Dangoraižiai skelbia karą istorijai

Sostinė pastebimai keičiasi. Vis mažėja apleistų „vaiduoklių“ senamiestyje, vienas po kito dygsta nauji biurų pastatai, gyvenamieji namai. Prašmatnūs dangoraižiai nutvieskė dešinįjį Neries krantą. Su šiuo vaizdu kaip niekad iki šiol kontrastuoja Šnipiškių kvartalas, stoties, gyvenamieji rajonai – jų investicijos ir architektų ranka dar nepalietė. Tačiau ne vienam širdį labiausiai skauda ne dėl to, kas nepadaryta, o dėl bendrą Vilniaus vaizdą sudarkiusių naujų pastatų. Gal tai architektų darbo brokas, o gal suinteresuotų asmenų sąmoningos klaidos?

Klaidos šimtmečiams

Koks Vilnius svečių akimis? Neseniai teko keliauti su architektu, pastaruoju metu besidarbuojančiu provincijoje, Vytautu Sipavičiumi. Neišvengėme temos apie naująjį Vilnių. Žmogus neskubėjo peikti dešiniojo Neries kranto: „Keletas dangoraižių kyšo tarsi dantys bedantėje burnoje, tačiau dar nesuformuota kalva, apie kurią kalba Vilniaus architektai“. Pono Vytauto akis labiausiai užkliuvo už naujo viešbučio pastato prie apskrities viršininko administracijos: akivaizdžiai per aukštas pastatas į bendrą visumą įsibrauna tarsi svetimkūnis, ypač nedera sunkūs viršutiniai aukštai.

Daugelis šio pašnekovo užuominų visiškai sutapo su kitų kolegų vertinimais. Eksperto nuomonę norėjosi išgirsti iš Lietuvos architektų sąjungos pirmininko Vytauto Dičiaus lūpų. Jis diplomatiškai pradėjo nuo to, kad įvertinti naująją architektūrą reikia laiko. Tačiau pašnekovas pastebi ir tai, kad klaidų neišvengta. Sugrįžome prie viešbučio „Novotel“ Gedimino prospekto pradžioje. „Tai triguba nesėkmė, – sakė V.Dičius, – suardyta dar ir erdvinė struktūra. Anksčiau čia buvo skveras. Pastatas išlindo į gatvę ir savo tūriu tapo svetimas. Antra klaida – autoriaus nesiskaitymas su jo kolegų darbu – buvusiu apskrities pastatu, kuris yra laikomas vienu iš geriausių tarpukario architektūros „moderno“ pastatų Vilniuje. Dabar iš dviejų pusių aplink jį šliejasi didžiulio tūrio pastatai. Be to, tai akibrokštas kitiems užsakovams, kurie irgi norės statyti aukštus pastatus, bet jiems nebus leista. Kodėl vieniems leidžiama, o kitiems – ne?“

Beje, kad šis pastatas nesiderina su lokalia erdve savo proporcijomis neneigė ir Vilniaus miesto Plėtros departamento direktoriaus pavaduotojas Linas Naujokaitis. Tačiau priminė, kad šis projektas buvo labai ilgai derinamas, jam buvo taikyta architektūrinių tarybų cenzūra, buvo svarstomas Kultūros ministerijoje, keletą kartų – Kultūros vertybių apsaugos departamente (KVAD). „Tai produktas, „gimdytas“ su dideliu skausmu ir dabar įspraustas toks, kokį matome“, – sakė miesto plėtra besirūpinantis architektas.

Su Architektų sąjungos pirmininku prisiminėme diskusijas, kad aukštus pastatus, stūksančius dešiniajame Neries krante, buvo galima statyti toliau nuo upės, krantui suteikiant perspektyvą. Miesto bendrajame plane tokiems pastatams numatyta vieta prie „Spaudos“ rūmų. Ilgą darbo patirtį turintis architektas pažymėjo, kad toną šiems daugiaaukščiams davė viešbutis „Lietuva“. Tas gabalėlis žemės prie Konstitucijos prospekto atkovotas iš Šnipiškių. Lūšnų kvartas iki šiol neduoda ramybės architektams, nors KVAD jį saugo. „Kaip ten antisanitarinėmis sąlygomis gali gyventi žmonės?“ – retoriškai klausė pašnekovas. Jis išsakė sąjungos poziciją, kad aukšti pastatai nebūtų statomi Senamiestyje ir Naujamiestyje. Kaip vėliau supras skaitytojas, Naujamiestyje jau numatyta jiems vieta.

Ar nenugrius?

Kalbėdami apie dangoraižius prisiminėme ir tai, kad iš pradžių jie buvo suplanuoti vienokio aukščio, o vėliau pristatyta ir daugiau aukštų. Tai patvirtino ir miesto Plėtros departamento direktoriaus pavaduotojas. Paskutiniai „Hanner“ pastato plotai viršuje „suplonėja“. Būtent toje vietoje leista pastatą paaukštinti 3 aukštais. Pirminiame detaliajame plane buvo suprojektuota 30 aukštų.

