Japonija ir Vakarai: taiki dvikova

Orlaiviui leidžiantis, tarp Japonijos laukų, kalnų ir miškų matyti beisbolo stadionai ir golfo aikštynai. Amerikiečių liaudies sportas ir Škotijoje gimęs viso pasaulio turtingųjų – ir norinčių jais būti arba bent jau atrodyti – laisvalaikio užsiėmimas. Jie abu Japonijoje atsirado ne vakar ir yra daugiau nei vienadienė mada. Šios svetimos Azijai, bet dabar Japonijoje populiariausios sporto šakos yra simboliai šalies, kuri išlieka stebėtinai kitokia nei visas aplinkinis pasaulis, tačiau kartu pasakiškai atvira viskam, kas ateina iš Vakarų.

Lietuviškam protui, iškankintam nuolatinių rypavimų dėl šen bei ten girdimo angliško žodžio („pirma visi rusiškai mokėmės, dabar angliškai, greitai lietuviškai nebemokėsime“), iškabos, arba – apsaugok, Viešpatie, – kokio nors Helovino, nesuvokiama toji ramybė, su kuria japonai ne tik pasitinka, bet ir apkabina ir išbučiuoja (tik mintyse, žinoma) kiekvieną atvežtinę Vakarų madą. Kiekvieną žodį. Kiekvieną vaizdą.

Kuo dažniau keliauju į Japoniją, tuo labiau įsitikinu, kad šalies tapatybę apgina ir išsaugoja visai ne nervingi pasibarimai ir verksmingi graudenimai dėl neva tirpstančios kalbos ir kultūros, bet vidinė drąsa ir pasitikėjimas savo jėgomis. O prasidėjo viskas visiškai kitaip. Antroji pagal dydį pasaulio ekonomika, prieš pusę šimtmečio išlipusi iš karo griuvėsių, žeminančios okupacijos ir ligi šiol besinaudojanti tuomet amerikiečių surašyta Konstitucija (sako, dokumentas buvo sukurptas Vašingtone per kelias darbo dienos), o dabar vėl išsiropštusi iš ekonomikos nuosmukio, kažkada buvo kone uždariausia valstybė pasaulyje.

Dabar tik istorijos knygose ir privalomuose turistiniuose vadovų skyriuose, kur rašoma apie praeitį, prisimenama tai, kad JAV karo laivai XIX amžiuje prievarta ir grasinimais atvėrė Japoniją tarptautinei prekybai, o japonų neleistinas gyvenimas užsienyje kažkada buvo įstatymais baudžiamas nusikaltimas.

Šiandien Japonija alpsta nuo visko užsienietiško. Dauguma įžymybių, pvz., futbolininkas Davidas Beckhamas, parduoda savo atvaizdus ir vardą, atrodo, viskam, kas tik guli parduotuvių lentynose – net ir skutimosi peiliukams. Vakarietiškos sporto legendos mitas čia kur kas didesnis, negu ten, kur žaidžia ar gyvena pats Beckhamas.

Beveik visą kosmetiką plakatuose – nuo mažų, mirgančių metro vagonuose, iki didžiulių miesto gatvėse – reklamuoja gražuolės, kurios tiesiog akivaizdžiai nepanašios į tikras japones, vaikštančias tarp tos reklamos. Idealus japonų akiai grožis šiandien yra iš esmės vakarietiškas – prancūziškas skandinaviškas, su vos pastebima užuomina į azijietišką akių formą, kuri tik formaliai susieja tą veidą su vietos aplinka.

Iš pirmo žvilgsnio Japonija neturėtų labai žavėtis Vakarais. Po jau minėto prievartinio šalies atvėrimo buvo Antrasis pasaulinis karas, kuris baigėsi dviem žinomiausiais pasaulyje bombų sprogimais virš Hirosimos ir Nagasakio, po to okupacija, atėmusi iš šalies ne tik mitą apie dieviškąją imperatoriaus ir tautos prigimtį, bet ir pretenzijas viešpatauti Ramiojo vandenyno regione. Ligi šiol šalyje, ypač pietinėje saloje, Okinavoje, dešimtys tūkstančių amerikiečių karių ir Kadena, didžiausia pasaulyje už JAV ribų esanti karo bazė. Atrodytų, visa tai turėtų sudaryti skausmingą prisiminimų rūką. Atrodytų, tai turėtų nulemti ilgalaikį nedraugiškumą ir visiems Vakarams, ir ypač Amerikai.

