M. Laurinavičius. Priešprieša Kijeve: tiesa ir pasiryžimas – prieš melą ir nuobodulį

„Pamenate pasakas apie carus, kurie persirengę paprastais žmonėmis išeidavo į savo miestų gatves pasiklausyti, ką paprasti žmonės šneka ir pasižiūrėti, kaip jie gyvena. Būtų gerai, kad ir mūsų caras (Ukrainos prezidentas V. Janukovyčius dabar žmonių dažnai vadinamas caru – M.L) pats apeitų šias dvi aikštes. Tada gal iš tiesų iš nevilties atsistatydintų“, – tokie šeštadienį pavakare man pasakyti vieno Ukrainos televizijos kanalo žurnalistės žodžiai, ko gero, geriausiai atspindi tai, ką teko savo akimis pamatyti ir pajusti per dvi viešnagės Kijeve dienas.

Ukrainos žurnalistė kalbėjo apie du mitingus, kurie Kijeve, atskirti specialiųjų pajėgų karių ir iš autobusų sudarytų barikadų, praėjusį šeštadienį vyko vos keli šimtai metrų vienas nuo kito. Vadinamasis „Euromaidanas“, kuriame jau trečia savaitė tūkstančiai ukrainiečių be atvangos reikalauja valdžios pakeitimo, šeštadienį ūžė, kaip visada. Energetinį užtaisą, kurį pajunti vos įžengęs į šią aikštę, sunku net apsakyti – tai reikia pajusti. Palyginti tai galima nebent su kažkada Lietuvoje vykusiais Sąjūdžio mitingais ir tuomečiu mūsų šalies žmonių pasiryžimu.

Dešimtys tūkstančių abejingųjų

V. Janukovyčiaus šalininkų stovykla iš pradžių taip pat darė nemažą įspūdį – skaitlingumu. Buvo teigiama, kad iš rytų ir pietų Ukrainos į Kijevą suvežta net 100 tūkst. valdžios rėmėjų. Pats nuo pradžių iki galo apėjęs visą didžiulį parką bei aikštę, kuriuos buvo okupavę atvykėliai, tikrai negalėčiau ginčytis, kad minėtas skaičius labai netikslus. Tad iš pirmo žvilgsnio priešprieša iš tiesų atrodė grėsmingai. 

Tačiau užteko tarp V. Janukovyčiaus šalininkų pasivaikščioti keliolika minučių, kad tos grėsmingos priešpriešos įspūdis nusloptų. Dėl vienos paprastos priežasties – Ukrainos valdžios šalininkų abejingumo. Apie ne aikštėje, kur vyko mitingas, o parke stoviniuojančius ir akivaizdžiai nuobodžiaujančius ar net nežinančius, ko jie čia atvažiavo žmones net nekalbėsiu. 

Dar iškalbingesnis vaizdas buvo pačioje aikštėje. Kaip tik tuo metu, kai įžengiau į ją, viena Regionų partijos atstovių parlamente nuo scenos bandė rėžti ugningą kalbą. „Tie, kurie stovi anoje aikštėje, jau seniai pamiršo, ko jie ten stovi“,– saviškių dvasią kelti bandė oratorė. 

O tuo metu man prieš akis atsivėrė už bet kokius žodžius iškalbingesnis vaizdas: net trys aplinkui esančių mitingo dalyvių grupelės atskirai viena nuo kitos, visiškai nekreipdamos dėmesio į tai kas kalbama ant scenos, ramiai žaidė futbolą su tuščiais vandens buteliais.

„Šitie nieko negalėjo pamiršti – jie niekada net nežinojo, ko jie čia atvyko“,– šmėstelėjo mintyse kartu su prisiminimu apie tą jau minėtą energetinį užtaisą, kurį iš karto patyriau „Euromaidane“.
Bet pabandžiau nepasiduoti emocijoms ir blaiviai paskaičiuoti, kiek tarp šių mitinguojančių yra tų, kuriuos iš tiesų galime laikyti ištikimais V. Janukovyčiaus ir jo valdymo rėmėjais. Tokio skaičiavimo rezultatas – gal kokie 5 tūkstančiai iš visų mitingavusių bent jau reaguodavo į tai, kas buvo kalbama nuo scenos. Kiti, jei ir nežaisdavo futbolo, dažniausiai būriavosi savo atskiromis grupelėmis ir nekreipdami dėmesio į sceną aptarinėdavo savo pačių reikalus.

