„Nemokamas“ gydymas lietuviškai

2000 m., remiantis užsienio valstybių pavyzdžiu, Lietuvoje įvesta tvarka, pagal kurią be bendrosios praktikos gydytojo ar apylinkės terapeuto nukreipimo pas specialistą patekti neįmanoma. Teoriškai viskas teisinga – juk ne pacientui spręsti, kurio specialisto konsultacijos šiam reikia. O kaip tai veikia realiai?

Pagal tais pačiais metais patvirtintą bendrosios praktikos gydytojo normą, tokias ligas, kaip ausies uždegimas, radikulitas, akių junginės uždegimas, net diabetas, gydo ne šių sričių specialistai, kaip buvo įprasta anksčiau, o bendrosios praktikos gydytojai. Pas specialistą pacientas siunčiamas tik tuomet, jei pirmiesiems ligos išgydyti nepavyksta. Nesunku nuspėti tokio nesėkmingo gydymo pasekmes pacientui: išleista daugybė pinigų vaistams, kurie nepadėjo, nuolatinė įtampa ir užsitęsusi liga. Pasak dažnai sergančių žmonių, tai – jų kasdienybė.

Būna ir tokių kuriozų: pacientui stuburo nuotrauka buvo padaryta tik tuomet, kai varginami nugaros skausmai nepraėjo daugiau nei mėnesį. Tuomet paaiškėjo, kad lūžęs stuburo slankstelis, ir visi brangūs tepalai nuo radikulito, kuriais gydytojo nurodymu pacientas tepėsi, jam niekuo padėti negalėjo.

Kitai pacientei, kuri skundėsi smarkiais virškinamojo trakto organų skausmais, niekas neskubėjo tuoj pat daryti vidaus organų echoskopijos – eilė būtų atėjusi tik po keturių mėnesių. Ji buvo priversta kreiptis į privačią polikliniką. Ne ką geriau, kai gydytojai persistengia. Pacientei, kuriai bet koks didelis susijaudinimas gali baigtis insultu, poliklinikoje buvo diagnozuotas infarktas. Diagnozė buvo paneigta, tik tuomet, kai moteris atsidūrė pas kardiologus.

Per didelė atsakomybė?

Kad dabartinė poliklinikų tvarka labai riboja paciento galimybę gauti kvalifikuotą pagalbą, pabrėžia ir Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė: „Anksčiau sunkiomis lėtinėmis ligomis sergantis žmogus iš karto būdavo nukreipiamas pas specialistus. Dabar jį privalo gydyti bendrosios praktikos gydytojai. Ir pasitaiko ne vienas atvejis, kai jiems neužtenka kvalifikacijos diagnozuoti ligą ar pakoreguoti vaistų dozes.

Tai natūralu – specialistas šia sritimi domisi visą gyvenimą, o dauguma bendrosios praktikos gydytojų tik neseniai pradėjo gydyti ligas, kurias anksčiau gydė specialistai. Galbūt ateityje jie ir įgis daugiau patirties gydyti sunkias lėtines ligas, nes bus tam papildomai ruošiami. Tačiau kaip dirbti savo srityje 45 metų darbo stažą turinčiam gydytojui, kuris dabar yra priverstas kelti kvalifikaciją už savo lėšas? O laiku nepastebėjus komplikacijų, pavyzdžiui, diabetu sergantysis gali apakti. Ši problema ypač aktuali rajonuose.

Rajonų gydytojai kartais neturi reikiamos specializacijos net nustatyti glaukomą. Kai žmogus pagaliau patenka pas kvalifikuotą specialistą, jau būna per vėlu. Jeigu žmogus pats stengiasi, kad būtų apžiūrėtas specialisto, dar laiku spėja. Tačiau rajonuose žmonės paprastai net bijo ko nors prašyti, nenorėdami konfliktuoti su savo gydytoju, pas kurį teks lankytis dar ne vieną kartą“.

