Ekstremistų kalvės

Teigiama, kad bent vienas iš teroro akto Londone organizatorių yra susijęs su Pakistano medresėmis. Jos kaltinamos „tiekiančios“ kovotojus Kašmyro rezistencijai ir daugeliui teroristinių organizacijų. Užtenka vien prisiminti, kad vienoje iš madrasų gimė ir Talibano judėjimas.

Žodis „medresė“ (madrassah) arabų ir kitose islamo tautų kalbose reiškia tiesiog „mokyklą“, bet paprastai įvardija religines mokyklas. Islamo pasaulyje visada egzistavo religinio lavinimo sistema, sudaryta iš pradinių mokyklų, kuriose mokoma skaityti ir rašyti, medresių, teikiančių religinį išsilavinimą, ir universitetų. Medreses gali lankyti ir berniukai, ir mergaitės. Dažnai būtent tokios mokyklos tampa išsigelbėjimu vaikams iš neturtingų šeimų. Jos išlaikomos iš mečečių renkamų mokesčių ir kitos paramos, jų mokiniams apmokamas maistas ir pastogė, skirtingai nei valstybinėse mokyklose nereikalaujama pirkti uniformų ir knygų.

Medresės suteikia galimybę įgyti išsilavinimą tiems vaikams, kuriems jokiu kitu būdu mokslas būtų nepasiekiamas, tačiau jos neišmoko jokių praktinių įgūdžių, reikalingų darbe. Mokiniai mokosi Koraną ir skaito jo komentarus, suną (sunitų mokyklose) bei hadith – pranašo Mahometo pasakymus ir veiksmų aprašymus, - supažindinami su islamo teise ir istorija. Medresės susiskirsčiusios pagal religines ir politines linijas: atskiras religines mokyklas turi ne tik sunitai ir šiitai, bet ir įvairios smulkesnės islamo sektos, tarp jų – ir labai radikalios. Pakistano vyriausybės skaičiavimais, apie 10-15 proc. medresių šalyje propaguoja ekstremizmą.

Anot islamo eksperto Egdūno Račiaus, tradicinės medresės daugiausia svarstydavo religinius klausimus, bet XIX a. pab. atsirado ne tiek kolonijinėms, kiek tradicinėms medresėms alternatyvios religinės mokyklos, kurios daug labiau, palyginti su tradicinėmis, suliejo religiją su politika ir kasdieniu gyvenimu. Medresės radikalumo laipsnis priklauso nuo to, kokie žmonės jose dėsto. Spektras labai platus, nes islame apskritai nėra hierarchijos, vieno autoriteto. Todėl skirtingų medresių vadovai gali kritikuoti religinius autoritetus. Kiekvienas dvasininkas gali pats interpretuoti Koraną ir suną. Todėl itin didelę reikšmę įgyja charizmatiniai autoritetai.

Vien Pakistane priskaičiuojama per 10 tūkst. medresių, kai kuriais duomenimis, keturis ar net aštuonis kartus daugiau. Jose nemokamą išsilavinimą įgyja daugiau nei milijonas vaikų, kuriais nesugeba pasirūpinti nevykusi šalies švietimo sistema. Šaliai tapus nepriklausoma 1947 metais, oficialiai tokių mokyklų buvo tik 137. Anot E. Račiaus, yra daugybė neregistruotų medresių, todėl sunku suskaičiuoti, koks yra tokių mokyklų ir jų moksleivių skaičius.

Kaip teigiama Europos Komisijos Konfliktų prevencijos ir krizių valdymo grupės publikuojamoje ataskaitoje, „medresių fenomenas“ Pakistane jokiu būdu nėra naujas. Religinės mokyklos veikė nuo XIV a., savo „aukso amžiuje“ jos parengė ne vieną garsų mokslininką. Tačiau, Pakistanui kovojant dėl nepriklausomybės, jos įgijo dabartinę formą ir tapo musulmonų pasipriešinimo britų kolonializmui bastionais, propaguojančiais antivakarietišką požiūrį. Medreses neretai paremia Vakaruose gyvenantys ekstremistai, todėl mokyklas pasiekia jų atrinkta neapykantą propaguojanti literatūra. Moksleiviai taip indoktrinuojami, kad net turėdami informacijos alternatyvą neiškrypsta iš medresės primesto kurso. Vienos interneto kavinės Pakistane, įsikūrusios prie pat tokios mokyklos, darbuotojai atkreipia dėmesį, kad net turintys galimybę naudotis internetu vaikai ateina paskaityti ekstremistinės propagandos.

