1944 m. kovą A. Hitleris pasirašė įsakymą dešimtis karą pralaiminčios imperijos miestų paversti neįžengiamomis tvirtovėmis – „Fester Platz“. Į jų sąrašą pateko ir Vilnius. Tų pačių metų liepą miestui teko išgyventi visą karo siaubą. Savaitę trukę mūšiai paliko gilius randus namų sienose, tačiau dar gilesni randai liko išgyvenusiems žmonėms.
Knygoje surinkti abiejose fronto pusėse kovojusių karių prisiminimai iliustruojami gausia archyvine medžiaga: unikaliomis fotografijomis, dokumentais, kino kronikų kadrais, aeronuotraukomis ir archeologinių tyrimų rezultatais. Beviltiška gynyba ir sunkus puolimas, kruvini mūšiai siaurose senamiesčio gatvelėse, apsuptis, prasiveržimas ir belaisvių lagerio kasdienybė. Visa tai – lūpomis žmonių, praleidusių tas lemtingas dienas liepsnojančiame Vilniuje.
Skaitytojams siūlome knygos ištrauką:
Pasakoja Kolbergas, į nelaisvę patekęs Bazilijonų vienuolyno komplekse:
Vienas iš karininkų mums pasakė, kad nuo dabar esame Raudonosios armijos belaisviai ir privalome atiduoti ginklus bei amuniciją. Laikrodžius taip pat reikėjo atiduoti. Šiaip raudonarmiečiai elgėsi padoriai, juk jie frontininkai. Sanitaras jiems papasakojo, kad truputį toliau yra dar vienas rūsys sužeistųjų. Jis ir kitas po ranka pakliuvęs štabo gydytojas turėjo eiti kartu. Likome be sanitaro. Tada pasirodė girti užnugario kareiviai, gurguolininkai ir kiti…
Prasidėjo baisybės, šie žmonės norėjo laikrodžių, žiedų ir degtinės, daugelis draugų buvo nužudyti, subadyti, sumušti. Gretimame rūsyje gulėjo mūsų kuopos vadas leitenantas Hofmanas. Norėdami numauti žiedą jam nupjovė pirštą. Girdėjau šauksmus. Vėliau jis mirė. Hofmanas buvo sužeistas į sprandą ir gavęs šūvį į pilvą.
[...]
[...]
[...]
Bazilijonų vienuolyno kieme aptikti vokiečių karių palaikai buvo perlaidoti vokiečių karių kapinėse Vingio parke. Vokiečių karių kapų globos tautinės sąjungos atstovams perlaidojimui buvo perduoti devyniolikos asmenų palaikai. Taip pat perduoti greta palaikų rasti daiktai – aštuoni identifikavimo žetonai, vienas medalionas, vienas vestuvinis žiedas, vienas signetinis žiedas, dvi monetos (5 ir 10 pfenigų nominalo).“
Šiame kape rasti ir atpažinti leitenanto Hofmano palaikai buvo perlaidoti vokiečių karių kapinėse Vingio parke, o jo vardas iškaltas ant paminklinės lentos.
[...]
Kolbergas:
Turėjau laimės būti tarp pirmųjų, nes gulėjau pačiame priekyje prie įėjimo. Didelio kiemo viduryje sustojome prie studebakerio [amerikiečių gamybos sunkvežimis], į jį stumdami ir keldami vieni kitus turėjome sulipti patys. Taip tankiai vienas šalia kito sustatytus krovinių platformoje mus ilgas valandas vežiojo po Vilnių. Turbūt nežinojo, ką su mumis daryti. Galiausiai patekome į universiteto teritoriją ir užėmėme keletą kambarių buvusioje vokiečių ligoninėje. Čia atsirado lenkų gydytojai ir seselės, dirbę ligoninėje dar vokiečių metais. Kai kurie vokiečių kariai turi būti dėkingi šiems lenkams už savo gyvybes. Jie operavo ir amputavo dieną ir naktį. Ligoninėje pirmą kartą po ilgo laiko gavome gabalą duonos ir sriubos. Labai nedaug, bet vis šis tas. Periodiškai mus prašukuodavo marodieriaujantys kariai, nors mes ir taip jau nieko neturėjome.
Galiu pasakyti, kad esu sutikęs daug rusų raudonarmiečių ir civilių, kurie su mumis elgėsi žmoniškai.
Kai pagalvoju apie vokiečių elgesį su rusų belaisviais, kuriuos mačiau savo akimis dar prieš tapdamas kareiviu!
[...]
