aA
Leidykla „Briedis“ skaitytojams pateikia Nikolajaus Nikulino (1923–2009), Rusijos meno akademijos nario korespondento, profesoriaus, Ermitažo ir Peterburgo meno akademijos istoriko vadovėlių apie meną, buvusio Raudonosios armijos kario, patyrusio Antrojo pasaulinio karo žiaurumus, knygą „Atsiminimai apie karą“.
Į vokiečių nelaisvę pasidavęs raudonarmietis kazachas rodo, koks maisto davinys buvo sovietų kariuomenėje. 1942 m., leidyklos „Briedis“ nuotr.

N. Nikulinui teko kovoti fronto priešakinėse linijose. Nors buvo verčiamas paminti savo įsitikinimus, moralines nuostatas, jis vis dėlto įstengė atsispirti milžiniškam tuometinės sovietų propagandos, raginusios žudyti ir prievartauti, spaudimui. Tačiau dėl to buvo smerkiamas net bendražygių. O kartais tiesiog kildavo pavojus būti savųjų sušaudytam ar bent išsiųstam į bausmės batalioną, kas iš esmės taip pat prilygo mirčiai.

Kare išlieka žiaurios asmenybės, viską užverčiančios priešų kūnais

Skaitytojams siūlome knygos ištrauką.

Kariuomenė ėjo į puolimą vejama baimės. Kulkosvaidžiai ir tankai, ugnies mėsmalė krintant bomboms ir artilerijos apšaudymas – susitikti su vokiečiais baisu. Nė kiek ne mažesnę baimė kėlė nenumaldoma sušaudymo grėsmė.

Baimė vertė kareivius eiti į mirtį. To ir tikėjosi mūsų išmintingoji partija, mūsų pergalių vadas ir organizatorius. Beje, sušaudydavo ir po nenusisekusio mūšio. O būdavo ir taip, kad užtveriamieji būriai iš kulkosvaidžių šienavo be įsakymo atsitraukiančius pulkus. Štai kur slypėjo mūsų šlovingosios kariuomenės kovingumas!
N. Nikulinas

Norėdami išlaikyti klusnią įvairialytę prastai išmokytų kareivių masę, dažniausiai sušaudydavo prieš mūšį. Sugriebdavo kokį paliegusį klipatą arba tuos, kurie ką nors prasiplepėdavo, arba tiesiog atsitiktinius dezertyrus, kurių visada pakako. Diviziją išrikiuodavo „П“ pavidalu (rusiška „P“) ir be kalbų nelaiminguosius iškart pribaigdavo. Šio profilaktinio darbo padarinys buvo NKVD ir komisarų baimė, didesnė už vokiečių baimę. O puolime, jeigu pasuksi atgal, gausi kulką nuo užtveriamojo būrio. Baimė vertė kareivius eiti į mirtį. To ir tikėjosi mūsų išmintingoji partija, mūsų pergalių vadas ir organizatorius. Beje, sušaudydavo ir po nenusisekusio mūšio. O būdavo ir taip, kad užtveriamieji būriai iš kulkosvaidžių šienavo be įsakymo atsitraukiančius pulkus. Štai kur slypėjo mūsų šlovingosios kariuomenės kovingumas!

„Smeršas“ turėjo visus įgaliojimus sušaudyti savus, Raudonosios armijos, karius vien įtarus „priešiškais veiksmais“. Net patekę į nelaisvę sužeisti kariai buvo laikomi išdavikais, leidyklos „Briedis“ nuotr.
„Smeršas“ turėjo visus įgaliojimus sušaudyti savus, Raudonosios armijos, karius vien įtarus „priešiškais veiksmais“. Net patekę į nelaisvę sužeisti kariai buvo laikomi išdavikais, leidyklos „Briedis“ nuotr.

Daugelis pasiduodavo į nelaisvę, bet, kaip žinome, ir vokiečiai nemaitino saldžiais pyragais. Buvo ir tokių, kurie susižeisdavo patys mėgindami išvengti mūšio ir galimos mirties. Šaudavo per duonos kepalą, kad, šovus iš nedidelio atstumo, parako žymės neišduotų žalojimosi. Norėdami suklaidinti gydytojus, šaudavo per negyvėlį. Susitarę šaudavo vieni kitiems į rankas, kojas. Susižalojusių ypač daug buvo tarp kazachų, uzbekų ir kitų azijiečių. Visai nenorėjo jie kovoti. Daugeliu atvejų susižalojusius išaiškindavo ir sušaudydavo.

