R. Vilpišauskas. Prisitaikymas gali tapti didžiulių nuostolių priežastimi

Armėnija įtikinta (ne tik prekybos priemonėmis, bet ir išnaudojant sudėtingą jos situaciją santykiuose su Azerbaidžanu) pradėti stojimą į Eurazijos muitų sąjungą, prekybinės apsaugos priemonės panaudotos Moldovos, Ukrainos ir net Lietuvos, pirmininkavusios ES Tarybai, atžvilgiu, atrodo, mėginant atgrasinti Rytų partnerystės šalis bei ES nuo tarpusavio asociacijos.

Jau tuo metu daugelis analitikų išreiškė viltį, kad tie Vakarų politikai ir rinkėjai, kurie dar manė, jog dabartine Rusijos vadovybe galima pasitikėti, galiausiai turėjo suvokti, kad Rusijos vadovo V. Putino kalbos apie „bendrą ekonominę erdvę nuo Lisabonos iki Vladivostoko“ tėra eilinė demagogija, dangstant mėginimus įtvirtinti Rusijos dominavimą šiame Europos regione. Deja, tos viltys nepasiteisino.

Vienu metu diskusijose tarp analitikų, ypač Lietuvoje, buvo nusistovėjęs sutarimas, kad Ukrainos prezidento atsisakymas pasirašyti asociacijos sutartį su ES aiškintinas pirmiausia jo paties mėginimais išlikti valdžioje, kai, sparčiai blogėjant ekonominei Ukrainos padėčiai, jis bandė išsiderėti ir iš Vakarų, ir iš Rusijos geriausias finansinės paramos sąlygas. Tačiau dabar ima aiškėti, kad praradęs savo rinkėjų palaikymą buvęs Ukrainos prezidentas Janukovyčius tebėra tik Rusijos vykdomos politikos įrankis. Ir kad visa veiksmų seka, kuri lyg pagreitintam kine prasidėjo po to, kai buvęs Ukrainos prezidentas paliko savo šalį, yra Rusijos surežisuoto Ukrainos padalinimo scenarijaus dalis. Pasų rusakalbiams dalinimas, kaltinimai perversmu, atsiliepimas į rusakalbių mažumų raginimus juos gelbėti, nors ir vėliau keičiant intervencijos motyvų pagrindimą – visa tai atrodo kaip įprastas neteisėtų, bet ne pirmą kartą naudojamų kaimyninių teritorijų užvaldymo pateisinimas.

Vis dėlto stebint dabartinę JAV ir ES vadovų reakciją kyla klausimas, ar iš tiesų kas nors mokosi iš istorijos ir geopolitikos klaidų, ar daugelis sprendimų yra politinių motyvų pasekmė, reaguojant arba į savo šalies vidines diskusijas, arba ekonominius poreikius. Pirmiausia pabrėžtina, kad neturėtų stebinti tai, jog demokratinių šalių vadovai reaguoja į savo rinkėjų nuotaikas ar interesų grupių reikalavimus. O tokioje daugialypėje valdymo sistemoje kaip ES neturėtų stebinti ir priimamų sprendimų lėtumas, nes greitis veikiausiai būtų pasiekiamas demokratijos sąskaita.

Esminis klausimas yra toks, ar šalies politikai įvertina strateginius šalies, įskaitant ir verslo interesus, tinkamai palygindami juos su šiandieniniais (taktiniais) motyvais. Tokio pobūdžio Rusijos veiksmai, kokius šiuo metu stebime Ukrainos Krymo dalyje, ir galimos Vakarų sankcijos reaguojant į juos, gali pernelyg neveikti kasdienių Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos ar Prancūzijos verslo interesų, jei šios šalys neįvestų ekonominių sankcijų Rusijos režimo atžvilgiu. Tačiau susilaikymo nuo sankcijų pasekmės, jei Rusijos vadovybė toliau tęs pastarųjų dienų politiką, galiausiai gali daug kainuoti tiems patiems minėtų šalių verslininkams. Nes nesustabdyta atviros jėgos politika ateityje bet kada gali atsisukti prieš investuotojus ar prekiaujančius su Rusija, grasinti jų nuosavybei bei verslo sandoriams. Net ir žinant, kad didesnė rizika reiškia didesnį uždarbį, ar tikrai tokio politinio neapibrėžtumo nori ES šalių, įskaitant ir Lietuvą, verslas?

Kitaip sakant, šiuo atveju klausimas ne toks, ar pragmatiniai verslo interesai prieštarauja vertybinių demokratijos principų gynimui. Klausimo esmė – ar trumpalaikis nuolaidžiavimas ir prisitaikymas netaps ilgalaikių didžiulių nuostolių priežastimi. Į ilgalaikę perspektyvą orientuoti sprendimai neabejotinai paprastesni tiems, kas turi mažiau ekonominių ryšių su Rusija, daugiau energetinių išteklių tiekimo alternatyvų (pavyzdžiui, skalūnų dujų telkinių) ir strateginio mąstymo kultūrą.

Tad konstatuojant, kad sankcijų Rusijos atžvilgiu klausimas yra sudėtingas, reikia pastebėti, kad JAV politikams jis nėra toks sudėtingas, kaip ES šalių, turinčių daug intensyvesnių verslo ryšių su Rusija, vadovams. Tačiau suprantant patogesnę JAV situaciją mažesnės tarpusavio ekonominės priklausomybės su Rusija prasme, reikia kaip tik pasidžiaugti tuo, jog tai ir kitos sąlygos leidžia JAV atsiliepti į Lietuvos ir kitų šio regiono ES bei NATO šalių susirūpinimą. 

