J.Urbanavičius. Žuvivaisos politikos ydos ir galimi sprendimai

Ypač verta atkreipti dėmesį, kad didelį poveikį šalies žuvų ištekliams daro ne tik pačių upių, ežerų ir tvenkinių ekologinė būklė, bet ir tokie dalykai, kaip verslinė žvejyba, didelis žvejų mėgėjų skaičius ar žuvilesiai paukščiai. Tam, kad gamta nebūtų nualinta ir stipriai nesumažėtų žuvų šalies vandens telkiniuose, būtina atidžiai stebėti situaciją ir efektyviai spręsti atsirandančias problemas.

Remiantis minėtąja audito ataskaita, galime pastebėti nuolat pasikartojantį priekaištą – saugant ar bandant atkurti žuvų išteklius, vis dar pritrūksta racionalumo ir dažnai nepasinaudojama esamomis galimybėmis. Akivaizdu, jog, jei pavyktų veiklą padaryti efektyvesne, su tais pačiais turimais ištekliais pagrįstai galėtume tikėtis įveisti daugiau vandens telkinių bei surinkti daugiau lėšų Aplinkos apsaugos programai.

Kuo pasireiškia minėtasis neracionalumas? Deja, tokį įvertinimą nulėmusių priežasčių ne viena.

Žuvų išteklių atkūrimas ne visai racionalus

Pradėkime nuo to, jog kasmetiniai valstybiniai žuvų įveisimo planai ne visada parengiami atsižvelgiant į žuvų veisimo taisykles. Paprasčiau tariant, yra prikurta daug protingų taisyklių ir normų, taip pat mokslininkai ir ekspertai pateikia daug vertingų situacijos vertinimų, prognozių ir rekomendacijų, tačiau bėda ta, jog kuriant minėtuosius planus, šia svarbia informacija tiesiog nepasinaudojama ar pasinaudojama tik iš dalies.

Kitas aktualus tokių planų rengimo aspektas tas, jog vertėtų pagalvoti, ar nebūtų išmintingiau juos rengti ne vieneriems metams, o ilgesniam laikotarpiui. Mano nuomone, matant tolesnę perspektyvą, atsiranda daugiau šansų optimizuoti veiksmus bei racionalizuoti turimų išteklių panaudojimą.

Kita yda – neatsižvelgiama į vandens telkinių suskirstymą pagal žuvininkystės vystymo kryptis. Taigi yra dešimt skirtingų ežerų ir tvenkinių tipų. Kiekvienam rengiama po tvarkymo tipinį planą, kur detalizuojama, kaip dažnai ir kokiomis žuvų rūšimis reikėtų veisti atitinkamą telkinį. Deja, vėlgi trūksta nuoseklumo ir tęstinumo: dažnai žuvų įveisimo planai rengiami kone „nuo nulio“, mažai atsižvelgiant ne tik į parengtus tipinius planus, bet ir anksčiau atliktus įžuvinimo darbus.

Ataskaitoje taip pat teigiama, jog žuvys kartais veisiamos į mėgėjiškos žūklės atžvilgiu neperspektyvius telkinius. Tai grindžiama tuo, jog mokslininkų teigimu, tam labiausiai tinka didesni nei 50 hektarų ploto telkiniai. Paaiškinti tai nesunku – didesnio ploto ežeruose mažesnė tikimybė, kad mėgėjiškos žvejybos įrankiais bus padaryta neigiama įtaka žuvų ištekliams, kai tuo tarpu mažesniuose telkiniuose žuvys gali būti greitai išgaudomos. Kadangi valstybės ištekliai riboti, investuoti į nedidelius telkinius, nėra racionalus sprendimas. Kita vertus, nereikia pamiršti, jog kelių didesnių telkinių priežiūra paprastesnė nei tarp daugiau mažesnių, kas taip pat leidžia taupyti laiką ir išteklius.

Kita bėda ta, kad žuvų veisimui, neatsižvelgiant į mokslininkų rekomendacijas, ne visada pasirenkamas geriausias žuvivaisos būdas. Kodėl tai svarbu? Viskas paprasta - jei pasirinkimai racionalūs, tai suteikia galimybę veisti žuvis didesniame skaičiuje telkinių. Taigi kai mokslininkai sako, jog geriausiai yra veisti paaugintais žuvų jaunikliais ar vienvasarėmis žuvimis, o ne lervutėmis, tai taip ir turėtume daryti. Tyrimai rodo, kad tai ne tik padidintų žuvivaisos darbų efektyvumą, bet ir leistų užtikrinti didesnį populiacijos būklės stabilumą.

