Jei Izraelis žlugtų, griūtų apyramė sistema Vidurio Rytuoe, kurios garantas jis yra – vieniems to norint, kitiem tą keikiant. Jo vietoje triumfališkai susiformuotų agresyvus ir nuo pergalių apsvaigęs Bin Ladeno išvajotas Naujasis ir Didysis Kalifatas, akimoju išsiplėsiantis iki pat Europos vidurių (kur jis jau tūno ir praneš apie save, kritus Jeruzalei).
Žlugus Izraeliui visiškai išsiderintų Artimųjų Rytų pusiausvyra. Ji kol kas kažkiek primena chaosą, bet chaosas turi tvarumo ypatybę. T.y., jis gali tęstis ne taip jau trumpai. Be to, pasaulyje, kuris jau nevaldomas, chaosas tinka pasiekti patiems įvairiausiems tikslams. Kol pasaulis buvo dvipolis, tikslus pasiekti buvo sunkiau. Ir Sovietų Sąjungai, ir JAV. Ir Izraeliui, ir Palestinos pasipriešinimui.
Vyko ilgalaikiai sekinantys karai, kurių pernelyg aiškiai niekas ir nelaimėjo. Vieną pusę palaikydavo Vakarai, kitą – soclageris. Pilietinių karų virtinė pasibaigė kapitalistinės sistemos galutine pergale;- tarkime, ko JAV nepavyko padaryti Vietname, atliko globalizacija. Tas pats ir Afganistane. Bet šių karų bendrasis tikslas buvo išsekinimas. Kitos stovyklos paskutinių jėgų išsėmimas. Pageidautina svetimomis rankomis.
Dabar karas su terorizmu yra pernelyg sunkus, tik išsekinančio karo nebus. Nes nėra ko sekinti. Terorizmas turi ištikimus karius, vadeivas, bet neturi teritorijos. Irako pavyzdys tarsi rodytų priešingai – galima sukviesti viso pasaulio islamistų teroristus mėgėjus pasišaudyti su koalicijos pajėgomis į sutartą vietą, tarsi turnyran. Oficiali Vakarų propaganda sakosi čia Vakarus kovojant su teroristais, kad jų nė pėdsako neliktų. Savo ruožtu, šachidų savimonė liepia jiems žūtbūtinai ginti Iraką nuo kolonijinės Vakarų invazijos.
Tik bėda, kad kol visi teisuoliai sau šaudosi ir sprogdinasi Irake, teroro išpuoliai vyksta Europos sostinėse; su Iraku tai bemaž nesusiję. Nebent Irako šachidų pavyzdys paskatina tarsi pavyzdingus, adaptuotus, suvakarietintus, asimiliuotus Londono ar Madrido ar Maroko musulmonus apsijuosti sprogmenų diržais. Karas su teroru – tai jau banalybė - neturi fronto linijos.Užimtas miestas niekada nėra išlaisvintas, jis tik tampa nebe lauko karinių junginių, o pavienių partizanų išpuolių poligonu. Su tokiais partizanais susitvarkyti neįmanoma. Juolab apginti bet kokio miesto.
„Hezbollah“ atvejis kitas - teroristai valdo teritoriją, kurioje jie apčiuopiami. Dėlto Izraelio veiksmai turi didesnę sėkmės galimybę nei koalicinių pajėgų sugebėjimai numalšinti partizanus/teroristus Irake.
Beje, jeigu jie Irake bus prispeisti, kurlink jie pasineš? Į Europą? Vakarų – taip; ten jie neišsiskirs iš imigrantų getų gyventojų. Rytų Europoje jiems kiek sunkiau. Ir į Izraelį ir aplinkines teritorijas. Dalis į Šiaurės Kaukazą ir Centrinę Aziją. Ir ten pavieniai entuziastai ir mažos grupelės gali vėl virsti “nepagaunamaisiais keršytojais”. Jų toks užsiėmimas. Teroras nebus negalėtas, nes jis neturi tėvynės. Nėra teroristų sotinės, kurią būtų galima subombarduoti kaip anglosaksai subombino Drezdeną.
Mūsų dienomis analitikai, pasičiupę politikų idėjas, aiškina, kad teroras - specifinis XXI amžiaus reiškinys. Na jau. Tai visi užmiršo šviežią Baader-Meinhoff grupelės visai Europai varytą siaubą? Mastai nebuvo mažesni. Bet terorizmo istorija daug ankstyvesnė.