Bet japonai ne tokie. Šalis atvira kiekvienam vakarietiškos masinės kultūros reiškiniui – nuo „McDonald's“ burgerio iki amerikietiškos kavinės, tikro Sietlo importo „Starbucks“ ir didžiulio japoniško kavinių tinklo, pavadinto japonams nieko nereiškiančiu, bet užsienietišku žodžiu Doutor (portugalų kalba – daktaras, matyt, kažkokio rinkodaros pranašo sugalvota subtili užuomina į portugališkai kalbančią Braziliją), kuris, kaip ir amerikietiškas spurgas parduodantis „Mr Donut“, spraudžiasi ne tik tarp beprotiškai modernių pastatų, bet ir tarp mažų miestelių medinių namukų, kurių sienos iš popieriaus.

Japonijos susižavėjimas užsienio (beveik visada – anglų) kalba yra atskira ir mano labai mėgstama tema. Klajodamas po Japoniją, viešbučiuose, oro uostuose ir parduotuvėse visada skaitau visus angliškus užrašus, nes juose gali atrasti tai, kas atrodo neįtikėtina, kol nepamatai savo akimis.

Ant gėrimų, drabužių, saldainių, baterijų, santechnikos – ant visko, ką galima ir ko negalima įsivaizduoti, tiesiai, skersai ir išilgai užrašyti angliški šūkiai ir reklaminiai tekstai yra neišverčiami ir nesuprantami nė viena kalba. Juos sunku išversti, bet jei japonai rašytų lietuviškai, tekstas ant kokios nors kosmetikos parduotuvės būtų panašus į tokį: „Grožis yra nauja šviežumas ir praeityje. Sėkmė išlįsk per grožio protą, kai visos žmogus švenčia“.

Pirmąsyk pakliuvęs į Japoniją angliškai kalbantis žmogus iš pradžių bando suprasti, kas ten pasakyta, ir kankinasi manydamas, kad ne taip jau gerai moka angliškai. Galbūt tai kažkoks itin mokytas ir sofistikuotas, itin retas sakinys? Tik paskui supranti – ne, nieko panašaus. Japonai juokiasi ne iš tavęs. Tiesiog jie panaudoja anglų kalbą taip, kaip jiems naudingiausia – beprasmiams sakiniams iš tam tikrų užsienietiškų žodžių, pageidautina teigiamos konotacijos, sudaryti. Šalyje, kur beveik niekas nekalba angliškai, tai sukuria teigiamą, dekoratyvų „užsienietiškumo“ vaizdą. Norintys iki valiai pasiskaityti tokių tekstų pavyzdžių, gali pasižiūrėti tinklalapį www.engrish.com (japonai neištaria „l“ raidės, ją taria kaip „r“ – iš ten ir „Engrish“, ir „Karifornia“, ir „Rituania“).

Galvodamas apie vakarietiškumo kultą, prisiminiau ne tokią seną praeitį: atsimenate, kai buvo nešiojamos „tikros“ suomiškos slidininkų kepuraitės su užrašu „Karhu“ bei darbščių mamų ir močiučių numegztos su užrašais „Toyota“ arba „TDK“? O ant rusiškų automobilių priekinio stiklo viršaus klijuotos juostos „Michelin“? Tik japonai to nė kiek nesigėdija. Kas mums yra geriausiu atveju blogas skonis, o blogiausiu – nusikaltimas tautinei tapatybei, ten yra tik nekaltas ir nieko nekeičiantis žaidimas. Jis, atrodo, niekam nekelia pasibaisėjimo ar kylančio pavojaus jausmo.

Nors, atrodytų, japonams yra ko bijoti. Kultūrų dvikovoje jie, atrodytų, pasmerkti jei ne pralaimėti iškart, tai būti besiginančiojo pozicijoje. Jų kultūra ir estetika paremta ne jėga, bet trapumu, nuolankiu ir pagarbiu atsidavimu gamtai ir pareigai; jų raštas – keistas, sunkiai išmokstamas, nepatogus. Kažkada, nukankintas ilgo ir, rodos, beviltiško hieroglifų ir jų sudėtingų prasmių bei susikryžiuojančių asociacijų mokymosi (taip ir nepasiekiau norimų rezultatų – vis dar mokausi pradinės mokyklos pirmosios klasės lygio), pasidalijau tuo grauduliu su pažįstamais japonais. Sakau, mums, europiečiams, tai atrodo beprotiškai sunku. Jie atsakė – o mums lengva? Japonų vaikai mokosi rašto bene triskart ilgiau nei tie, kurie mokosi raidžių abėcėlę. Kartais atrodo, kad tai panašu į automobilio vairavimą laikant vairą kojomis – išmokti galima, bet sunku ir pavojinga. Kam to reikia?