Hinenas:
Koks naivus buvau! Tikėjausi, jog kažkas tarp trijų tūkstančių karių naktį tamsoje atsiskirs nuo savo grupės ir ieškos, kur pažadinti šlubuojantį draugą, ir dar, be to, netgi nesugebantį plaukti. Bet tuo tarpu aš ramiai užmigau su savo tikėjimu. Tikėjimu, kad mane pažadins arba kad atsibusiu pats. Tai buvo turbūt pirmas kartas mano gyvenime, kai miegojau taip ilgai, parpiau dvylika valandų be pertraukos.
Visose lovose tyliai, tyliai gulėjo sužeistieji. Niekas nedrįso ištarti nei žodžio. Mano žvilgsnis pro duris nuslydo iki lango, iškart paaiškėjo reikalas. Kieme pirmiausia pastebėjau rusus, nes tai buvo priešai. Paruoštus kalašnikovus [tuo metu Kalašnikovo automatų dar nebuvo ginkluotėje] jie laikė nukreiptus į vokiečių belaisvius (gydytojai Vermachto uniforma, seselės, galbūt ligoninės valdytojas). Juos brutaliai tąsė ir beatodairiškai apiplėšinėjo.
– Ei, žioply, greitai mesk šautuvą.
Prie nedidelių vartų, vedančių į virtuvę, stovėjo kita belaisvių grupė. Šie mane taip pat pastebėjo ir sušuko:
– Tu, idiote!
Turėjau apsispręsti. Nežinojau, kas manęs laukė už pastato. Belaisviai, susigrūdę prie įėjimo, užtvėrė mane nuo sargybinių žvilgsnių. Jei koridoriuje būčiau pamatęs rusą, iškart būčiau šovęs. Pasilenkęs po truputį artinausi prie vokiečių belaisvių grupės prie vartų, savo ginklą nusviedžiau į netoliese riogsančią kaugę, nusijuosiau visus savo reikmenis, nusivilkau maskuojamą švarką ir pasilenkęs viską sumečiau į krūvą prie kitų daiktų. Nepažinau šių kareivių, nežinojau, nei iš kur jie atsirado, nei kaip ilgai čia stovi. Pirmą kartą giliau atsikvėpiau.
Nevalia prarasti budrumo. Dabar jau neliko jokių abejonių: iš tiesų patekau į rusų nelaisvę. Pirmą ketvirtį valandos neįstengiau ištarti nei žodžio, buvau praradęs amą. Grupėje susirinko apie aštuoniasdešimt suimtųjų, atskirtų nuo gydytojų, karininkų ir seselių, stovėjusių priekiniame kieme.
Suskambo įsakymas žygiuoti. Uniformuotas leitenantas šūktelėjo:
– Davaj!
Sargybiniai paragino judintis. Sunkiai galėjau paeiti, tad sušukau leitenantui:
– Mano koja sužeista!
Šis atsakė:
– Davaj, į draugas ligoninė.
Koks likimas laukė išvestų belaisvių, taip pat kaip ir gydytojų bei seselių, nežino niekas.
Lauke netoli nuo lango stovėjo vokiški armijos sunkvežimiai. Vienas iš rusų bandė užvesti variklį, kai tuo tarpu kitas mongoliškos išvaizdos karys sunkvežimyje rastais rankiniais vargonais grojo valsą „Dunojaus bangos“. Variklis suburzgė, aš atsiklaupiau ant lovos ir žiūrėjau. Staiga pastebėjęs mane ir pažinęs desantininko kepurę mongolas supanikavo ir sušuko savo draugui:
– Greičiau važiuojam! – Jis numetė rankinius vargonus į sunkvežimį, užšoko ant laiptelio šalia kabinos, išsitraukė revolverį ir sunkvežimiui riedant be perstojo šaudė į orą. Išsišiepęs žiūrėjau į juos, todėl mongolas pagalvojo, kad viduje dar yra ginkluotų vokiečių karių ir nedrįso šaudyti į pastatą.
Pro išdaužytus ligoninės langus niekas netrukdė garsams iš apylinkės pasiekti mūsų ausis. Tiesiai priešais, už kokių poros šimtų metrų, ištisą dieną buvo girdėti didelis triukšmas. Kažkas buvo kasama, komandos viena po kitos skardeno iki pat ligoninės pastato. Nematyti nieko, tankūs medžiai ir krūmai užstojo visą vaizdą. Kas dirbo tuos darbus, taip niekada ir nesužinojau. Visą dieną iki pat vakaro ši vieta kaustė mano dėmesį. Vakare toje pusėje išgirdau šauksmą, tada šūvį, paskui daugelio žmonių šauksmus ir pistoletų-kulkosvaidžių kalenimą, galiausiai viskas nutilo. Esu tikras, kad toje vietoje sušaudė daug žmonių. Gal tai buvo gydytojai, karininkai ar belaisviai, su kuriais stovėjau rytą? Šito aš nežinau.