Kartą Pogostės miške sutikau visą būrį – gal dvidešimt penkis žmones sužeistomis ir aptvarstytomis kruvinomis rankomis. Su atkištais šautuvais juos kažkur vedė „Smeršo“ konvojus. Kitą kartą atvežęs į sanitarinį dalinį eilinį sužeistąjį, pamačiau operacinėje žmogų nutraukta ties riešu ranka. Šalia stovėjo sargybinis. Sanitarai man papasakojo tokią istoriją. Toks Šebesas, maisto prekių sandėlio raštininkas, buvo perkeltas į žvalgybą. Štai čia jis ir sužinojo, kad priešakinėse šaudo, galima žūti. Tada Šebesas įlindo į dotą (ilgalaikį ugnies tašką), iškišo iš ambrazūros ranką su granatos sprogdikliu ir susprogdino jį. Kareiviai, nieko neįtardami, išsiuntė sužeistąjį į medicinos batalioną. Ir būtų išvažiavęs jis namo, jeigu ne mūsų kontržvalgybininkas vyresnysis leitenantas Tolstojus. Tai buvo apsigimęs savo darbo meistras, aukščiausios klasės profesionalas. Vien tik jo išvaizda versdavo drebėti. Didžiulės šaltos akys, ilgi kreivi pirštai... Tolstojus nuėjo į priešakines, rado tą dotą, nutrauktus pirštus, suplėšytą pirštinę... ir spėjo pasivyti Šebesą medicinos batalione. Pamatęs jį Šebesas puolė į isteriją ir dėl visko prisipažino. Vėliau jį sušaudė.

Buvo ir tokių, kurie susižeisdavo patys mėgindami išvengti mūšio ir galimos mirties. Šaudavo per duonos kepalą, kad, šovus iš nedidelio atstumo, parako žymės neišduotų žalojimosi. Norėdami suklaidinti gydytojus, šaudavo per negyvėlį. Susitarę šaudavo vieni kitiems į rankas, kojas. Susižalojusių ypač daug buvo tarp kazachų, uzbekų ir kitų azijiečių.
N. Nikulinas

Kad išvengtų mūšio, vikruoliai stengėsi įsitaisyti šiltose vietose, prie virtuvės, užnugario – kuris raštininku, sandėlininku, kuris viršininko ordonansu ir t. t., ir panašiai. Daugeliui pavykdavo. Tačiau, kuopose likus nedaug karių – vienetams, užnugarį iššukuodavo geležinėmis šukomis – visus „prisisiurbusius atplėšdavo“ ir išsiųsdavo į frontą. Savo vietose išlikdavo tik patys didžiausi landūnai. Čia taip pat vyko natūralioji atranka.

Sąžiningą maisto produktų sandėlio vedėją dažniausiai pasiųsdavo į priešakines, o vagį palikdavo. Sąžiningas juk visada atiduos viską kareiviams, nieko nepasilikdamas nei sau, nei vadovybei. Bet viršininkai mėgsta paėsti riebiau. Vagis, neužmiršdamas savęs, visada pamalonins vyresnybę. Tokį kadrą vadovybė privalo išsaugoti! O ką pasiųsti į priešakines? Savaime suprantama, sąžiningą! Klostėsi savotiškas laidavimas, savi palaikydavo savus, o jeigu koks idiotas mėgindavo sužinoti tiesą, jį skandino visi drauge. Kitais žodžiais sakant, atvirai vyko tai, kas taikos metu buvo mažiau pastebima ir stengiamasi užtušuoti.

Mūšio lauke žuvusių karių kūnų karo pradžioje niekas nelaidojo. Leidyklos „Briedis“ nuotr.
Mūšio lauke žuvusių karių kūnų karo pradžioje niekas nelaidojo. Leidyklos „Briedis“ nuotr.

Štai tikroji buvusios, esamos ir būsimosios Rusijos žemės esybė...

Karas – pati didžiausia kiaulystė, kurią tik įstengė išrasti žmonija. Kare sąmonę žlugdo viskas, ne vien mirties neišvengiamybė. Slegia net pati mažiausia neteisybė, artimojo niekšybė, ydų siautėjimas ir šiurkščios jėgos kultas... Ištinęs nuo bado tu srebi skystą putrą – vandenyje virtą vandenį, o šalimais karininkas kemša sviestą. Jam ir taip priklauso specialusis davinys, o kaptenarmusas papildomai jam dar vagia produktus nuo kareiviško katilo.

