Tuo tarpu neofeodalizmas pirmumo teisę skyrė kapitalui, kurį valdo valdovų-šeimininkų kasta, o liaudžiai telieka paklusti baudžiauninkų sąlygom, neturint jokių realių teisių ne tik valdyti valstybę, bet ir lygių teisių į kapitalo kaupimą. Štai kodėl jau penkiolikti metai yra visiškai įprasti Lietuvos Respublikos neofeodalų pareiškimai, jog visiškai pakanka minimalios mėnesinės algos, šiandien tesiekiančios 500 Lt, arba vos 150 eurų. Jau nekalbant apie pasityčiojimo vertą nustatytą minimalų gyvenimo lygį - 125 Lt mėnesiui.
Bet kurioje šiuolaikinėje demokratinėje valstybėje tokio minimalaus gyvenimo neužtektų net pamestam šuniui. Beje, ir lietuviškam labradorui vargu bau pakaktų jo šeimininko minimalios mėnesinės algos. Todėl nekeista, kad jauna gydytoja, dirbdama visu etatu ir gaudama vos 600 Lt, prie to prisidurdama 200 Lt už naktinius budėjimus, jokiame banke negali pasiimti net mažiausios paskolos, nes neįtelpa į bankui patikimų klientų sąrašą.
Nekeistas ir anglų kalbos mokytojų katastrofiškas stygius Vilniaus vidurinėse mokyklose. Jie geriau dirba vadybininkais arba emigruoja į užsienio institucijas, nei kenčia skurdą už kassavaitines 18 valandų, per mėnesį tegaudami tuos pačius 600 Lt. Menka paguoda didinti krūvį, nes už 24 kassavaitines valandas puikus anglų kalbos mokytojas, tačiau neturintis pedagoginio darbo stažo, per mėnesį uždirbs 800 Lt, arba 230 eurų. Pedagoginis stažas ar įgytas mokslinis vardas ne ką padės, nes atlyginimas didės vienu kitu šimtu Lt.
Čia kalbame apie mokytojus ir gydytojus, jaunus specialistus ir valstybės požiūrį į savo žmonių sveikatą bei išsilavinimą. Koks normalus jaunas žmogus taikysis su tokiu pažeminimu? Viso to pasekmė, kad vaikus mokyklose anglų kalbos, kaip ir visų kitų dalykų, greitai mokys vien mėgėjai, o poliklinikose ir ligoninėse vietoj atsakingo gydymo greitai rasime skelbimus su užkeikimų receptais ir burtininkų adresais.
“Rinkimai baigėsi, tad laikas užmiršti rinkimų pažadus, pakalbėjom ir užteks.” Toks ar panašus atvirai ciniškas, bet visiškai “nuoširdus” naujojo feodalo arba ministrų pirmininko pareiškimas nuskambėjo garsiai ir ilgam įsirėžė tautos sąmonėje. Arba kad ir tokie pareiškimai, jog nei gydytojai ar mokytojai, nei policininkai ar žemdirbiai neturi teisės protestuoti ir mitinguoti, reikalaudami pačių paprasčiausių teisių gerbti jų darbą, gauti laiku atlyginimus, kurie atitiktų realų pragyvenimo lygį šiuolaikinėje valstybėje. Nors būtent demokratija yra grindžiama teisingumo samprata tarp bendruomenės narių.
Šių kelių citatų užtenka pastebėti, kad šiandieninė Lietuvos Respublikos valdymo forma yra tiek pat tolima nuo klasikinės Vakarų demokratijos ištakų, kiek kranksinti varna nuo lakštingalos giedojimo. Pirmiausia yra visiškai įteisinta valdančiųjų hegemonija, kurianti pati sau įstatymus bei suteikdama sau galią perimti valstybės išteklius. Nors pagal demokratinius principus valstybę kuria kiekvienas jos narys, todėl jis yra lygiateisis valstybės iždo kūrėjas ir naudotojas, o ne išmaldos prašantis varguomenės atstovas.
Deja, šiandien labai aiškiai matome, kad 4/5 tautos yra paversti skurdžiais baudžiauninkais, visiškai priklausančiais nuo pono malonės - kada ir kiek gaus grašių, kad iškęstų bado dietą. Tokia neofeodalizmo principais grįsta valstybė visiškai nesirūpina socialinėm garantijom, moderniu švietimu ir savo piliečių saugumu bei gerove. Tai visiškai suprantama, kai prisimeni vos prieš porą metų ištartą ilgamečio Didžiojo neofeodalo frazę, kad jam internetas nereikalingas, nes Jo Didenybė nežaidžiantis žaidimų.