Ponas V.Dičius paneigė mano naivų nuogąstavimą, ar nesugrius naujieji pastatai, jei iš pradžių konstrukcijos suplanuotos vienokio aukščio pastatui, o vėliau ant pamatų užkrautas dar papildomas svoris. „Atsarga jau buvo numatyta prieš statant pastatą, tačiau galbūt oficialiai to niekas neskelbė. „Hanner“ „paaugo“ tik trim aukštais, bet šalia statomas gyvenamasis pastatas turėjo būti bene 7 aukštų, nors, kaip jau dabar matosi, bus triskart aukštesnis. Dalis architektų tvirtino, kad reikia laikytis projekto. Kitų teigimu, didelio nuostolio nebūsią atsiradus keletui papildomų aukštų. „Novoteliui“ irgi buvo leista statyti tik 7 aukštus, o pastatyta 9. Architektų sąjunga – visuomeninė organizacija, neturinti sprendžiamojo balso“, – apgailestavo pašnekovas.

Nė vienas iš specialistų nepateikė recepto, kaip pažaboti savavališkas statybas. Daugelis teigė, kad dideli pinigai gali apeiti kiekvieną įstatymą. Kita vertus, ką reiškia užsakovui, statančiam objektą už milijoną, sumokėti tūkstančio litų baudą? Precedentų, kad būtų griaunamos savavališkos statybos, iki šiol negirdėti.

Bandomasis triušis?

Valstybinės paminklosaugos komisijos narė Gražina Drėmaitė negailestingai pliekia naujuosius architektūros vėjus: – Vilniaus senamiestis – tai Pasaulio paveldo objektas. Tad ne tik Lietuva suinteresuota jį išsaugoti. Manęs visai nejaudina, kas darosi Fabijoniškėse, Šeškinėje, ar kur nors toliau senamiesčio. Tegul lietuviai architektai ten rodo savo brandą ir sugebėjimus.

Įvairios konvencijos ir įstatymai leidžia atstatyti pastatus paveldo saugojamoje teritorijoje, bet jie turi derėti prie aplinkinių. Sveikintinas istorinių pastatų atstatymas Rūdininkų, Vokiečių gatvėse, nes atkuriamas senojo Vilniaus vaizdas. Viduje, anot paminklosaugininkės, galima įrengti auksines vonias su sidabriniais čiaupais. Privalome išlaikyti senąją gatvių struktūrą, už ką Vilniaus senamiestį ir įrašė į pasaulio paveldą. To nepasakytum apie restoraną „Aqua“ prie Rotušės arba naująjį viešbutį prie Vilniaus apskrities viršininko administracijos. Pasak pašnekovės, dabar ir patys architektai pripažįsta, kad tas projektas nepavyko. „Tad kas yra Vilniaus senamiestis: bandomasis triušis ar laisvos ekonomikos zona, kurioje darai, ką nori“, – piktinasi G.Drėmaitė.

Kitas klausimas – Vilniaus prieigos. Stovint prie Aušros vartų matosi didžiulis savivaldybės monstras, trukdantis apžvelgti senamiesčio panoramą. Šv. Rapolo bažnyčia tik viksvelė šių daugiaaukščių fone. Visai nesiskaitoma su urbanistine struktūra. Vilniaus senamiestis originalus tuo, kad matosi tolimas horizontas. Dabar eini Klaipėdos gatve ir viską užstoja Teatro gatvės namai, Vingrių panoramą sugadino didžiuliai Mindaugo gatvės pastatai. „Stebina mūsų architektų nenuovoka. Susidaro įspūdis, kad viskas daroma dėl pelno. Architektas turi auklėti užsakovą, įtikinti. Dabar logika paprasta: kuo aukštesnį pastatą sumūrysi, tuo daugiau pelno turėsi“, – samprotauja G.Drėmaitė.

Laikmečio mada

Pasak Vilniaus Plėtros departamento direktoriaus pavaduotojo L.Naujokaičio, daugiaaukščiai pastatai neatsirado stichiškai. Ši idėja gyva nuo 1970-ųjų, kai buvo ruošiamos miesto kompozicinės schemos. „Tai, kas dabar realizuojama – architektūrinė kalva aplink „Hanner“ pastatą – numatyta dar prieš trisdešimtmetį“, – aiškino vienas iš vyriausių miesto architektų.

