Š.Navickis. „Krautuvininkai“ ir „valstybininkai“...

Čia, matyt, bajoriškų privilegijų ilgesys, gal net genetinis – juk apmokėti savo sąskaitas „krautuvininkui“ (anais laikais – dažniausiai žydui) tikram bajorui irgi „ne lygis“. Jį, privilegijuotąjį, turi kas nors išlaikyti – baudžiauninkai (runkeliai), valstybė ar ponas Dievas. Jiems patiems tai nekvestionuojama tiesa, net pagalvoti, kad tai, galbūt, klaida yra baisus netaktas.

Vakarų pasaulyje šitą „blūdą“ gerokai pravalė buržuazinės revoliucijos. Tiesa, tai toks metodas, kai liejasi labai daug kraujo, bet nepanašu, kad žmonija kada nors būtų sugebėjusi bent vieną rimtesnę politinę problemą išspręsti kitaip... Šie laikai tikrai ne išimtis.

Tuo tarpu Lietuvoje buržuazinės revoliucijos nebūta, o komunistinė (ar kaip ją bevadintum) buvo importuota iš Rytų. Net ne importuota, o užnešta, kaip koks maras. Taigi, nepaisant techninio progreso, socialiniu požiūriu čia tebesitęsia beveik viduramžiai, o laisvės kovos iš esmės yra vadavimasis iš kolonializmo. Galvokime, kad tas etapas jau įvyko kokius du kartus, užtat ir šventes turime dvi – Vasario 16 ir Kovo 11. Tai praeito amžiaus pasiekimai. Dabar laikas visuomeninės struktūros formavimui.

Elitas be turto ir jėgos yra butaforija. Turtas, kurio nesaugo reali jėga, netrunka keisti šeimininką. Todėl nereikia stebėtis, kad žmonės, sugebėję akumuliuoti nemažą turtą – juk neturime iliuzijų, kad tas procesas buvo paprastas ir lengvas – ieškos ir, tikėtina, ras būdų, kaip jį apsaugoti . Galima iki užkimimo kartoti, kad tas akumuliavimas nebuvo nei labai švarus, nei skaidrus - ir tai tikriausiai bus tiesa. Tačiau dar kartą pabrėžiu, kad kyšis yra ne verslininko išradimas – jam tai papildomos išlaidos, sąnaudų padidėjimas, tuo tarpu valdininkui – gryniausios pajamos. Negi ir dabar neaišku, kuris čia suinteresuotas labiau?

Verslininko skiriamoji savybė yra itin praktiškas protas, jis greitai suvokia biurokratinio aparato pridarytas nesąmones (taip pat ir visokias ten „privilegijas“) ir imasi jas taisyti. Taiso efektyviausiais metodais ir naudodamas jam įprastas priemones – pinigus. Jei taisydamas neperlenkia lazdos, o rezultatai daugmaž atitinka vartotojų lūkesčius, jo veiklą vainikuoja sėkmė – parduotuvėse apsipirkinėja dauguma šalies gyventojų, daugėja nekilnojamo turto, o alumi už vieną centą pagirdyti balsuotojai su to alaus kvapeliu žengia žingsnį į Europą. Aišku, „krautuvininkas“ turtėja, jo galia ir įtaka auga, o biurokratas tampa jam vis labiau pavaldus. Visuomenės priešakyje atsistoja turintysis daugiausiai praktiško proto. Jis ne tik geriausiai patenkina vartotojo poreikius, bet ir mikliausiai juos formuoja. Kuo čia ne politika?

Tuo tarpu prarandantieji privilegijas ne savu balsu staugia apie „išvogtą valstybę“, vertybių praradimą ir daugiau ar mažiau įtikinamai murma įvairiausius užkeikimus, vadinamus rinkiminiais lozungais. Tauta (runkeliai), jais lyg ir tiki, lyg ir netiki, bet vistiek nori, kad alus būtų už vieną centą. Žodžiu, materialiai neparamstyti lozungai jai yra „dzin“. Nenuostabu, nors čia ir tiktų prisiminti, kad „ne vien duona žmogus sotus“. Štai čia, asmeninio pasirinkimo akimirką, ir atsiskleidžia mūsų tikroji vertybinė orientacija – vaizdelis, kaip sakoma, nelabai gražus, o idealizmu ir visai nekvepia. Liaudis, kaip ir prieš tūkstančius metų, nori „duonos ir žaidimų“, o Žmogaus Sūnui belieka imtis diplomatijos ir atskirti „kas Dievo - Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui“. Nors pjūvis ir itin preciziškas, valdantieji ir įtakojantieji vistiek ras, dėl ko Jį nukryžiuoti...

Akivaizdu, lozungai veikia mažiau už kyšius (taip vertinčiau ir tą alų bei skalbimo miltelius, kuriuos „paėmė“ didžioji tautos dalis). Kita vertus – kokie šansai buvo gauti pageidaujamus referendumo rezultatus be „pakišos“? O juk didžioji dalis tų, kurie pigaus alaus negeria, tikėtina, puikiai suprato, kad balsuoti reikia ir patys pabalsavo ne todėl, kad gautų „dovanas“? Vėl efektyvumo klausimas, vėl neišvengimai „teisingi“ veiksmai.

Bet ar gyvenimas pablogėjo? Ar nenorėjome būti labiau europiečiais? Tai ko dabar putotis? Tegu vadovauja tie, kurie net ir kvailose situacijose sugeba daryti protingus veiksmus. Norėtume daugiau altruizmo? Na, tai pradėkime nuo savęs. Įtariu, kad ir su „liūtuku“ gausis panašiai – turėsime savo elektrą, namuose bus šviesu ir šilta, kainuos brangiai ir už tai turėsime atidirbti. Apie asmens laisvę ir pasirinkimo teisę tokiame kontekste net nepatogu kalbėti. Aišku, norėtųsi, kad šviestų, šildytų ir nekainuotų – matyt, esame „bajorų“ tauta ir mums visiems „ne lygis“ mokėti „krautuvininkams“ – žr. straipsnio pradžią.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad „krautuvininkai“, kaip kasta, anaiptol nėra kokia labdaringa organizacija ir daug geriau žino, ką reiškia „kreditas“ ar „balansas“, negu atjauta ir artimo meilė.

Na, o partijos, rinkimai, demokratija? Palikime kitai daliai – ten susitiksime su „valstybininkais“.