Todėl nebekeista, kad dar prieš porą trejetą metų svarbiausioji ir reprezentacinė mokslo institucija Lietuvos mokslų akademija teturėjo vieną ar du kompiuterius. O prireikus palikti straipsnį, į disketes buvo žiūrima kaip į ateivių išmonę. Čia pat išspausdinti straipsnį buvo irgi neįmanoma, nes Lietuvos mokslų akademijos prezidento sekretorė įsibėgėjusiame XXI amžiuje dar tebedirbo kompiuteryje įrengta 1995 metų programa, kuri net 1998 metų “windows’ų” nekonvertavo.
Tad didžiųjų neofeodalų požiūris į modernų švietimą ir mokslą, naujas technologijas, kultūros bei meno rinką, kaip ir į pačius žmones bei jų socialinę gerovę, be jokių abejonių, nieko bendra neturi su Vakarų demokratijos samprata, kuri visais laikais reiškė pačią moderniausią valdymo formą.
Drįsčiau spėti, kad netgi pats žodis demokratija ar pilietinės visuomenės samprata neofeodalams sukelia tik neigiamas asociacijas. Nors kartais jie šiuos terminus vartoja visai netikėtame kontekste, pakreipdami sau ypač naudinga linkme. Pavyzdžiui, garsios kultūrinės institucijos vadovas, sėkmingai tęsiantis savo reprezentacinę karjerą dar nuo gilių sovietmečio laikų, paklaustas, kur dirbs aukštos kvalifikacijos specialistai, uždarius P.Gudyno restauravimo centrą kapitaliniam remontui, atsakė ypač paprastai.
Nors mano ausis pasiekusi frazė buvo kurtinančiai stulbinanti. Pasak direktoriaus, kadangi dabar demokratija, tai dauguma specialistų turės teisę patys susirasti naują darbą. Tai pavyzdinė smulkiojo neofeodalo mąstysena, veidrodiškai atkartojanti didžiųjų neofeodalų laikyseną ir bendruosius neofeodalizmo principus.
Bet ar po gilaus sovietmečio ir socialistinio realizmo buvo galima tikėtis tuoj pat peršokti į vakarietišką demokratiją su išpuoselėto kapitalizmo laisvosios rinkos erdve? Manyčiau, buvo ir tebėra teisūs tie, kurie tokią galimybę neigė. Galbūt užsispyrę estai ir sugebėjo sutelktomis pastangomis savo nykštukinę valstybę kaip lizdą atsargiai, bet veiksmingai perkelti iš sutrešusio medžio į jaunuolyną. Deja, mūsų lizdas “žingsnelis po žingsnelio” iš sutrešusio medžio viršūnės atsidūrė sutrešusiame kelme. Tad apie jaunuolynus telieka svajoti.
Tačiau žinantys žmonės tikina, jog didžios svajonės visuomet išsipildo. Belieka kaip nors neprasmegti neofeodalinio kelmo trūnėsiuose. Tada galbūt ateis diena, kai Lietuvos Respublikos naujos kartos demokratinė valdžia ne tik rūpinsis savo visuomenės gerovė, bet ir su didžiausiu malonumu garsins pasaulyje savo valstybę bei jos kūrėjus. Ir tada tikrai ateis diena, kai garsiausio pasaulyje lietuvių kilmės smuikininko - legendinio Jašos Heivico vardo tarptautinio smuikininkų konkurso Vilniuje nugalėtojui organizatoriai kas ketveri metai įteiks ne pajuokos vertą, šiaip ne taip sukrapštytą 1500 eurų premiją, o vertą orios ir save gerbiančios valstybės, kuri remia ir puoselėja kultūrą bei tikras demokratines vertybes, apdovanojimą.
Top naujienos
„Eurovizijos“ žinovas pasisakė apie Silvester Belt pasirodymą finale: jo nuomonė ir viešai skelbiamos prognozės skiriasi (6)
Pirmajame pusfinalyje kelialapį į finalą iškovojęs Silvester Belt sulaukė daugybės palaikymo...
Šis negalavimas – mūsų dienų rykštė: ne tik mažina energiją, bet gali būti ir sunkių ligų pradžia esminiai ekspertų patarimai
Nemažai žmonių žino jausmą, kai naktį laikas prailgsta, jeigu nepavyksta užmigti. Kaip...