Man, užsieniečiui, tai toks pat neracionalumas, kaip ir japoniškas šildymas. Vieną ankstų žiemos rytą kalnuose, Nagano (ten 1998 metais vyko Olimpinės žaidynės), labai anksti ryte, kaip ir visad Japonijoje – neišsimiegojęs ir varomas tik adrenalino, atėjau per tylų apsnigtą miestelį prie Zenko Dži šventyklos.

Tikrai nesu iš tų, kurie ieško kelionėse atsakymų į gilius klausimus arba nori susišnekėti su savimi nepažįstamos religijos šventyklose. Garsią budistų šventyklą norėjau pamatyti ne tik todėl, kad jos požemiuose paslėptas seniausias Budos atvaizdas, kurio niekam nerodo ir kurio kopija išnešama žmonėms kas šešerius metus, bet ir todėl, kad po altoriumi vingiuoja visiškai tamsus medinis tunelis – lankytojai braukia ranka per jo sieną ir pagaliau užčiuopę kažką metalinio, panašaus į apvalią durų rankeną, žino, kad surado laimę.

Mano vakarietiškų amerikietiškų vertybių suformuotam protui tai buvo kaip tik tai, ko reikia: paprasta, aišku ir apibrėžta. Be to, tai buvo, ko gero, paprasčiausias laimės receptas mano gyvenime (net greitą išganymą siūlančių knygelių minkštais viršeliais, parduodamų Anglijos ir Amerikos stotyse bei oro uostuose, reikia perskaityti bent kelias dešimtis puslapių), todėl atėjau apie šeštą valandą ryto, kai lankytojų dar beveik nebuvo, ir nusileidau laipteliais tuo tamsiu labirintu.

Tik sugrįžęs pastebėjau, kad dar įspūdingiau atrodo pati šventykla – iš esmės tik didžiulė pastogė ant medinių stulpų, kur vietoje sienos – medinės pertvaros, nesulaikančios šilumos, o šventykloje sėdintys žmonės, gal tarnautojai, šildosi prie mažų krosnelių. Pro atviras sienas buvo matyti ramus, švytintis nuo Japonijos kalnų sniego šventyklos sodas, nukarusios nuo sniego svorio šakos. Vėliau, jau važiuodamas traukiniu į Tokiją, galvojau – taip, pasakiška, bet kaip neracionalu: juk galima būtų (Europoje ar Amerikoje taip ir padarytume) įstiklinti didelę verandą, ir tą patį grožį šiltai stebėtume per didelius langus.

Taigi japonai turi trapų ir neracionalų, emocijų ir vaizdų, o ne skaičių tvarkomą pasaulį, bet, atrodo, jo visai nesaugo. Pasižiūrėkime. Atrodo, kas gali būti lietuviškiau nei kasmečiai intelektualų padūsavimai dėl Šv. Kalėdų komercinimo, tradicijų amerikonėjimo, užmirštų tikrųjų šiaudinių ir medinių tradicijų? O japonai, tarp kurių krikščionių itin mažai, be jokio vargo kasmet švenčia Šv. Kalėdas – ir vitrinų skoningumu bei puošmenų subtilumu gerokai pralenkia beveik viską, ką teko matyti daugelyje didelių pasaulio miestų.

Bet ką ten Kalėdos. Didžioji dalis japonų, nors išpažįsta dviejų religijų – budizmo ir sintoizmo – derinį (tai atskira tema – šalyje sugyvena dvi religijos, kurios abi yra išpažįstamos daugumos žmonių; suprasti sunku, paaiškinti dar sunkiau), vestuvėms švęsti pasirenka krikščionišką ceremoniją. Ne vienas ir ne du. Dauguma. Visai įtikinamą bažnyčios koplyčios versiją pasiūlys kiekvienas didelis viešbutis – o Japonijos viešbučiams iškilmės ir banketai yra vienas pagrindinių pajamų šaltinių, nes dėl japoniško būsto mažumo namuose pokylių organizuoti negali beveik niekas.

