Moteriškumas politikoje – lanksčiai, bet tiesiai

Viešėdama Maskvoje, ji pirmoji iš Vakarų lyderių aiškiai išreiškė susirūpinimą dėl karo Čečėnijoje. Akivaizdus jos ir buvusio kanclerio G.Schroederio laikysenos skirtumas dėl bendro rusų ir vokiečių dujotiekio Baltijos jūros dugnu (kai per pačius šalčius Maskva “prisiminė” rusiškų dujų Ukrainai ir Moldovai kainos klausimą, paaiškėjo, jog buvęs Vokietijos kancleris pasielgė gal net nelabai garbingai).

Kalbėdama konferencijoje Miunchene, A. Merkel atvirai prisiminė skaudžią savo šalies patirtį, kai praėjusio amžiaus 4 dešimtmetyje Vokietija laiku nesustabdė kylančio nacizmo, labai konkrečiai ir aiškiai nurodydama, jog tos klaidos dabar kartoti nereikėtų, tad būtina laiku sustabdyti Iraną, kurio prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas dar tik kartoja kliedesius apie holokausto nebuvimą ir nepripažįsta Izraelio teisės egzistuoti.

Praėjusių metų lapkritį prezidento rinkimus 14 metų vykusio pilietinio karo nualintoje Afrikos šalyje Liberijoje laimėjo Harvardo absolventė, buvusi šalies finansų ministrė Ellena Johnson-Sirleaf, dėl drąsaus politinio vadovavimo stiliaus praminta Liberijos „geležine ledi“.

Pasak naujosios prezidentės, vienas iš jos prioritetų - integruoti į visuomenę po karo sužvėrėjusius jaunuolius. Šalies vadovė pažadėjo išeiti į Monrovijos gatves ir kalbėtis su buvusiais kovotojais.

Buvusi finansų ministrė teigė Liberijos atstatymo planams aptarti sušauksianti nacionalinę konferenciją. Šalyje nėra nei vandentiekio sistemos, nei elektros energijos perdavimo tinklų, o infrastruktūra visiškai suniokota.

Čilės prezidento poste taip pat pirmą kartą dirba moteris – šių metų sausį įvykusius šios šalies vadovo rinkimus laimėjo socialistė, buvusi politinė tremtinė Michellė Bachelet.

Gydytojos išsilavinimą turinti 54 metų M.Bachelet, kuri 1973-1990 metais valdant Augustui Pinochetui buvo kalinama ir kankinama, o vėliau gyveno buvusioje Rytų Vokietijoje ir Australijoje, yra tik antroji moteris, Pietų Amerikoje išrinkta vadovauti valstybei, ir pirmoji į tokį postą išrinkta moteris, kuri nėra buvusio prezidento našlė.

Anot kai kurių Čilės politologų, M.Bachelet pergalę turėjo lemti moterų balsai, nes pirmą kartą Čilės istorijoje abiejų lyčių atstovų dauguma balsavo už kairiųjų kandidatą. Anksčiau Čilės moterų balsai visada buvo konservatyvesni nei vyrų.

M. Bachelet į ministrų kabinetą jau pasiūlė skirti dešimt moterų ir dešimt vyrų, šitaip įvykdydama rinkimų kampanijos laikotarpio pažadą sudaryti lygių galimybių vyriausybę.

Pačioje sausio pabaigoje prezidento rinkimai vyko ir Suomijoje, juose pirmą kartą šalies istorijoje prezidente antrai šešerių metų kadencijai perrinkta Tarja Halonen.

Suomiai mėgsta savo prezidentę, nes ji stengiasi gyventi kaip paprastas žmogus, pati vaikšto apsipirkti, bet to, gina gerovės valstybę. T. Halonen yra Suomijos narystės NATO priešininkė. Už ramų būdą, sprendžiant net pačius sudėtingiausius klausimus prezidentė tėvynėje vadinama "Mumių motinos" (pagal suomių rašytojos Tovės Marikos Janson novelių herojus trolius Mumius) vardu.

Galbūt moterų sėkmės rinkimuose įvairiuose žemynuose paakino JAV visuomenę bei žiniasklaidą diskusijoms tema, ar Jungtines Valstijas gali valdyti moteris.

Anot JAV spaudos, amerikiečiai pamažu pratinasi prie minties, jog jiems gali vadovauti prezidentė moteris, o politikos apžvalgininkai jau svarsto, kaip 2008 metų rinkimuose kyla lemiama dvikova tarp Jungtinių Valstijų valstybės sekretorės Condoleezzos Rice ir senatorės Hillary Clinton.