Kiekvienas miestas savaip evoliucionuoja. Pasak pono Lino, Europos miestų statybos tendencija, mados krypsta daugiaaukščių pastatų, vertikalių link. Londone iki 2009 m. numatoma statyti patį didžiausią Europoje pastatą – 306 metrų. Net tokie konservatyvūs miestai kaip Kelnas, visai netoli katedros kelia bokštus. Kodėl taip daroma? Veikia ir ekonominiai veiksniai, nes vaizdas per langą irgi tampa preke. Statomi ir daugiaaukščiai gyvenamieji namai, pavyzdžiui, Roterdamo centre – 40 aukštų gyvenamasis namas. „Mes dabar lyg ir stebimės 24 aukštų „Rangos IV“ gyvenamuoju namu“, – Europos pavyzdžius lygindamas su mūsų statybomis teigia pašnekovas.

Vilniaus miesto taryba praėjusių metų pabaigoje patvirtino Aukštuminių pastatų dėstymo schemą, apimančią tik miesto centrą. Periferijoje aukštingumas nėra reglamentuojamas. Lietuviškuosius dangoraižius pagal šią schemą bus galima statyti jau dabar formuojamoje kalvelėje prie Konstitucijos prospekto, Šnipiškių link. Kita didelė teritorija – Naujamiestyje. Aukštus pastatus šiuose miesto plotuose bus leista statyti tik teritoriją įvertinus įvairiais pjūviais: transporto, socialiniu, urbanistiniu, atlikus siluetų analizę. Bendrajame miesto plane nustatyti 23 panoraminiai taškai, iš kurių būtina patikrinti kiekvieno objekto įtaką miesto siluetui ir panoramai. Pasak architekto, ši schema – tai dvejų metų darbo rezultatas.

Valdovų – nė kvapo

Praėjusią savaitę pietiniame Lietuvos valdovų rūmų korpuse padėta pirmoji simbolinė rūmų atstatymo plyta. 2002 m. gegužės 10 d. buvo oficialiai pradėti Lietuvos valdovų rūmų atkūrimo darbai. Visuomenėje dėl jų netrūko diskusijų. Svarstyti įvairūs variantai: rūmų pamatus užpilti smėliu ir užkonservuoti arba uždengti „gaubtu“. Pasirinktas pastarasis variantas, kad žmonės pamatytų, kaip rūmai atrodė, o ne tik bandytų tai įsivaizduoti. V.Dičius laikosi nuostatos, kad senamiestis – įvairių laikotarpių architektūros kompleksas. Čia slypi ir jo grožis. Valdovų rūmų statyboje nėra nė vienos autentiškos plytos ir dar griaunama tai, kas buvo rūsiuose.

Žilagalvis architektas priminė: „Kai L.Stuoka-Gucevičius suprojektavo Katedrą, ten matėsi tik rūmų griuvėsiai. Dabar atsiras didžiuliai pastatai, savo aukščiu lenkiantys net Katedrą. Jie uždengs Gedimino pilies kalną. Pilis, beje, liks vidiniame rūmų kieme. Darydami tokius muliažus, sumenkiname autentiškus dalykus“, – mano Architektų sąjungos pirmininkas. Jo nuomone, atstatyti galima turint išsamią ikonografinę medžiaga, o visa kita – pastatoma. Panaši ir architekto V.Sipavičius nuomonė.

Jis prisiminė konkursui pateikto statinio stikliniu fasadu projektą: modernų, tik su aliuzija į Valdovų rūmus – pastato viršutinėje dalyje sumontuojant detales tarsi iš rūmų liekanų. Pašnekovo nuomone, nereikia apsimesti, kad statome Valdovų rūmus – vietoje jų kuriame muliažą. Ponas Vytautas, prisiminęs savo vasaros keliones po Panemunės pilis, vis dėlto pasvarstė, ar ne geriau būtų tuos 100 mln. litų paskirti ne Valdovų rūmams atstatyti, o senovinėms pilims, kad ir begriūvančiai Panemunės, atkurti. Jos ne mažiau svarbus turistų traukos centras ir lietuvių pasididžiavimas.

Miesto Plėtros departamento direktoriaus pavaduotojas L.Naujokaitis remiasi užsienio architektūros „grandų“ Mario Botta, Maksimiljan Fuks nuomone apie Vilnių. Tai unikalus miestas Neries slėnyje, turintis trapų senamiestį ir tarsi pabėgusius naujuosius pastatus. Architektams dabartiniai sprendimai suprantami ir nekritikuotini. Svečiai nemato nepataisomų klaidų ir sako, kad pasielgta kaip ir kituose Europos miestuose.

Tokiais vertinimais norėtųsi save paguosti. Deja, tai ne visada pavyksta, pažvelgus į kai kuriuos architektūrinius sprendimus. Baigiant kalbą apie Vilnių, kitame „Laiko“ numeryje akies krašteliu pažvelgsime į kitus Lietuvos miestus, kol kas „neužauginusius“ dangoraižių.