Tai yra dar vienas priminimas Lietuvos politikams, kas yra Lietuvos saugumo interesų gynėjai ir kad narystė NATO nėra vien naudojimasis kitų teikiamomis paslaugomis. Lietuvos mokesčių mokėtojai turėtų suprasti, kad JAV mokesčių mokėtojai gali pagrįstai kelti klausimą, kodėl jų lėšomis turi būti finansuojami NATO oro policijos lėktuvai ar panašios priemonės kažkur už Atlanto esančiose šalyse. O jei Lietuvos politikai būtų ne vien baukščiai nusiteikę visuomenės nuotaikų stebėtojai, o strategiškai mąstyti gebantys vadovai, jie ne tik skelbtų politines parodomąsias deklaracijas, bet rimtai imtųsi Lietuvos indėlio į NATO saugumo ir Rytų partnerystės politiką stiprinimo.

Kaip teisingai pastebėjo Marius Laurinavičius, Lietuvoje įvykių Ukrainoje atžvilgiu, o tiksliau, Lietuvos nacionalinio saugumo klausimais nėra politinio konsensuso. Galima pridėti, jog nėra net ir gebėjimų jo siekti. Atrodo, jog teisinė sistema Lietuvoje funkcionuoja ne ką geriau, nei karinių invazijų draskomoje Ukrainoje, nes neaišku, kodėl užsienio šalies įtakojamos (jei tai tiesa) partijos atstovai turi leidimus naudotis slapta ar riboto naudojimo informacija ar vadovauti Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui... Šiuo klausimu vidaus politika, ypač kai ji motyvuota šalies saugumo interesais, turi būti suderinta ir su galiojančia teise, ir su nacionaliais interesais. Artėjantys rinkimai gali būti paaiškinimas, bet ne pateisinimas.

Lietuvos pozicija Europos vadovų taryboje buvo solidi ir pagrįsta, tačiau tai, kas vyksta šalies viduje, silpnina šios pozicijos realizavimą užsienyje. Jei toks mūsų šalies vadovų veikimas taptų pernelyg didele rakštimi Rusijos vadovybei, ji galėtų intensyviau taikyti panašią taktiką, kokią naudojo Rytų partnerystės šalyse. Tad galvojant apie tai ir, svarbiausia, apie tiesą bei žmonių laisvę ir orumą ginančius principus, būtina atsižvelgti į keletą dalykų. 

Pirmiausia, Lietuvos politikai patys turi būti demokratijos, teisės viršenybės bei kitų laisvų ir atsakingų individų visuomenės principų nepriekaištingi gynėjai. Nereikia priminti biblijinių principų apie krislą kito akyje, kad galėtume suvokti, kas šioje intensyvioje tarptautinių viešųjų ryšių kovoje gali tikėtis palenkti pasaulio šalių bendruomenių dėmesį.

Kitas svarbus dalykas – reikia suprasti strateginių šalies ir verslo interesų reikšmę, nes jie gali būti daug svarbesni, nei šiandienos interesai. Tie patys verslininkai, kurie rūpinasi sklandžiais verslo ryšiais, turbūt supranta, kad kitos šalies teritorijos užėmimas sukelia didesnę riziką, nei mokesčių nestabilumas ar kitos verslo reguliavimo priemonės. Adekvatesnis JAV reagavimas yra sveikintinas, tačiau jo neužtenka. Kartu reikia galvoti apie daug didesnę sankcijų Rusijos atžvilgiu įvairovę, įvertinant tai, kad jos turėtų kuo tikslingiau paveikti prisidėjusius prie konflikto Ukrainoje, bet kuo mažiau kenkti Rusijos ir sankcijas taikančių šalių visuomenėms.

Tai įmanoma ir tokias priemones neabejotinai reikia išnaudoti tada, kai diplomatija tampa nebeveiksminga, bet prieš imantis dar griežtesnių tiesiogiai į tarpusavio ekonominius ryšius nukreiptų sankcijų. Galiausiai galvojant apie jau dabar vykstančios agresijos prieš Ukrainą pamokas, norėtųsi tikėtis, kad tai suartins Lietuvos (ir visų Baltijos šalių) ir Lenkijos politinį elitą. Būtų neatleistina, jei ši galimybė pamiršti menkus nesutarimus ir ginti liberalios demokratijos principus būtų iššvaistyta.

Vakarų valstybės ėmėsi svarstyti dvi tinkamas reagavimo į Rusijos agresiją Ukrainoje kryptis – siųsti stebėtojus į Krymą, kurie matytų, kas iš tiesų vyksta ir galėtų apsaugoti labiausiai pažeidžiamas visuomenės grupes, bei imtis tikslinių sankcijų prieš tuos, kurie atsakingi už šią padėtį. Pirmoji priemonė jau dabar stringa, o tai reiškia, kad už šią nesėkmę atsakingi tie, kas bijo tikrosios padėties atskleidimo ir nesutinka su stebėtojų veikla.

Reikalauti, kad stebėtojai galėtų atlikti savo misiją Kryme yra ne mažiau svarbu, nei susodinti Rusijos ir laikinosios Ukrainos vadovybės atstovus prie derybų stalo. Antroji priemonė priklauso nuo to, kaip savo interesus suvoks ir savo šalių rinkėjams pristatys Vakarų šalių vadovai. Jei diplomatija nepasiteisins, tikslinės sankcijos atsakingų už invaziją į Ukrainą atžvilgiu bus būtinos ir nuo jų taikymo priklausys ES užsienio politikos patikimumas. Tikėkimės, kad tai paaiškės po paros, dviejų ar trijų...