Religiniai įsitikinimai palaiko musulmoniškų šeimų nuostatą išsiųsti bent vieną vaiką į medresę mokytis Korano. Net nebe pirmos kartos musulmonai, užaugę Vakaruose, nori, kad jų vaikai įgytų tokį religinį išsilavinimą, pageidautina, kurioje nors islamo valstybėje. Pasak E. Račiaus, tai lemia principinis įsitikinimas, kad vaikus reikia išlaikyti islamiškoje erdvėje, nes Vakarų visuomenės esančios sugedusios ir amoralios. Vienintelis būdas pakeisti sugedusią aplinką – ją islamizuoti.

Pakistanas neretai vadinamas svarbiausiu fundamentalistų „lizdu“. Anot Saleemo H. Ali iš JAV Vermonto universiteto, religinės mokyklos neatsiejamos nuo paties Pakistano istorijos ir tapatybės, nes Pakistanas susiformavo religiniu pagrindu, ir „kova už islamą“ įsišaknijo visuomenės sąmonėje. Vis dėlto, pasak E. Račiaus, medresės nėra vien Pakistanui būdingas fenomenas, panašios mokyklos veikia ir kitose islamo valstybėse, ir jos tuo stipresnės, kuo mažiau vyriausybė pajėgi kontroliuoti šalies teritoriją.

Nesant kontrolės, nieko keista, kad nors formaliai Pakistane draudžiama į medreses priimti užsieniečius, šie nesunkiai ten patenka. Vyriausybė nevaldo didelės dalies šalies teritorijos, todėl priversta tartis ir nuolaidžiauti vietiniams vadukams. Mokyklos tampa dar labiau nepriklausomos, nes vis daugiau jų pajamų ateina iš privačių rėmėjų. Piniginės „dovanos“ mokykloms dažnai esti anoniminės, pinigai pervedami tiesiogiai į medresių banko sąskaitas. Dosniausiai mokyklas remia turtingi arabai ir emigrantai iš Pakistano. „Džihado verslas“, kaip tai pavadino Jessica Stern (Džesika Stern), įtraukia ir kitas šalis: Khudamudeen medresė skelbia, kad į ją atvyksta mokinių iš Birmos, Nepalo, Afganistano, Bangladešo, Jemeno, Mongolijos ir net Čečėnijos.

Paklaustas, ar įmanoma išspręsti medresių keliamą problemą, E. Račius teigė, kad tai neįmanoma jokiomis konvencinėmis priemonėmis. Pirmiausia JAV turėtų nustoti remti savo ištikimą sąjungininką Pakistano prezidentą Pervezą Musharaffą (Mušarafą) ir netgi jį nuversti bei leisti pakistaniečiams patiems išsirinkti valdžią, kuria jie pasitikėtų. Paskui reikėtų dėti visas įmanomas pastangas, kad tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje arenoje nauja valdžia būtų pasitikima, o naujoji vyriausybė po truputį stiprintų įstatymo viršenybę šalyje. Vis dėlto, kaip minėta, vien sutvarkius situaciją Pakistane, problema dar nebus išspręsta. Medresės sėkmingai veikia Jemene, Sudane ir kitur, kur vyriausybė bejėgė ką nors pakeisti.

Medresių fenomenas nebestebina, kai į jį pažvelgiame bendrame besivystančių islamo šalių kontekste. Milijonus ginklams išleidžianti Pakistano vyriausybė nevengia taupyti visuomenės sąskaita. Taip ji pati palieka jaunosios kartos ugdymą medresių nuožiūrai. Tokiose valstybėse kaip Sudanas, kur vyriausybė pajėgi tik išlaikyti formalų suverenitetą, naivu būtų tikėtis, kad pavyks sukontroliuoti ekstremizmo lizdus. Todėl dabartinės pastangos įveikti terorizmą primena vandens sėmimą šaukšteliu iš prakiurusios valties.