Trisdešimt laipsnių šaltyje tu statai šiltą žeminę vadovybei, o pats šąli sniege. Po kulkomis turi lįsti pirmas... ir t. t., ir panašiai. Prie visko greitai pripranti, tai labai baisiai atrodo tik išlepus civiliniame gyvenime. O specialusis davinys vadovybei – tai istoriškai susiklosčiusi būtinybė. Reikia palaikyti kariuomenės stuburą – karininkų korpusą. Aplinkui jį kare viskas sukasi. Mūšyje paprastai nelieka kareivių, o aplinkui naują karininkų branduolį vėl formuojasi naujas dalinys... Mielas Keša Potapovas iš Jakutsko man pasakojo, kad karo metu Šeimininkas į Jakutiją išsiuntė milžinišką valstybinį grūdų pristatymo planą. Vietinis viršininkas, kuris pagrindė, dėl ko negali jo įvykdyti, buvo pašalintas ir suimtas kaip liaudies priešas. Iš centro atvyko kitas. Šis pasirūpino, kad iki galo būtų iššluotos visos grūdų atsargos. Jis gavo ordiną. O žiemą prasidėjo visuotinis badas ir, ko gera, trečdalis žmonių išmirė, kiti šiaip taip išgyveno.

Sąžiningą maisto produktų sandėlio vedėją dažniausiai pasiųsdavo į priešakines, o vagį palikdavo. Sąžiningas juk visada atiduos viską kareiviams, nieko nepasilikdamas nei sau, nei vadovybei. Bet viršininkai mėgsta paėsti riebiau.
N. Nikulinas

Planas buvo įvykdytas, kariuomenė aprūpinta duona. O žmonės? Gimė kitų ir dabar jų daugiau nei anksčiau... Išmintingasis Šeimininkas žinojo, ką daro. Jis juk tik vykdė priverstinį būtiną istorinį aktą.... Todėl tylėk kaip skuduras, ko čia nepatenkintas esi, matai gi, iš jo pavogė pusę mėsos ir cukraus porcijos!

N. Nikulino knyga „Atsiminimai apie karą“ – atviras sovietų kario pasakojimas

Knyga „Atsiminimai apie karą“, leidykla „Briedis“
Knyga „Atsiminimai apie karą“, leidykla „Briedis“

Vieno pietryčių Lietuvos rajono laikraštis į leidyklos siūlymą pristatyti skaitytojams neseniai išleistą vokiečių kario knygą – dienoraštį – atsakė (kalba netaisyta) taip: „Visiskai nedomina. Musu skaitytojai skaito apie kitus veteranus, kurie palauzė nacizma“.

Bet vargu ar net šiam pietryčių Lietuvos rajono laikraščiui pavyktų apkaltinti buvusį rusų karį, veteraną, profesorių N. Nikuliną (ir leidyklą) nacizmo propagavimu.

Leidykla „Briedis“ skaitytojams pateikia N. Nikulino (1923–2009), Rusijos meno akademijos nario korespondento, profesoriaus, Ermitažo ir Peterburgo meno akademijos istoriko vadovėlių apie meną, buvusio Raudonosios armijos kario, patyrusio Antrojo pasaulinio karo žiaurumus, knygą „Atsiminimai apie karą“.

N. Nikulinui teko kovoti fronto priešakinėse linijose. Nors buvo verčiamas paminti savo įsitikinimus, moralines nuostatas, jis vis dėlto įstengė atsispirti milžiniškam tuometinės sovietų propagandos, raginusios žudyti ir prievartauti, spaudimui. Tačiau dėl to buvo smerkiamas net bendražygių. O kartais tiesiog kildavo pavojus būti savųjų sušaudytam ar bent išsiųstam į bausmės batalioną, kas iš esmės taip pat prilygo mirčiai.

Tad ši knyga, nepaisant sovietų propagandos melo, ilgus dešimtmečius kimšusio į žmonių galvas pasakas apie drąsius, kilnius, didvyriškus Raudonosios armijos karius, kaip tik atskleidžia ilgai slėptą tiesą apie vadinamąjį „Didįjį Tėvynės karą“.