Ką tai reiškia bendrame Ukrainos įvykių kontekste? Tikriausiai tai, kad net sutelkti savo rėmėjus V. Janukovyčiaus stovyklai yra be galo sunku. Juk dabartinė valdžia tikrai būtų norėjusi, kad į Kijevą traukiniais ir autobusais būtų suvežti tie, kurie iš tiesų galėtų galvą guldyti už jų režimą. Bet panašu, kad tai – neįgyvendinamas uždavinys.

Ar tai reiškia, kad net suvežtiesiems nelabai rūpi V. Janukovyčiaus likimas? Iš tribūnų tikrai liejosi gąsdinimai, kas būtų, jei „politikieriai iš protestuotojų stovyklos, kurių tikslas – tik užgrobti valdžią“, laimėtų. Kaip būtų sugriauta šalis, o labiausiai kentėtų paprasti žmonės. Bet didžioji dalis atvykėlių tų gąsdinimų net nesiklausė, todėl tikėtina, kad jiems iš tiesų nerūpi.

„Kaip ten mus pavadino? Partijos gvardija? Kokie skambūs, bet kokie tušti žodžiai“, – čia pat nugirdau vienos maždaug trisdešimečių poros tarpusavio pokalbį.

Užsitikrino visų religijų atstovų paramą

Dar vienas pavyzdys. Ukrainoje dažnai buvo girdėti kalbų, kad šalies stačiatikių bažnyčia, ištikima Maskvos ir visos Rusijos patriarchatui, laikosi būtent Kremliui palankios pozicijos. Net žinoma Vokietijos žiniasklaidos grupė „Deutche Welle“ savo reportažo apie tariamą Ukrainos skilimą temai praėjusį šeštadienį pasirinko būtent stačiatikių bažnyčios Kijevo patriarchato bei Maskvos ir visos Rusijos patriarchatui pavaldžios bažnyčios esą visiškai skirtingą požiūrį į įvykius Maidane.

Sekmadienį „Deutche Welle“ redaktoriai turbūt turėjo griebtis už galvos. Maskvos ir visos Rusijos patriarchatui pavaldžios bažnyčios Ukrainoje vadovas Grigorijus Kovalenka kartu su visų kitų Ukrainos religinių konfesijų atstovais ne tik dalyvavo milžiniškame opozicijos mitinge, bet ir kreipėsi į ukrainiečius nuo scenos. Ir kreipimasis tikrai neskambėjo kaip nors neutraliai – G. Kovalenka pareiškė nedviprasmišką paramą V. Janukovyčiaus režimą nuversti norinčiai tautos daliai.

Valdžios stovykloje – ne robotai

Kijeve šiomis dienomis apskritai geriausia pasikliauti savo akimis ir ausimis nes netikslios informacijos gali išgirsti iš pačių įvairiausių šaltinių. Štai žurnalistai iš Lietuvos manęs sekmadienį klausė, ar V. Janukovyčiaus šalininkų stovykla jau visiškai ištuštėjo. Esą taip perduoda užsienio žiniasklaida. Kadangi buvau tik ką išėjęs iš parko, kuriame telkėsi suvežti valdžios gynėjai, turėjau tokią informaciją paneigti – V. Janukovyčiaus šalininkų ten galbūt ir nebebuvo tiek, kiek šeštadienį, bet dar buvo likę tikrai labai daug.

Tačiau net mitinge dalyvavę ištikimiausi valdžios rėmėjai, atrodo jau nebėra tokie nemąstantys ir nenorintys net girdėti jokių argumentų, kaip tie su kuriais teko kalbėtis prieš kokius dvejus metus. Šeštadienį užkalbinęs, tuos, kurie, atrodo, nuoširdžiai tiki, kad tik V. Janukovyčius gali garantuoti jiems bent kiek padorų gyvenimą, buvau gerokai nustebęs. 

Ilgesnio pokalbio su šiais žmonėmis net nesitikėjau, nes iš ankstesnės patirties buvau susidaręs įspūdį, kad tai neįmanoma. Tačiau šį kartą aplink mane susibūrė tarsi nedidelis atskiras mitingas – žmonės ne tik reiškė savo nuomonę, įrodinėjo savo tiesas, bet ir klausinėjo, „kaip ten iš tiesų yra toje Europos Sąjungoje“. O svarbiausia – buvo linkę iki galo išklausyti ir bent jau atrodė, kad bandė suprasti.

Pokalbį pradėjau pareikšdamas, kad „jus atvirai kvailina“. Tiesiog nebeištvėriau, kai duodamas interviu vienam Ukrainos televizijos kanalui V. Janukovyčiaus rėmėjas kartojo tą patį melą, kurį neseniai girdėjo nuo scenos skleidžiant ne bet ką, o patį Ukrainos premjerą Mykolą Azarovą.
Vyriausybės vadovas neraudonuodamas savo šalininkams į akis melavo, kad vizų režimo su ES panaikinimo sąlyga yra vienos lyties santuokų įteisinimas Ukrainoje. O minėtasis valdžios šalininkas tokią „informaciją“ naudojo kaip argumentą, kodėl jis stovi šioje aikštėje ir „gina Ukrainą ir savo vertybes“.