Laikas – pinigai

Apylinkės bendrosios praktikos gydytojui turi pasirodyti net ir chroniški ligoniai, kuriems pas tą patį gydytoją tenka apsilankyti keletą kartų per mėnesį. Tad nieko keista, kad daugelyje poliklinikų eilę pas gydytoją reikia užsiimti dar prieš atidarant polikliniką. O jeigu jums staiga pasidarė bloga, tačiau apylinkės gydytojas tuo metu nedirba?

Jeigu yra laisvų talonėlių, jus nukreips pas kitą gydytoją. Jei nėra net papildomų (o tai – ne retenybė), patars ateiti rytoj ar bandyti laukti – gal kas nors priims. Reikia pripažinti – mūsų medikai yra labai humaniški. Praleidę pusę dienos poliklinikoje, nukreipimą pas Jus kamuojančios ligos specialistą tikrai gausite. Gal pavyks susitarti su specialistu dėl konsultacijos ir tuo atveju, jeigu ši paskirta tik po mėnesio. Bet ar užteks kantrybės?

Savo akimis teko matyti žmonių, kurie, į Respublikinę Santariškių polikliniką atėję aštuntą ryto, pas gydytoją pateko tik ketvirtą po pietų. Ne paslaptis, kad dauguma „spjauna“ į tokius kryžiaus kelius ir išeina sveikti nesigydydami arba kreipiasi į privačią polikliniką, kurioje už nemenką pinigų sumą greitai gauna visą reikiamą pagalbą.

Akivaizdi aritmetika

Nacionalinės pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos pirmininkas Liudvikas Borisevičius, gindamas esamą tvarką, teigia, kad pacientų noras „dėl šventos ramybės“ apsilankyti pas vieną ar kitą specialistą tik be reikalo vargintų gydytojus. Bet negi mes už šią savo „šventą ramybę“ nesusimokėję? Pagal Valstybinės ligonių kasos informaciją, iš 31 proc., kurie nuo mūsų atlyginimo atitenka „Sodrai“, 3 proc. nukeliauja į Privalomojo sveikatos draudimo fondą.

Dar 30 proc. šiam fondui atitenka nuo 33 proc. mokesčių, kuriuos nuo mūsų atlyginimo Valstybinei mokesčių inspekcijai už mus moka darbdavys. Gydytojo kolegė Alina Kučinskienė iš Kauno šiam pritaria: „Mūsų pacientai yra labai išlepę. Turėdami puikią medicininę priežiūrą, jie dar sugeba būti nepatenkinti. Be to, tokia tvarka yra visame pasaulyje ir tik pas mus pacientai geriau už gydytojus žino, kas jiems yra. Tačiau bendrosios praktikos gydytojas nėra pageidavimų koncerto vedėjas, be to, siuntimas pas specialistą turi būti rimtai pagrįstas. Specialisto konsultacija turi būti reikšminga, labiau įvertinta“. O gal viskas daug paprasčiau? Bendrosios praktikos gydytojas ar apylinkės terapeutas atlyginimą gauna pagal prisirašiusių pas jį žmonių skaičių. Jis nepriklauso nuo jo konsultacijų skaičiaus. Specialistui atskirai mokama už kiekvieną konsultaciją. Tad valstybei naudinga, kad pirmasis už savo atlyginimą dirbtų kuo daugiau, o antrasis priimtų kuo mažiau pacientų. Todėl specialisto konsultacijos reikia laukti nuo vieno iki trijų mėnesių.

Teisė rinktis

A. Kučinskienė įsitikinusi, kad lėtine liga sergantis žmogus paprastai gauna kompensuojamus vaistus ir dėl jų kartą per pusmetį gali paaukoti pusdienį vizitui pas gydytoją. Tačiau nesunku rasti daugybę pavyzdžių, kai darbais apsikrovę žmonės, žinodami, kiek laiko sugaiš poliklinikoje ir nebūdami tikri, kad prieš keletą mėnesių užsiregistravę tą dieną tikrai galės patekti pas gydytoją, kompensuojamus vaistus perka patys, o vaistų dozių nekoreguoja metų metus.

