dauguma vadų matė šiuos nusikaltimus žmoniškumui, bet nesiėmė jokių veiksmų.

Knygos „Karaliaučiaus žlugimas“ viršelis

© Leidykla „Briedis“

Trijų savaičių ramybės pertrauka padėjo ne tik Karaliaučiaus gynėjams, bet iš to naudos turėjo ir rusų gynyba, todėl buvo galima tikėtis sunkaus ir įnirtingo mūšio.
[...]

Medgetų puolimas tapo paskutiniu šlovingu koviniu žygdarbiu Rytų Prūsijos žemėje, liudijančiu apie nepalaužiamą Karaliaučiaus miesto įgulos dvasią. Kariuomenė ir jos vadovybė puikiai suprato šios operacijos svarbą siekiant susijungti su mums labai reikšmingu Piliavos gelbėjimosi uostu ir tam skyrėme visas savo paskutines jėgas. Į kautynes stojo jauni Karaliaučiaus kareiviai, kuriuos vieno šios kampanijos kovotojo žodžiais, galime nė kiek neperdėdami lyginti su Langemarko (Langemarck – mūšis Belgijoje per Pirmąjį pasaulinį karą – vert. pastaba) didvyriais.

Iš išorės, prie įlankos, puolančios grupės pajėgose buvo sutelktos 548-oji folksgrenadierių, 58-oji pėstininkų (centre) ir 93-ioji pėstininkų (šiaurėje) divizijos, kurios daugiau ar mažiau buvo nukentėjusios Sembos kovose. Tą pačią vasario 19 dieną 5.30 mes pradėjome pulti prieštankinių patrankų ir minosvaidžių prismaigstytas, puikiai įrengtas rusų pozicijas, kurias žingsnis po žingsnio sunkioje kovoje užėmėme verždamiesi pirmyn. Per pirmąsias dvi dienas pasistūmėjome vos 2–4 kilometrus. Ypač įnirtingos kovos įvyko prie Bliumenavos, Kragavos ir Povainių.

Susijungę su tvirtovėje esančia kariuomene, puolimą tęsėme šiaurės rytų kryptimi ir iki vasario 28 d. pasiekėme Pojarstytų–Prielaukių–Lazerkeimo (Pojerstieten–Prilaken–Laserkeim) liniją, tačiau užimti vyraujančių Galtgarbeno (Galtgarbens) kalvų nepavyko. Priešas išsaugojo galimybę kiaurai stebėti ir apšaudyti naujas mūsų pagrindines pozicijas ir Karaliaučiaus–Piliavos geležinkelio liniją. Bet vis tiek judėjimas geležinkeliu buvo atnaujintas.

Norėdami bent šiek tiek pataisyti padėtį, vasario pabaigoje šiauriau Frydrichsbergo dvaro 1-osios fuzilierių divizijos bataliono 1-ojo eskadrono vadas kapitonas fon Zaukenas (von Sauken) ypač pasižymėjo nakties puolime per plačius minų laukus. Jis, pasišviesdamas kišeniniu žibintuvėliu, rankomis iškasė minas ir, jas nukenksminęs, atvėrė kelią į priešo pozicijas.
Tuo pačiu metu pavyko priešą nublokšti šiauriau Kvėdenavos esančio Lapgarbio ir buvo nuspręsta mėginti iškovoti patogesnes pozicijas Lautės malūno rajone, kur priešas buvo įsitvirtinęs vos už 40 metrų, tačiau to padaryti nepavyko.

Mūsų kareiviai nustebo užimtose gyvenvietėse pamatę nepaprastai žiaurių savanoriškai likusių civilių gyventojų žudynių vaizdus. Ypač siaubingai rusai pasielgė Medgetuose su 32 civiliais gyventojais: suvarė į aptvertą tvora, kuria tekėjo elektros srovė, teniso kortą ir jį susprogdino.
Grenadierių pulko vadas taip aprašo savo įspūdžius iš atkovotos gyvenvietės:

„Vaizdas, kurį mes išvydome susigrąžintoje teritorijoje, buvo beprotiškai žiaurus. Rusai gyvenvietėje masiškai išžudė vokiečius. Aš mačiau moteris, ant kurių kaklų vis dar buvo virvės, kuriomis jos vilktos ir pasmaugtos. Labai dažnai keletas jų buvo surištos drauge. Aš mačiau moteris, kurių galvos buvo sumestos į apkasus arba į išmatų duobes. Mačiau moterų pilvus su žvėriško elgesio pėdsakais. Daugumos visų išprievartautų moterų amžius buvo nuo 14 iki 65 metų, bet dažnai pasitaikydavo ir jaunesnių, ir daug vyresnių. Stalino įsakymas nemelavo: „Pasiimkit baltaplaukes vokiečių moteris, jos jūsų!“ Rusai prie vokiečių moterų puolė kaip laukiniai gyvuliai, ne, daug, daugybę kartų bjauriau nei jie. Viena vos 16 metų sulaukusi mergina per naktį buvo išprievartauta 18 kartų.

„Bestijos siautėja Rytų Prūsijoje“. „Braunschweiger Tageszeitung“ laikraščio antraštė apie sovietų nusikaltimus Rytų Prūsijoje. 1944 m.

© Leidykla „Briedis“

Žuvę rusai taip pat nebuvo palaidoti. Matyt, todėl, kad tam tiesiog nerado laiko. Kur tik žengtum, visur gulėjo lavonai – paskersti žmonės. Aplinkui sklido bjauri smarvė. Butai išplėšti, visi baldai išmesti į gatves ir kiemus, sudaužyti, išpurvinti ir niekam netinkami. Prie geležinkelio buvo sukrauti ir parengti išvežti radijo imtuvai, siuvamosios mašinos, dulkių siurbliai, dviračiai, medicinos prietaisai, lovos, minkštieji baldai, indai ir kiti daiktai. Daugumą jų reikėjo remontuoti ir jau nevertėjo niekur gabenti. Oras – šaltis, sniegas ir lietus – užbaigė naikinamąjį darbą. Serapų stambiųjų galvijų fermoje išmėtyta šimtai odų, visur gulėjo nesuskaičiuojama daugybė papjautų kiaulių, avių, arklių išpampusiais pilvais, pradėjusių irti. O tarp viso to buvo įsikūrę rusai! Nejaugi tai žmonės?“

Buvo sakoma, kad rusai tokie patys žmonės, niekuo neblogesni už kitus, deja, tai tikras melas, jų neįmanoma lyginti su drausmingais vokiečių kariais. Buvo kalbama, kad ši kariuomenė tokia nežmoniška, nes į ją paimti tarnauti įvairiausi nusikaltėliai. Sembos fronto vyriausiasis vadas generolas Golnikas (Gollnick), pasinaudojęs galimybe kalbėti susirinkusiems Karaliaučiaus padalinių vadams, pabrėžė didelę šio laimėjimo reikšmę ir pasakė: šis puolimas pirmiausia įvyko tvirtovės komendanto dėka ir, priešingai armijos grupės nurodymams, tam tikslui buvo sutelktos stiprios pajėgos.