Taip po truputį susidariau sau vaizdą, kas mūsų laukė ateityje. Gydytojus išvedė, maisto produktai išvežti iš virtuvės. Įtampa augo akyse.
Prasidėjo pirmoji nelaisvės naktis. Užsikimšusios kanalizacijos niekas netvarkė, tualetai ištisai padengti išmatomis, jei ką prispirdavo gamtinis reikalas, tas turėjo eiti į lauką. O kiekvienas naktį lauke pasirodęs uniformuotas žmogus tuojau pat būdavo nušaunamas. Todėl ateinančią dieną sutarėme į kiemą eiti tik baltomis apatinėmis kelnėmis, kad sargybiniams nekiltų abejonių. Žinoma, ši informacija pasklido neoficialiai, apie tai mums pašnibždėjo lietuvė, anksčiau čia dirbusi sesele.
Naktis leidome sunkiai, aplinkui iš skausmo rėkė sunkiai sužeistieji. Maža to, kad niekas negydė jų žaizdų, negalėdami atsikelti jie turėdavo tuštintis po savimi. Aplinkui juos klaikiai dvokė. Jei nakčia ir užmigdavome, tai tik visiškai išsekę.
– Jus visus sušaudys.
Nors sargybiniai išvarydavo lietuvaites, jos vėl grįždavo ir darydavo, ką galėdamos. Kol dar turėjome atsargų, galintiems paeiti jos liepdavo išnešioti maistą ir kavą. Kai kartą įėjo rusų sargybinis, pagriebė vieną mielą seselę ir kažkur nusitempęs ją išprievartavo, aš galėjau tik žiūrėti į mano pusėn nukreiptą jo automatą. Ji gynėsi ir savo žvilgsniais maldavo mano pagalbos, tikėjo, kad galiu jai padėti. Deja, jai padėti aš niekuo negalėjau. Netrukus ji grįžo ir nužvelgė mane niekinamu žvilgsniu.
Kitą rytą sutikau savo draugą Hartmutą Razemaną. Jis ėjo koridoriumi priešais, bet manęs nepažino.
– Ei, Hartmutai, kas tau yra, – paklausiau. Tik tuomet pastebėjau, jog kažkas atsitikę jo akims. Viena akimi jis visiškai nematė, kita akis sunkiai sužeista metalo dulkėmis sprogus prieštankiniam sviediniui. Razemaną iš ligoninės išvežė anksčiau už mane, tik aš nepastebėjau, kada tai įvyko. Galbūt pirmiausia atrinko kelis gerai vaikštančius mūsiškius. Manęs tarp jų nebuvo. Kitą kartą pamačiau Razemaną tik po trisdešimt penkerių metų.
Tuo metu rusų letena dar nepasiekė mūsų maisto atsargų, jiems draudė lankytis virtuvėje. Bet šie vandalai, plėšikai ir grobstytojai ateidavo ir kankindavo sužeistuosius. Visi vertingesni daiktai jau buvo atimti. Bet jie – jie atimdavo iš sunkiai sužeistųjų antklodes, sužeistiesiems į pilvą nuplėšdavo tvarsčius nuo šviežiai operuotų žaizdų, išversdavo juos iš lovos tik tam, kad pažemintų. Niekas negalėjo pasipriešinti ir ką nors pakeisti, net grįžusios lietuvių seselės. Viena iš jų nuolat pasikviesdavo mane į pagalbą išgabenti mirusįjį ar užnešti arbatą į viršutinį aukštą. Šiame aukšte viskas atrodė dar graudžiau. Sužeistieji gulėjo ant žemės, jie neturėjo net lovų.
Ant grindų gulėjo ir lauko policijos kapitonas iš Vienos amputuota koja. Kapitonas pasikvietė mane.
– Drauguži, prieik, – tarė jis, – gal gali nuimti man tvarstį, žaizda taip dega.
Laikino tvarsčio, apvynioto ant jo šlaunies, niekas nekeitė jau trečia diena. Strampas dvokė, aplink žaizdą sukosi ištisas spiečius musių. Pasakiau jam, kad neturiu teisės nuimti tvarsčio, šitai gali atlikti tik gydytojas, ir pašaukiau sanitarą. Jis manęs dar paklausė:
– Drauguži, ar jie visus mus sušaudys?
– Žinoma ne, – atsakiau jam, – jie vėl atveš mūsų gydytojus.
Nusileidau į pirmą aukštą ir daugiau nedrįsau kilti į viršų. Visur šaukė: „Sanitarą!“ Nedaug trūko, kad būčiau ėmęs bliauti iš nevilties. Kitas reikalas, jei bent pats žinočiau, kas manęs laukia.