Dar vienas ginančiųjų šią sistemą argumentas – laukti specialisto konsultacijos reikia visame pasaulyje, ir net žymiai ilgiau nei pas mus. Tai esą yra patyręs ne vienas užsienyje gydęsis ligonis. Su tuo nesutinka Lietuvos gydytojų sąjungos pirmininkas Liutauras Labanauskas: „Užsienyje egzistuoja visai kitokia sistema. Ten yra iš ko rinktis. Dauguma žmonių yra apsidraudę, o laukia tie, kurie gyvena iš valstybės dotacijų. Šiuo atžvilgiu mūsų medicinos sistema tikrai labai humaniška. Užsienyje už dyką niekas nedirba: jeigu yra valstybės nustatytas pacientų skaičius, nebus priimta nė vienu daugiau. Tačiau nesuprantu, kodėl apskritai apie tai kalbama? Kodėl nelyginamos užsienyje 10 kartų didesnės išlaidos medicininėms paslaugoms?“

Ar tikrai nenusipelnėme?

L. Labanauskas įsitikinęs, kad taupomas ne brangus specialistų laikas, o pinigai: „Atrodytų, viskas yra teisinga. Kad pacientui nereikėtų kaskart vaikščioti pas specialistą, bendrosios praktikos gydytojas daugeliu atvejų pagalbą gali suteikti pats. Tačiau bendrosios praktikos gydytojo norma aiškiai neapibrėžta, kokia turėtų būti paciento būklė, kad jį galėtų apžiūrėti specialistas. Kai tokia padėtis, poliklinikos administracija, taupydama lėšas, kurių turi užtekti visiems padaliniams, priversta terorizuoti tiek vienus, tiek kitus gydytojus, kad pas specialistus būtų siunčiami tik tie žmonės, kuriems tikrai būtina“.

Kiekvieno iš mūsų sveikatos priežiūrai valstybė per metus gali skirti apie 594 Lt, o poliklinikoms gaunamų lėšų aiškiai neužtenka, nes jau dabar kai kurie tyrimai yra mokami.

Beje, pagal įstatymą, jei bendrosios praktikos gydytojas atsisakytų gydyti ligą, kuri šiam priskirta pagal kompetenciją, pasak Valstybinės ligonių kasos specialistų, savo atlyginimo jis neužsidirbtų. Taigi galima daryti išvadą, kad bijantis prisiimti atsakomybę už gydymą gydytojas gali netekti ir dalies atlyginimo.

Dabar vidutinis gydytojo atlyginimas „ant popieriaus“ – 1422,38 Lt, tačiau realiai net mokslinį laipsnį turintis specialistas paprastai gauna kur kas mažiau. Visai kitoks administracinį darbą dirbančių – vadinamųjų vyriausiųjų gydytojų – atlyginimas, kurį nustato savivaldybės. L. Labanauskas tai vadina tikru Lietuvos fenomenu: „Savivaldybė juk skirsto ne savo pinigus. Per tokią „sistemą“ labai lengva valdyti: būsi lojalus – šimtelį tau pridėsime, bandysi kovoti už saviškius – nurėšime. Deja, pas mus neprigijo atlyginimų sistema, nustatanti, kiek procentais administratoriaus, arba poliklinikos direktoriaus atlyginimas gali būti didesnis už gydytojo atlyginimą. Tuomet administracija būtų suinteresuota kelti ir gydytojų atlyginimus“.

Taigi nenuostabu, kad medikai dažnai mus pasitinka paniurusiais veidais ir sunkiai nuslepiamu noru kuo greičiau mumis atsikratyti. Kita vertus, kuo čia dėti mes, pacientai? Kodėl nenusipelnėme profesionalios ir malonios gydytojo konsultacijos? Beje, kaip gydytojo mandagumas ir dėmesingumas priklauso nuo atlyginimo dydžio, nesunku įsitikinti užsukus į privačią gydymo įstaigą.