Dar Judėjoje Kristaus gyvenimo metais, toje pačioje Jeruzalėje siautėjo sikarijai. Nuo lotynų kalbos žodžio sicco – peilis. Elgėsi jie kaip po dviejų tūkstantmečių jų palikuonys Jeruzalėje ar Bagdade. Jie švaistydavosi peiliais turgaus tirštumoje, nesirinkdami nei aukos lyties, nei klausdami tikėjimo; o paskum pasislėpdavo. Arba žūdavo suplėšyti gabalus. Jų tikslas – beprasmėmis civilių žudynėmis sukelti mieste ar šalyje paniką. O terorizmo tikslas sutampa su priemone – žudyti beprasmiškai, be tikslo, nesirenkant. Kad visi bijotų visur. Jiems reikia panikos.
Terorizmas yra siaubingas, bet jis visada buvo. Sikarijai, cirkumcelionai -tuose pačiuose Artimųjų Rytų regionuose, o mes jau spėjome primiršti septyniasdešimtųjų terorą Italijoje, Vokietijoje, Šiaurės Airijoje, palestiniečių, Libijos terorą Europos širdyje.
Koks būdas išsisukti? Manau, reikia įsiklausyti ne į George’o Busho, o į Benedikto XVI nuomonę. Taika geriau nei karas. Taip mano ir ES, išskyrus rytinę jos dalį su mumis (?) drauge. O taip mano ne tiek dėl humanistinių paskatų, o todėl, kad ji jau yra – bent per pusę Didžiojo kalifato vasalė.
O mes galime turėti savo subalansuotą nuomonę. Ne dėlto, kad turime naftos ar dujų. (O apskritai, tai į viską spjovus, reikia podraug su latviais gręžti ir siurbti naftą Baltijoje, nesidalijant šelfo centimetrų - nebe tie laikai). O todėl, kad turime resursų, kurie po dešimtmečio bus svarbesni už naftą. Turime vandens. Ir čia jau kranelio niekas neužsuks. Tik jo švaistyti nereiktų jau dabar.
O kitas reikalas – labai atsakingai tvarkyti imigraciją. Tam, kad galėtume susiręsti dar vieną tvorą. Tokią saugumo zoną, kurią kiekviena šalis turi spėriai pati tvertis. Londonas ar Madridas karts nuo karto sproginėja kaip Tel-Avivas, Haifa ar Jeruzalė. Taip kiekvienam Europos miestui nutikti gali kasdien. Kiekvienam pasaulio miestui.
Todėl Europai reikia apispręsti, kur statyti aukštą betoninę gerai elektrifikuotą sieną. Berlyno sieną jau turėjome. Izraelis sieną pasistatė. Kinija sienos reikšmę suvokė prieš tūkstantmečius. Neatsispiri barbarams – atsitverk. Visi paskutiniai ženklai rodo, kad atviro pasaulio vizija išsisėmė. Yra kultūros, civilizacijos, kurių natūrali būklė reikalauja nemaišyti ir nesimaišyti vieni kitiems po kojomis.
Taigi, diena, kai eventualiai žlugs Izraelis, bus signalas visiems vyniotis meškeres. Ir baigti globalizacijos iššauktą konfliktą su kito mentaliteto žmonėmis, kurių perauklėti neišeis. Žinoma, geriau, kad ta diena neateitų. To slapčia ar neypač nori ir dauguma islamiškų valstybių, kurios vertina Izraelio reikšmę, nukreipiant vidaus ir išorės partizanų ir teroristų dėmesį nuo jų pačių vyriausybių. Ir eventualios galimybės veikti viduje, o ne kažinkur Irako dykrose ar mietų ir miestelių gatvėse.
Juk žlugus Izraeliui, netekus bendro priešo, teks rietis tarpusavyje dėl lyderystės. Pagrindo paviršutiniam solidarumui nebeliks.
Todėl Izraelis nežlugs. Kol jis elgsis žiauriai ir neteisingai, kol apie tai bus plačiai ir garsiai trimituojama, tol Izraelis islamiškoje apsuptyje bus saugus. Žydai su arabais apsiprato.
Kažkiek susigyventa. Susipinta į sudėtingą politinę simbiozę. Tačiau ji gali be ypatingų pastangų gyvuoti taikiai. Smūgis Izraeliui – noras suardyti Islamo pasaulio dabartinę sąrangą. Sukiršinti, Siriją ir Iraną suvesti konfrontacijon sulikusiu Islamo pasauliu.
Kam tai naudinga? Osamai bin Ladenui ir Jungtinėms Valstijoms. Jų interesai, kaip ne sykį jau buvo, persipina. Naudinga Iranui, Sirijai, kurie „Hezbollah“ dantimis kiek krimsteli Izraeliui.Naudinga ir „Hezbollah“ - reklamine prasme. Naudinga ir Izraeliui, kuris gal sugebės be didelių nuostolių išrauti teroristus iš jų įtvirtinimų. O kieno naudą pasigaus velniai, kas laimės išties, pasirodys ne rytoj,o po pusmečio ar metų.
Kol kas pralaimi tik žmonės. Tiek Izraelyje, tiek Libane.
