Visada sakiau ir sakysiu, kad kelionės – tai ne tik poilsis bei pramogos, bet ir puiki galimybė atrasti naujas verslo idėjas. Jeigu norisi kažko kitokio, kažko nematyto, neregėto, neragauto – tiesiog išvykite apsidairyti po svečius kraštus ir tikrai atrasite. Pažįstu ne vieną verslininką, kuris į mūsų šalį tokiu būdu atvežė tiek naujų paslaugų, tiek naujų skonių. Tokiems žmonėms kelionės atsiperka su kaupu. Svarbiausia – laiku ir vietoje pataikyti. Na, ir aišku, reikia mokėti užuosti, kuris užsienyje pamatytas dalykas galėtų patikti Lietuvos auditorijai.
Aš jokio savo verslo neturiu, todėl idėjas, tai, ką pamatau toli nuo Lietuvos, atvežu ir dalinu nemokamai rašydamas straipsnius bei rodydamas laidas. Jūs tik imkite ir jomis naudokitės, kraukitės turtus, jeigu tik jų trūksta.
Naujausias mano atradimas, kuris turėtų sulaukti daug dėmesio Lietuvoje – mūsuose nei girdėta, nei matyta zanzibarietiška pica. Keistai skamba, tiesa? Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad Tanzanijai priklausančiose, bet dalinę autonomiją turinčiose salose kepa kažkokias įmantrias picas. Kaip jie patys sako: „special Zanzibar pizza“ – lietuviškai – specialioji Zanzibaro pica.
Įdomu tai, kad ji visiškai neprimena tų, kurias kepa mūsų lietuviškose picerijose, nei tų, kurias kepa italai ar amerikiečiai. Zanzibaro pica yra visiškai unikalus, bet tuo pačiu labai paprastas patiekalas, kurio skoninės savybės absoliučiai lietuviškos. Visi į ją dedami ingredientai parduodami kiekvienoje lietuviškoje maisto prekių parduotuvėje.
Apie tokį patiekalą aš pirmą kartą išgirdau apsilankęs Zanzibaro sostine vadinamame Stountauno mieste, kuriame gimė legendinis grupės „Queen“ lyderis Freddie Mercury. Ten kiekvieną vakarą Forodhani Gardens parke vyksta naktinis gatvės maisto turgelis, kuriame vietiniai virėjai ir kepėjai ruošia pačius įvairiausius patiekalus, pradedant turkiškais kebabais, prancūziškais blyneliais ir baigiant egzotiškais įvairių Afrikos regionų patiekalais.
Pirmas dalykas, į kurį tame turgelyje atkreipiau dėmesį, tai originalūs, maistą ruošiančių vyrų pavadinimai. „Ponas Nutella“, „Ponas Dramblys“, „Du straubliai“, „Karštas begemotas“ – skelbia antraštės, iškabintos prie gatvės maisto ruošėjų. Kai paklausiau, kam tie pavadinimai reikalingi, jie paaiškino, kad tai padeda pritraukti valgytojų.
„Turistams patinka šmaikštūs vardai, žmonės dažnai renkasi ne pagal tai, ką mes gaminame, o pagal tai, kaip mes save vadiname“, – sako Ponas Nutella, kepantis prancūziškus blynelius. Tačiau pas jį aš nieko nepirkau, nuėjau pas netoliese stovintį kolegą.
„Mr. Big Banana“ – Ponas Didelis Bananas – taip gana dviprasmiškai pasivadinęs vyras gatvės maisto turguje kepa tradicines Zanzibaro picas. Kol nepamačiau, kaip jos atrodo, tikrai nepagalvojau, kad verta sustoti paragauti. Nes daugumoje pasaulio šalių galima gauti picų ir beveik visur jos būna identiškos. Ar valgytum Meksikoje, ar Uzbekistane, nustembu retai.
O šįkart picos atrodė visai ne kaip picos – vizualiai labiau priminė lietinius su įdaru, maždaug tokius, kaip parduoda lietuviškose blyninėse. Dar vienas įdomus dalykas – tas Zanzibaro picas Ponas Didelis Bananas kepa ne krosnyje, kaip įprasta, o ant įkaitintos skardos, primenančios eilinę keptuvę.
„Mūsų pica žymiai skanesnė ir sotesnė nei itališka pica“, – reklamuodamas savo gaminį man pasakė kepėjas. Gana drąsu, pagalvojau ir nusprendžiau, kad nieko nebus – privalau paragauti, kas tai per stebuklas.
