Z.Vegelevičius. Beprasmis ginčas dėl sraigtasparnių, o naikintuvų Lietuvai tikrai reikia

2012 m. rugpjūčio 29d. Edmundas Jakilaitis laidoje „Lietuva tiesiogiai“ kalbino krašto apsaugos ministrę Rasą Juknevičienę. Laidoje visą laiką buvo bandoma įteigti mintį, kad VSAT turi sraigtasparnių ir daugiau nieko nereikia, na nebent dar vieno didesnio. Gaila, bet laidos pašnekovai taip ir neišryškino užduočių, kurių vykdymui ir buvo VSAT įsigyti sraigtasparniai. Be abejonės, tam tikrais atvejais jų sraigtasparniai gali būti panaudojami ir paieškai bei gelbėjimui, bet tai būtų jau nestandartinė situacija. Problema galbūt tame, kad VSAT aviacijos darbas, be abejonės, sunkus ir labai reikalingas bei gerbtinas, turi būti tylus ir nepastebimas. Tik tokiu atveju jis gali būti efektyvus.

Kalbant apie paieškos ir gelbėjimo tarnybą, veikiančią Karinėse oro pajėgose, būtina pabrėžti, kad jos paskirtis yra užtikrinti paieškos ir gelbėjimo darbus virš visos Lietuvos teritorijos ir vandenų 24 valandas per parą ištisus metus, tokiu būdu išlaikant parengtus pajėgumus krizinėms situacijoms ar karo metui. Taip sistema veikia daugelyje išsivysčiusių pasaulio valstybių. Šioje vietoje gal ir galima būtų užbaigti diskusijas, kur ir kas turėtų būti, bet didžiausią nerimą sukėlė ministrės pasakymas, kad Lietuvai nereikia savo naikintuvų. Ministrė išsireiškė, „Lietuvai nereikia pirkti savo naikintuvų, kadangi esame NATO“, „Todėl stojome į NATO, kad nereikėtų vystyti visų pajėgumų“, „Nieko nesiruošiame pulti“, „Lietuvai reikia priešlėktuvinės gynybos“.

Kiekviena citata verta dėmesio, vertinimo bei paaiškinimo. Įdomu būtų sužinoti, kaip bus įvertintas ministrės pasisakymas mūsų NATO partnerių. Jeigu ministrė, sakydama, kad Lietuvai nereikia naikintuvų, turėjo galvoje oro policijos misiją, tai ji laikas nuo laiko bus peržiūrima ir gali taip atsitikti, kad nebus pratęsta. Ką darysime tada? Juk tam, kad patys pajėgtume perimti oro policijos užduočių vykdymą, reikiamo personalo paruošimui prireiks nuo ketverių iki devynerių metų. O gal kartais yra mąstoma, jog esam tokie svarbūs pasauliui, kad be jokių išlygų visos NATO šalys gins mus savo sąskaita.

Iš kitos pusės, dabartinė misija yra ganėtinai ribotų galimybių taikos metu, o kas bus, jeigu prasidėtų konfliktas? Kokių pajėgumų reikėtų tada ir kas juos sugeneruotų ir per kokį laiką? Pasakymas, kad mes nieko nesiruošiame pulti, pabrėžia tik tai, kad nesiruošiam būti agresoriais ir tai puiku, bet ką darysime jeigu mus užpuls? Gynyba be puolimo veda tik į pralaimėjimą. Na, o pasakymas, kad Lietuvai reikia priešlėktuvinės gynybos, suponuoja į klausimą, o kokios yra priešlėktuvinės gynybos priemonės? Atsakant į pastarąjį klausimą, reikia išvardinti visas įmanomas priemones, o tai yra: svaidyklės (liaudyje vadinamos ragatkėmis), šautuvai, kulkosvaidžiai, patrankos, naikintuvai, įvairiausių rūšių ir veikimo nuotolių raketos ir galiausiai kosminių technologijų ginklai. Šiuo metu universaliausia priešlėktuvinės gynybos priemonė yra naikintuvas.

Patinka tai kam ar ne, bet naikintuvas vienodai efektyviai veikia ir mažose, ir didelėse distancijose, o taip pat ir zonose su menku ar visiškai nesamu informaciniu aprūpinimu. Būtų labai malonu išgirsti oficialią Lietuvos poziciją, kokių iš išvardintų ginklų rūšių pagrindu bus kuriama priešlėktuvinė šalies gynyba. Tada būtų aišku, kokio gynybos lygio bus siekiama ir kiek tai kainuos.

Tam, kad nepadarytumėm klaidų atskirose gynybos sistemos srityse, būtina sudaryti gerai apgalvotą, subalansuotą pilną valstybės gynybos modelį ir tik po to tolygiai plėtoti visas kariuomenės rūšis, aprūpinant jas reikiama ginkluote, bei tinkamai ruošiant personalą.

Oro erdvės gynybos pavyzdžiu galėtume laikyti Danijos, Suomijos, Norvegijos ar Švedijos modelius. Tiesiog kopijuodami bet kurį iš šių šalių modelių padarytume mažiau klaidų, nei dabar darome.

Kad išeitumėm iš aklavietės, kurioje esame atsidūrę, politikai pirmiausiai privalo pripažinti padarytas klaidas, kurių yra labai daug. Kitas žingsnis būtų valstybės gynybinių pajėgumų poreikio nustatymas, po kurio būtų galima pradėti kurti struktūrų vystymo ir įsigijimų planus. Taptų visiškai aiškus finansavimo poreikis ir nereikėtų kartas nuo karto pasirašinėti susitarimų dėl krašto apsaugos finansavimo didinimo. Beje, nė vienas iš tų susitarimų nebuvo vykdomas ir tikriausiai paskutinis taip pat nebus įvykdytas. Tai sužinosim, kai Seime bus pradėtas svarstyti 2013 m. biudžetas.