Tačiau kuri detalė geriausiai atspindi Japonijos keistą santykį su Vakarais? Gal japoniška popmuzika, kurios cukrinės „bumčiko“ melodijos nurungia bet kokį lietuvišką popsą savo sirupiniu rausvumu ir begėdiškai sintetiniu paauglių mergyčių cypavimu? Gal kaiten, japoniškas greito maisto baras (dažniausiai siūlantis suši, bet ne tik), įkinkęs vakarietišką laiko taupymo ir nebendravimo su kitais valgytojais koncepiją šviežiausioms ir japoniškiausioms maisto gėrybėms patiekti? O gal religinis vakarietiško (bet ne gimtojo japoniško) burando (prekės ženklo – žodis kilęs iš angliško brand) garbinimas parduotuvėse, mokant už firminį daiktą nežmoniškus pinigus, o neįperkant Tokijuje skrendama į Singapūrą nusipirkti pigiau tų „Louis Vuitton“ krepšių, kurie japonėms, atrodo, privalomi pagal įstatymą?

Ne. Man visų nuostabiausias ir pamokantis dalykas yra vakarietiškas viešbutis Japonijoje, ir ypač viešbučio baras. Keliautojai, garbinantys „Lonely Planet“ knygų seriją, skirtą daugiausiai nepraustam jaunimui su didelėmis kuprinėmis, niekada nepamirš pabrėžti, kad tie, kas gyvena daugiažvaigždžiuose sheratonuose, hiltonuose ir mariottuose, niekada nepajus tikrosios šalies, o matys tik standartiškai įpakuotą turizmo ir verslo produktą. Nesutinku su tuo – užvis labiau nesutinku su tuo Japonijoje. Iš to, kaip kiekviena šalis sukuria ir pateikia, rodos, standartinį turizmo pramonės gaminį, galima daug ką pamatyti ir suprasti.

Vakarietiškas viešbutis Japonijoje – tai įgyvendinimas to, ką Vakarų visuomenė bandė padaryti, bet iki galo nesugebėjo. Kad tai suprastum, nebūtina (bet, jeigu bus galimybė, labai patartina) eiti į kultinį Tokyo Park Hyatt, visais aspektais parodytą lėtame, liūdname ir kartu šviesiame filme „Lost In Translation“ (lietuviškai gana nevykusiai išversta „Pasiklydę vertime“, nors tiksliau būtų – „Prasmė, prarasta beverčiant“), kurio 52 aukšte yra nepakartojamas „New York Bar“ – vieta, kurią niujorkiečiai vadina labiau niujorkiška negu pats Niujorkas ir kur kasnakt groja džiazą amerikiečių muzikantai.

Nors lauke reklamos nėra ir rasti barą nėra taip lengva dangoraižyje, kur viešbutis prasideda nuo 41-ojo aukšto ir kelią į liftą reikia rasti tarp viešbučio bibliotekos lentynų – bet kiekvieną kartą, kai ateidavau išgerti savo sausojo Martini, būdavo bent keli tokie kaip aš, sėdintys prie ilgo stalo su neryškiomis stalinėmis lempomis ir gaudantys kinematografijos susiliejimo su gyvenimu momentą.

Taigi nebūtina eiti į Tokyo Park Hyatt. Beveik kiekvieno didelio viešbučio viršutiniame aukšte rasite ne barą, o tiesiog realybėje atkurtą amerikietišką svajonę apie barą, begalės filmų įbrėžtą ir mūsų, ir jų sąmonėje ir išgrynintą iki logiškos pabaigos taip dėmesingai ir rafinuotai, kad pasijunti kaip kine, nes tikruosiuose Vakaruose jau, atrodo, tokios tobulos, lengvą svaigulį žadančios, tarp vilties ir galimybių, vėlaus vakaro liūdesio ir neišsipildžiusių svajonių pakibusios visuomeninio girdymo įstaigos, pastatytos ir apšviestos kaip teatro dekoracija, jau gal ir nebeliko.

Todėl ten ir supratau, kad Japonija daug kur ne tik aplenkė Vakarus, bet ir pasiekė tokias vakarietiškumo viršūnes, kurias patys vakariečiai mato tik kine arba labai gražiuose sapnuose.