Pas Zanzibaro picų kepėjus galima išsirinkti, kokio įdaro nori – gali būti su mėsa, žuvimi, vegetariškas. Aš paprašiau, kad man pagamintų patį tradiciškiausią variantą, įprasčiausią, kokį vietiniai labiausiai mėgsta.
„Tai bus su jautiena“, – pasakė Ponas Didelis Bananas. Man patiko, kad picą jis gamina prie akių, viską galiu matyti ir kontroliuoti. Jeigu kažko norisi mažiau ar daugiau.
Kad procesas vyktų greičiau, Zanzibaro picų prekybininkai iš anksto būna pasiruošę picų tešlą – jie ją laiko padalinę porcijomis, kaip kokias bandeles. Tešlai naudoja miltus, vandenį, druską ir aliejų. Sakė, jog nieko sudėtingo, svarbu gerai atitaikyti proporcijas, kad nebūtų per kieta ir per skysta. Jog tampytųsi kaip guma.
Kai picų pardavėjas gauna užsakymą, paima ir ima ją rankomis spausti, kočioti, išplečia, kad į vidų būtų galima dėti įdaro masę. Po to kepėjas paėmė atskirą dubenį ir pradėjo krauti viską, kas pagal receptą zanzibarietiškai picai priklauso. Pirmiausia – kepto jautienos faršo, tada smulkiai pjaustytų svogūnų, žalumynų, druskos, pipirų, gabalėlį sviesto, didelį šaukštą majonezo, dar vieną šaukštą skysto, lydyto sūrio ir vieną žalią kiaušinį.
Tada ėmė viską maišyti. Kai išmaišė, visą masę supylė į tešlos paruoštuką, tada ją užsandarino kaip kokį vokelį. Ir pašovė kepti. „Iškeps per keturias minutes, padarysiu, kad būtų paskrudusi ir traški pica“, – nudžiugino jis mane.
Prieš patiekiant iškeptą picą Pono Didelio Banano kolega ją supjaustė smulkiais gabaliukais, kad šie būtų vieno kąsnio. O taip pat į lėkštę prikrovė šviežių daržovių salotų ir įspaudė pikantiško pomidorų padažo. „Pica neaštri, todėl, jeigu norisi aštrumo, siūlome piltis daugiau padažo“, – paaiškino šis. Ragauti Zanzibaro specialiąją picą rekomendavo su šakute bei peiliu.
Prisipažinsiu, kad ragauti buvo nedrąsu. Bet kai paragavau, dar kartą įsitikinau, jog keliaujant reikia būti atviram naujovėms. Nustebau, kad patiekalas labai skanus, nors picos visiškai nepriminė. Labiau gal kokį keptą mėsos pyragą ar lietinį su mėsos, sūrio ir kiaušinių įdaru. Tikrai sunku rasti atitikmenį, tik viena žinau – tai absoliučiai lietuviško skonio gaminys.
Nei per aštru, nei per egzotiška. Jautieną mes mėgstame, svogūnus mėgstame, kiaušinius valgome, lydytą sūrį taip pat. Nieko egzotiško, tik kitoks pateikimas nei mes esame pripratę. Kodėl gi Zanzibaro picos negalėtų žmonės kepti Trakuose prie ežerų, Palangoje ar Klaipėdoje prie jūros, Vilniuje ir Kaune miestų šventėse?
Jeigu mūsų verslininkai sugalvos būdą, kaip šį kepinį pritaikyti Lietuvos publikai, manau, jie gali susikrauti neblogo kapitalo. Tik spėju, kad kaina tikrai būtų didesnė nei Zanzibare. Nes ten toks kepinys gatvės maisto turguje kainuoja 500 Tanzanijos šilingų – išvertus į mūsų pinigus apie 1,50 Eur. Labai nebloga kaina, sakyčiau. Ir svarbiausia – porcija nemaža, drąsiai du žmonės gali pasistiprinti. Spėju, jog Lietuvoje už tokį gaminį pardavėjai imtų nuo 5 iki 7 Eur.
O jeigu tokio verslo Lietuvoje niekas nepradės – jokia čia bėda. Zanzibaro picą galite išsikepti namuose, tai labai nesudėtinga. Nereikia nei ypatingos krosnies, nei orkaitės, naudokite tiesiog paprastą savo keptuvę. Galima kepti ant sviesto ar aliejaus, čia jau priklauso, kaip mėgstate. Kaip supratau, zanzibariečiai savo picas kepa ant aukštos ugnies, daug kartų varto, kad apskrustų, bet neapdegtų.