S. Paulauskas. Kaip suteikti rinkimams proto ir atsakomybės?

Atvirkščiai, žiniasklaida prekiauja su pretendentais galimybe suteikti rinkėjams norimą informaciją apie vieną ar kitą politiką. Tad rinkėjams belieka spręsti apie vieną ar kitą pretendentą iš fotografijos bei to, ką apie jį rašo žiniasklaida. O atsižvelgiant į tai, kad kandidatai dažnai pateikia savo gerokai jaunesnio amžiaus nuotraukas, tai rinkėjai galų gale vertina nežinią ką. Visa tai kelia rimtų abejonių dėl tokių rinkimų protingumo ir pagrįstumo pagal jų rezultatus skirti asmenis į vieną ar kitą valstybės postą.

Rinkėjai labai nenoriai eina prie balsadėžių ne vien dėl to, kad jie netiki tokių rinkimų nauda jiems patiems. Kita vertus, jų sprendimai balsuoti už vieną ar kitą kandidatą niekaip nesusieti su asmenine atsakomybe ir turtinėmis prievolėmis. O kada balsuoja asmuo be atsakomybės ir suinteresuotumo, tai tokie rinkimai negali būti pavadinti atsakingais.

Nagrinėjant rimtų ir atsakingų rinkimų atvejus, kurie yra privalomi, pavyzdžiui, renkant akcinės bendrovės generalinį direktorių, čia stebime kitokias procedūras. Įmonėse seniai atsisakyta rinkti direktorius balsuojant visiems darbuotojams, kurie nėra įmonės savininkai, neturi vertinimo ekspertinių gebėjimų ir jie nėra suinteresuoti išrinkti geriausią vadovą bei nerizikuoja savo turtu. Renkantys direktorių valdybos nariai yra savininkai ir yra suinteresuoti išrinkti tinkamiausią vadovą. Juolab jie gerai išmano būsimo generalinio direktoriaus darbą ir jie yra jo vertinimo ekspertai. Padarę klaidą savininkai dėl to gali rimtai nukentėti.

Kaip gi įmanomi vietos savivaldos rinkimai pagal atsakingą ir kompetentingą modelį? Šis protingas rinkimų būdas vis dažniau aptarinėjamas Lietuvos viešojoje erdvėje ir vadinamas demokratine savivalda. Jeigu dabar naudojama autokratinės savivaldos rinkimų tvarka yra nustatoma ir reguliuojama „iš viršaus“, tai naujoji tvarka numato visos šalies savivaldos piramidės suformavimą „iš apačios“ griežtai pagal kompetencijos ir atsakomybės principus.

Tokios sistemos atsiradimui galimybes kuria šeimos, kaip pirminės visuomenės ląstelės, statuso sugrąžinimas. Kažkada šeima buvo visa ko pagrindas. Tačiau stambioji pramoninė gamyba suardė šeimą, paimdama ir įdarbindama iš jos pavienius asmenis. Tada asmuo tapo mažiausiu visuomenės vienetu. Nykstant stambiajai pramoninei gamybai, grįžta šeimos prioritetas, ji vėl tampa visuomenės pagrindine ląstele.

Šeima yra visuomenės pagrindas. Ji valdo nekilnojamą turtą ir yra suinteresuota tuo, kad jos ir gretutinių šeimų turtas būtų tinkamai tvarkomas. Šeima deleguoja savo atstovą – turto savininką į namo bendrijos susirinkimą, kur jis pilnateisiai, kompetentingai ir atsakingai balsuoja renkant bendrijos tarybą ir pirmininką. Taip išrinktas pirmininkas tampa seniūnaitijos tarybos nariu ir dalyvauja renkant seniūnaitį. Išrinktas seniūnaitis tampa seniūnijos tarybos nariu ir dalyvauja renkant seniūną. Seniūnas tampa miesto tarybos nariu ir renka merą. Merai tampa regiono tarybos nariais ir renka viršaitį. Taip galima prieiti ir iki prezidento pareigybės.

Pastaruoju atveju visuose rinkimų etapuose išlieka rinkėjų ekspertiniai gebėjimai, suinteresuotumas ir atsakomybė. Savivaldos formavimo tvarka yra labai aiški ir logiška. Nėra nereikalingo triukšmo ir nebalsuojama už fotografijas. Sukurta sistema yra pajėgi dirbti horizontaliuose lygiuose ir bendradarbiauti pagal vertikalę. Perrinkimai ir atstatydinimai gali vykti bet kada ir kada nusprendžia savivaldos organas. Nebereikia kalbėti apie nepateisinusio savęs asmens atšaukimą iš renkamo posto.

Galiojanti autokratinė savivalda neužtikrina visos teritorijos padengimo atsakomybe. Išrinkta taryba negali pasirūpinti kiekviena teritorija. Dėl to atsiranda niekieno teritorijos, kurios virsta dykynėmis ir šabakštynais, čia laužomi niekieno suoliukai ir vaikų žaidimų aikštelės. To negali atsitikti atveju, kada savivalda formuojama „iš apačios“. Šeima atsako už buto plotą, namo bendriją – už bendro naudojimo patalpas, koridorių, laiptines, namo prieigas. Bendri kvartalo plotai tampa seniūnaitijos rūpesčiu taip, kaip rajono reikalai – seniūnijos atsakomybe.

Kalbant su namų bendrijų vadovais tenka išgirsti, kad tik teritorijų priskyrimas atitinkamo lygmens savivaldos grandžiai gali išgelbėti nuo vandalizmo. Šeimininkas visada pasirūpins, kad jo teritorijai priklausantys objektai būtų sutvarkyti ir tinkamai naudojami.

Demokratinė savivalda yra nepartinė ir nepolitinė. Čia visai dingsta politikos ir politiko, kaip interesų derinimo įrankių statusai. Kadangi interesai yra suderinami turtinių ir atsakomybės santykių pagrindu. Politiką, kaip ateities numatymo interesų derinimo veiklą sėkmingai pakeičia moderni konstruktyvi strateginės savivaldos procedūra, pagrįsta kiekybinių raidos indikatorių naudojimu.

Tuo būdu bendruomenė ūgteli virš politikos ir pereina į aukštesnę savivaldos kokybę. Politinės rietenos, triukšmas, nusikaltimai, korupcija ir kitos negerovės dingsta praeityje.

Vis dėlto, a priori spręsti dėl plataus demokratinės savivaldos pritaikymo nevertėtų. Būtų išmintinga išbandyti tokią tvarką vienoje ar keliose savivaldybėse ir tada spręsti dėl jos patikslinimo ir plataus taikymo. Tad kodėl gi to nepabandyti Klaipėdoje?