N. Nikulino knyga labai nuoširdi ir įtaigi. Bet ir labai baisi, sukrečianti. Karas joje parodomas iš pačios žiauriausios pusės: žvelgiant kareivio, kovojančio priešakiniame fronto ruože, akimis. Tas žmogus dvejus metus šliaužiojo pilvu per purvą nepakeldamas akių, kiekvieną akimirką rizikuodamas gyvybe turėjo eiti mūšin per sudegusius, sušalusius draugų lavonus. Ir į jį nuolat taikėsi priešas. Štai tokia tikroji nepagražinta to siaubingo karo kasdienybė.

Apskritai karo veidas niekada nebuvo gražus. Jame visada netrūko beprasmiškų žiaurybių, negailestingumo. Tačiau tokio barbariško, net žvėriško visuotinio žiaurumo, kurio buvo tiesiog verčiami imtis sovietų kariai ir prieš civilius gyventojus, naujųjų laikų istorijoje bent iki Antrojo pasaulinio negirdėta.

Rusijoje – šalyje, kurioje iki šiol pasakojama visiškai iškreipta Antrojo pasaulinio karo istorija, – N. Nikulino atsiminimai yra reti atvirumu, siekiu realiai pažvelgti į to meto įvykius. Deja, ši knyga ten laikoma valdžiai vienu iš pačių neparankiausių leidinių apie Antrąjį pasaulinį karą...

„Atsiminimus apie karą“ parašė žmogus, išgyvenęs visą kovų baisumą, keturis kartus sužeistas, apdovanotas daugybe ordinų ir medalių. Pats patyręs Raudonosios armijos karių, savo draugų darytas niekšybes ir išdavystes, bet visada tikėjęs, kad geriausiai žaizdas užgydo Tiesa.
Matyt, ne veltui knygos pabaigoje autorius 2007 metais įrašė tokias eilutes: „Jeigu aš dabar būčiau rašęs šią knygą, ji būtų dar žiauresnė...“

Knygos tekstą papildo 273 fotonuotraukos, dokumentų kopijos ir žemėlapiai.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Siaubingi faktai: Kėdainiuose nauja poilsiavietė su paplūdimiu įrengta ant žmonių kaulų (119)

Mažiau nei savaitę Kėdainiuose dirbantys archeologai atskleidė siaubingus faktus – apie 700...

Romas Lazutka. Dėl nedidinamų algų kalti visi, bet labiausiai mes patys (74)

Valdžia skriaudžia dėstytojus, išsižada kitąmet 10 proc. didinti algas. Doc. M. Jastramskis...

Rusijos žvalgybos vadas žada „veidrodines priemones“, atsakant į malonę dviem rusų šnipams (52)

Rusijos Užsienio žvalgybos tarnybos direktorius Sergejus Naryškinas penktadienį paskelbė, kad...

Švedijos žiniasklaida: SEB susijęs su masiniu pinigų plovimu Baltijos šalyse (109)

Švedijos visuomeninis transliuotojas SVT parengė reportažą apie įtariamą pinigų plovimą...

Bugavičiaus mylimoji Vita Jakutienė reikalauja beveik 2 milijonų eurų prašoma bylą nagrinėti už uždarų durų (146)

Kauno apygardos teismui toliau nagrinėjant Deimanto Bugavičius nužudymo bylą, į teismo posėdį...

Vidą Antonovą pažinojęs režisierius prabilo apie mažai kam matytą jo pusę: kraštutinumai šeimoje kėlė didžiausią nuostabą (6)

Lapkričio 14-osios dienos rytą nuo kraujo vėžio mirė „Mafijos tėvu“ vadintas Vidas Zenonas...

Niūrios žinios iš vienos pavojingiausių vietų Žemėje: ima aižėti radioaktyvių atliekų pilnas kapas (5)

Maršalo Salų gyventojai branduolinių atliekų saugojimo vietą – Runito kupolą – vadina kapu...

Neapsikentė ir Tapinas: jei prieš 3 metus į LFF būtų atėję vyrai juodais kostiumais ir kaukėmis... (3)

Paskutinis Lietuvos futbolo rinktinės pralaimėjimas Europos čempionato atrankos rungtynėse su...

Šokiruojanti statistika – apie moteris prie puodų ir neverkiančius vyrus (4)

Stereotipus apie moteris prie puodų ir neverkiančius vyrus Lietuvoje, pilnai patvirtina statistiniai...

Advokatė prašo Venckienę išleisti į laidotuves, prokuratūra nesutinka (271)

Neringos Venckienės advokatė Sonata Žukauskienė Kauno apygardos prokuratūrai pateikė...