Neseniai leidinio "USA Today" ir CNN televizijos užsakymu visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės "Gallup" atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad 2008 metų prezidento rinkimuose už moterį veikiausiai balsuotų 70 proc. amerikiečių.

Tiesa, C.Rice teigia nenorinti būti prezidente. Potencialia demokratų kandidate į šį postą sociologinėse apklausose įvardijama H.Clinton savo ketinimų viešai irgi dar nepaskelbė. JAV politiniame gyvenime moterims sekasi, nors pagal moterų skaičių įstatymų leidžiamosiose institucijose Jungtinės Valstijos pasaulyje užima tik 63 vietą.

Kai kuriose Šiaurės šalyse įstatymais įtvirtinta nuostata, kad 30–40 proc. valdžios institucijų darbuotojų ar parlamentarų privalo sudaryti moterys. Norvegijoje rinkimų įstatyme nurodoma, kad vienos lyties atstovai parlamente negali užimti daugiau kaip 60 proc. vietų.

Tokiame kontekste visai dėsningai atrodo Švedijos, Ispanijos, Danijos, Suomijos ir Čekijos ministrų pirmininkų bei Prancūzijos prezidento Jacqueso Chiraco prieš savaitę nusiųstas laiškas likusiems 19 Europos Sąjungos vyriausybių vadovų, kuriame raginama skatinti moteris užimti kuo daugiau darbo vietų. Anot laiško autorių, dirbančios moterys yra ES ekonomikos ateities garantas.

Išsiilgusiame prasmės Vakarų pasaulyje moterys savo nuosaikesniu, “minkštesniu” stiliumi galbūt gali pakoreguoti vyriškus, beveik vien “stipriu”, “tinkamu” įvaizdžiu paremtus politinio isteblišmento žaidimus bei įpročius. Ir pasakyti tiesą, kaip tą padarė A.Merkel Maskvoje.

Pastebėta, kad visose srityse, kuriose po ilgo vyrų dominavimo pasirodo moterys, atsiranda daugiau lankstumo, daugiau įvairių niuansų, mažiau aštrių kampų.

Tarp kitko, ES pirmininkaujančios Austrijos užsienio reikalų ministrė santūrioji Ursula Plassnik nemėgsta bendrauti su žiniasklaida – tai kaip nors atsiliepia Austrijos vadovavimo kokybei? Prieš tai pirmininkavę britai pradėjo skambiomis spaudos konferencijomis, o pačioje jų pirmininkavimo pabaigoje vos vos įstengta priimti ES 2007-2012 m. biudžeto gaires.

Kita vertus, moterų ieškojimai vartotojiškame, bet kokį prasmingumą nudrenavusiame šiuolaikiniame pasaulyje gali reikšti gerokai daugiau nei iš pradžių pripažįstama.

Gal tai ir nevisai tinkamas ir politiškai ne itin korektiškas greta kitų čia paminėtų pavyzdžių atvejis, bet: belgės atsivertėlės Muriel Degauque, susisprogdinusios per savižudišką išpuolį prieš JAV karius Irake, mirtis atkreipė dėmesį į Europoje vis didėjantį atsivertėlių į islamą skaičių – dauguma jų moterys.

M. Degauque prieš atsiversdama į islamą metė narkotikus ir darbą, galbūt įsitikinusi, kad toks drastiškas veiksmas kaip išpuolis su savižudiška bomba buvo galimybė jai išsigelbėti ir išpirkti kaltę.

Anot vieno iš komentavusiųjų, liūdniausia, kad moteris, išėjusi į vidinės ramybės kelią, tapo sumaniusių piktavališkai ja pasinaudoti žmonių auka. Pridurkime – piktavališkai ja pasinaudojusiųjų vyrų auka.

Tiesa, tai, kas čia mėginta dėstyti, kažin ar tinka vyraujančioms taisyklėms Lietuvos viešojoje erdvėje. Net dėl pačių gražiausių, kilniausių idėjų, pagarbos nepakartojamai žmogaus vertei bei orumui abiejų lyčių atstovai čia kaunasi griežtai, be kompromisų ir bet kokio gailesčio oponentui. Kaip sakoma, iki paskutinio kraujo lašo – tarsi tai būtų “paskutinė, sprendžiamoji kova”.