Žuvų išteklių apsaugos užtikrinimas

Kalbant apie žuvų išteklių saugojimą, žvejybos kontrolė yra viena aktualiausių sričių žvejybos sistemoje. Vis dėlto tinkamai tvarkytis ir operatyviai reaguoti į pažeidimus sudėtinga dėl paprastos „buitinės“ priežasties – už šią sferą atsakingai Gyvosios gamtos inspekcijai nepakanka žmonių, taip pat skiriama per mažai kuro.

Bendraujant su gyvąja gamta besirūpinančiais inspektoriais, taip pat ne kartą pasigirdo mintis, jog jiems būtų pravartu suteikti automobilius be skiriamųjų ženklų, nes, anot jų, lengvai pastebimi užrašai, švyturėliai, apsunkina darbą.

Kitas aktualus dalykas – leidimų klausimas. Ataskaitoje teigiama, kad leidimai naudoti žvejybos plotą išduodami viršijant nustatytą terminą, taip pat nustatyta, kad kartais žvejai juos gauna net į tuos vandens telkinius, į kuriuos tokie leidimai apskritai negali būti išduoti.

Kalbant apie pirmą klausimą, reikia paminėti, jog maksimalus laikotarpis, kuriam gali būti išduodami leidimai naudoti žvejybos plotą, yra dešimt metų, tačiau pasitaikė ir tokių atvejų, kur šis terminas buvo viršytas net dešimt kartų ir leidimas išduotas visam šimtmečiui.

Tęsdamas leidimų išdavimo temą, paminėsiu tai, kad vadovaujantis Mėgėjiškos žūklės įstatymo nuostatomis, Vyriausybė patvirtina sąrašą vandens telkinių, į kuriuos leidimai naudoti žvejybos plotą neišduodami. Spėkite, ar visada taip ir yra?

Taip pat reikėtų teikti dėmesį prekybai verslinės žūklės įrankiais. Tai svarbu, todėl, kad šiuo metu kiekvienas, t.y. tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, nors ir neturi leidimo verslinei žvejybai, tačiau netrukdomai gali nusipirkti jai skirtus įrankius. Tai laikoma šiurkščiu pažeidimu. Daugiausiai tokių nusižengimų pasitaiko mėgėjiškoje žvejyboje, o daugiausiai jų padaroma naudojantis tinklais.

Kaip galima spręsti šią problemą? Tiek Aplinkos ministerijos, tiek šioje srityje dirbančių ekspertų pozicija tokia, jog reikia stiprinti verslinės žvejybos įrankių prekybos kontrolę, didžiausią dėmesį skiriant prekybai tinklais. Tikimasi, jog tai žymiai sumažintų pasitaikančių brakonieriavimo atvejų skaičių bei mastą.

Paprasta įsigyti leidimus – daugiau lėšų gamtai

Galima pasidžiaugti, kad supaprastinus leidimų mėgėjiškai žvejybai įsigijimo tvarką, lėšų, skirtų žuvų ištekliams atkurti ir saugoti, surenkama daugiau. Nors prie to prisidėjo ir padidinta leidimų išdavimo kaina, reikia pripažinti, jog sudaryta galimybė lengvai ir greitai įsigyti žvejybos bilietus per „Perlo“ terminalus, davė visai neblogus rezultatus. Anot audito ataskaitos, nuo 2012-ųjų į Aplinkos apsaugos rėmimo programą pradžios visa tai jau leido surinkti apie 850 tūkst. litų. Tai taip pat leis skirti daugiau lėšų ir žuvų išteklių atkūrimui bei apsaugai.

Reikėtų paminėti, jog tuo žvejybos leidimų išdavimo tvarkos supaprastinimas dar nesibaigia. Aplinkos ministerijos ES struktūrinės paramos lėšomis įgyvendinama projektą, kuriuo siekiama sukurti platformą, kad aplinkosaugos leidimų išdavimas operatyviai galėtų būti išduodamas internetu. Tai sudarytų palankias sąlygas per tą patį laikotarpį išduoti daugiau leidimų ir taip surinkti daugiau lėšų, kurias būtų galima panaudoti aplinkosaugos reikmėms.