Anksčiau esu patyręs, kad panašūs teiginiai, kaip „jus atvirai kvailina“, galėjo susilaukti net atvirai agresyvios valdžios rėmėjų iš rytų Ukrainos reakcijos. Tačiau šį kartą nieko panašaus nebuvo. „Kodėl, ką jūs turite omenyje?“ – vienas per kitą, bet visai ramiai reagavo net ne vienas, o keli aplinkui buvę žmonės.

Paaiškinus, kad vienos lyties santuokos neįteisintos net Lietuvoje, kuri jau beveik 10 metų yra ES narė – atvirkščiai mūsų šalyje šiuo metu šeimos sąvokos įtvirtinimo klausimu vyksta net visai priešingi procesai, niekas nepuolė teigti, kad aš meluoju ar specialiai juos kvailinu. „Na, tada panašu, kad šiuo klausimu mums iš tiesų sakė netiesą“, – sutiko būrelis susirinkusiųjų.
„O kodėl tikite, kad ši valdžia gina Jūsų interesus, kai žinote, kad prezidento V. Janukovyčiaus sūnus vos per trejus tėvo valdymo metus tapo vienu turtingiausių Ukrainos žmonių, nors anksčiau buvo tik stomatologas?“, – toliau bandžiau tęsti kvailinimo temą.

„O jūs manote, kad mes pritariame tokiam vogimui? Aišku, kad ne – tik, kad vagia visi. Ar anų herojė Julija (dabar kalinama buvusi Ukrainos premjerė J. Tymošenko) vogė mažiau?“, – išgirdau tarsi atsakymą, tarsi klausimą.

„Bet Julija dabar kalėjime. Tai gal ir prezidentui su jo sūnumis vieta kalėjime?“ – toliau provokavau aplink susirinkusius Ukrainos valdžios rėmėjus.

„Tie, kas vagia iš savo tautos – visi nusipelno kalėjimo. Tik mes daug ko nežinome“, – netikėtai pasigirdo iš vieno pašnekovo lūpų.

Kalbėjomės dar daug ir gana ilgai. Bet supratau viena – jei pavyktų iš V. Janukovyčiaus šalininkų galvų kažkaip išvalyti tą propagandą, kuri ten tiesiog veržiasi per kraštus, šie valdžios šalininkai gana lengvai ir greitai galėtų tapti jos priešininkais. Nes bent jau tie su kuriais kalbėjausi (o jie buvo iš tų, kurie bent jau reagavo į tai, kas buvo kalbama nuo scenos) tikrai klausė, bandė suprasti, ieškoti kontraargumentų, bet tikrai nebuvo aklai įsitikinę, kad viskas, ką daro ar sako jų remiama partija, yra tiesa ir gėris. Tai buvo vienas didžiausią nuostabą sukėlusių šios viešnagės Kijeve momentų.

Naujas nacijos formavimosi etapas?

Dar vieną, mano galva, mentalinį lūžį buvo galima kas kelias minutes tiesiog išgirsti „Euromaidane“. Čia nuolat skamba šūkis „Slava Ukrainie. Herojam slava“ („Šlovė Ukrainai. Didvyriams šlovė“). 

Kodėl šio šūkio skambėjimą laikau nemenku mentaliniu lūžiu? O gi todėl, kad, žinant istoriją, tai nėra tik paprastas šūkis – tai vienas Stepano Banderos ir Ukrainos nacionalistų simbolių. Todėl dar visai neseniai jis buvo priimtinas tik vakarų Ukrainos žmonėms. Ir tai ne visiems. S. Bandera iki šiol Ukrainoje vertinamas nevienareikšmiškai. Tačiau dabar šis šūkis – jau visų valdžios priešininkų lūpose. Ir teko girdėti versiją, kad tai – tolesnio valstybingumo įtvirtinimo visų ukrainiečių galvose ir bendros nacijos formavimosi ženklas, rodantis blunkančias tautos padalijimo linijas.

Politikų žodis – ne galutinis

Tiesa, paveikslas Ukrainoje tikrai nėra vienareikšmis. Net iš protestuotojų prieš valdžią tikrai teko išgirsti nuomonių, kad paprastais žmonėmis dar kartą bus tiesiog pasinaudota politikų ir oligarchų tarpusavio kovoje. Nors opozicijos lyderiai nuolat kalba iš „Euromaidano“ tribūnos, pasitikėjimas jais tarp protestuojančiųjų tikrai nėra begalinis. 

Veikiau atvirkščiai – kone visi pripažįsta vieną esminį šių dienų įvykių Ukrainoje ir Oranžinės revoliucijos skirtumą. Anuomet žmonėms iš tiesų vadovavo politikai (V. Juščenka, J. Tymošenko ir kiti vadinamųjų „oranžinių“ atstovai), tačiau dabar niekas neabejoja, kad aikštė gali net nebūtinai paklausyti kokių nors opozicijos atstovų raginimų. Joje – visiška žmonių savivalda ir opozicijos lyderiai čia – veikiau svečiai negu šeimininkai.

Ką tai vėlgi reiškia įvykių Ukrainoje kontekste? Veikiausiai tai, kad politinis kompromisas gali būti nebeįmanomas. Bent jau tie, su kuriais pačiam teko kalbėtis „Euromaidane“ ir protestuotojų štabe užimtame Kijevo miesto administracijos pastate, teigė, kad yra pasiryžę „stovėti iki galo“, kol bus patenkinti visi jų reikalavimai, nepaisant ką sugalvotų ar kokius sandorius su valdžia planuotų opozicijos partijų atstovai.

Šį pasiryžimą labai įdomu vertinti valdžios pasirinktos „laiko tempimo“ strategijos, tikintis, kad protestai tiesiog nuslūgs ir protestuotojai anksčiau ar vėliau pamažu išsiskirstys, kontekste. Bent jau aš susidariau įspūdį, kad iškrapštyti iš aikštės ir užimto Kijevo miesto administracijos pastato tuos, kurie pasiryžę ten likti iki pergalingos pabaigos, bus labai sunku, net jei kas nors norėtų kompromisų su valdžia.

Jėgos struktūrų sabotažas?

Ar dar galima tai padaryti jėga? „Žinoma galima, bet kokie protestai gali būti numalšinti jėga, jei tik tam yra valdžios pasiryžimas“, – tokia mintis galvoje šmėkšteli pirmiausia. Tačiau pasikalbėjus, pavyzdžiui, su vienu Kijevo miesto administracijos pastato gynėjų, atsiranda bent jau šiokių tokių abejonių.

Su šiuo savigynos būrių atstovu kalbėjausi ne vien apie jų pasiryžimą kovoti iki galo, bet ir apie tą nepavykusį šturmą, kai specialiųjų pajėgų „Berkut“ buvo priversti atsitraukti, jau pradėję Kijevo miesto administracijos pastato šturmą.

„Mūsų nuopelnas čia – nedidelis. Tiesiog tapo akivaizdu, kad jėgos struktūros jau irgi sabotuoja valdžios įsakymus, – netikėtai apie buvusį šturmą ir jo nesėkmės priežastis pareiškė minėtasis savigynos būrių atstovas. – Nelabai atrodė, kad jie būtų rimtai pasiryžę mus pulti. Kažką pradėjo, bet iš karto, ko gero, kažkam pranešė, kad lengvai ir be kraujo užimti pastato nepavyks, todėl greitai vėl susėdo į autobusus ir pasišalino“.

Ar protestuotojų savigynos būrių atstovas iš tiesų mano, kad jėgos struktūros jau sabotuoja valdžios įsakymus? Šį klausimą iš tiesų norėjau išsiaiškinti detaliau. 

„Žinoma, kad sabotuoja. O jūs manote, kad jie labai norėjo čia mus šturmuoti. Jie gi patys supranta, kad čia gali būti jei ne jų giminės ir artimieji, tai bent jau draugai ir pažįstami. O kas dėl tokios valdžios norės kelti ranką galbūt net prieš savo pažįstamus. Gal girdėjote – vieno kruvino studentų protestų išvaikymo dalyvio tėvas jau viešai klaupėsi prieš „Euromaidaną“, – įsitikinęs kalbėjo pašnekovas.

Bet man dar vis tiek nesinorėjo tikėti. „Ar jūs manote, kad tik šis Kijevo miesto administracijos šturmas buvo panašus į įsakymų vykdymo sabotažą, ar tokio sabotažo jau pastebite jėgos struktūrų veiksmuose apskritai? – paklausiau savigynos būrių atstovo. 

„Aš ne manau, aš tikrai žinau, kad taip ir yra. Sabotažas jau prasidėjo, todėl valdžia ir nebežino, ką daryti“, – nė nemirktelėjęs atsakė pašnekovas. Tikėti tuo, ar ne – kiekvieno reikalas. Tačiau bent jau nuotaikas tarp protestuotojų tai tikrai atspindi.