Tarkime, visos Afganistano bėdos prasidėjo, nuvertus karalių. Pasirodė, kad šią šalį vienyti gali tik tradicijos legitimuota monarchija, ji daugiau nieko bendra neturi. Iki dabar jo sienos yra realios tik popieriuje, o realus vientisumas turbūt nebebus niekada atkurtas ir provincijose negalios centrinė valdžia.
Daugelis šiuolaikinio pasaulio valstybių dėl kolonijinės valdžios politikos yra dariniai, neturintys nieko bendra su čia gyvenančių tautų siekiais, interesais, saviraiška, istorija. Tai ypač gerai matyti Afrikoje. Todėl naująjai pasaulio netvarkai, sistemai, pakeitusiai kolonijinę Žemės rutulio kontrolę, diktatoriai Afrikoje ar Lotynų Amerikoje, šachų Irane ar Pakistane, ar totalitarinė sistema Rusijoje ar Kinijoje yra geriau, nei tikros demokratijos, nes pvz. beveik jokia Afrikos valstybė nėra sudaryta etniniu pagrindu.
Tik diktatoriai gali suvaldyti šalis, dirbtinai sukurptas iš skirtingų genčių /tautų priedo išpažįstančių skirtingas religijas ir užkopusių ant skirtingo ekonominio ir civilizacinio išsivystymo laipsnio. Tikra demokratija ir tikrai laisvi rinkimai neretai yra tiesiausias kelias į karą. Ypač demokratijai nepalankiose civilizacijose. Kuriose įtaką turėti gali tik genčių vadai. Ar juos nugalėjęs ir suvalgęs didysis vadas. Taip jis parodo savo valdovo kompetenciją. Papročius reikia gerbti. Ir realijas.
Diktatūra ta karą kovoja su savo liaudimi, bet ji pasaulinei politikai yra patikimesnė už, tarkime, laisvais rinkimais kur Saudo Arabijoje ar Egipte sudarytą liaudies valią išreiškiančią vyriausybę. Irane apylaisviai rinkimai atvedė pusiau pamišusį ekstremistą. Palestinoje - “Hamas” radikalus. Alžyre, Turkijoje – irgi, tik čia buvo spėta pasitvarkyti, ir Europa negavo ekstremistinio Alžyro savo papilvėje per plauką ir tik susipratusių generolų perversmo dėka.
Demokratiški rinkimai yra pavojingas reikalas. Nes jų rezultatus kontroliuoja arba kapitalas, arba nulemia labiausiai indoktrinuota, labiausiai įtakoms ir propagandai pasiduodanti valstybės gyventojų dalis. Masės, kurioms visada būdingas isteriškas balsavimas, o ne racionalus.
Demokratija yra palankesnė monopolijoms, nes joje daugiau sumaišties ir mažiau galvojimo apie nacionalinius ir tautinius interesus. Demokratija įsiterpia į pasaulinį kaimą, į globalizacijos vyksmus, patenka į monopolijų žaidimo lauką ir nebegali iš jo išsijungti, ji gina nebe tautos, nacijos, o monopolijų reikalus. Diktatūroje yra asmuo kuris už viską atsakingas. Visada yra aišku, “kas kaltas” ar su kuo šnekėtis.
Demokratijoje kitaip, ten nuolatinis šurmulys, nuolatinės intrigos, ir nuolatinis bet kokios partijos dėmesys globaliojo kapitalo srautams. Jei su diktatorium reikia derėtis, ir diktatorius, kad kas, gali nacionalizuoti monopolijų turtus, - tai demokratija nacionalizacijoms nepajėgi iš principo, nes kapitalo įžeisti ji negali. Jis tiesiog pasitrauks, o demokratijoje valdžią garantuoja kuo didesnis kontroliuojamų lėšų kiekis ir tomis lėšomis įtakojamos žiniasklaidos ir vaizdasklaidos palankumas. Švarių rinkimų nebūna. Švarių rankų politikoje irgi. Kaip ir švarių didelių pinigų.
Tuo nenoriu pasakyti, kad demokratija bloga, ar diktatūra gera. Tiesiog viskas priklauso nuo aplinkybių. Nuo kultūros, religijos, civilizacinio užnugario. Sakykime, Baltarusijoje A. Lukašenkos režimas remiasi tautos mentalitetu ir sąlygiškai apsaugo baltarusius nuo pasaulinių realijų, tačiau vis vien anksčiau ar vėliau Baltarusijai reikės pradėti nuo nulio. Ir kuo ilgiau A. Lukašenka laikys Baltarusiją po gaubtu, tuo didesnis tas nulis bus. Ar pavirs ilgu beviltišku minusu.
Demokratijos įvedimas islamo pasaulyje ir diktatūrų nekontroliuojami laisvi balsavimai duotų tokius pačius rezultatus, kaip Palestinoje ir Irane. Radikalai ekstremistai iš kalnų slėptuvių nusileistų į parlamentų sales ir užimtų prezidentų ir gynybos ministrų postus. Už bin Ladiną triuškinamai subalsuotų bet kokios islamiškos šalies piliečiai.
Tą, eksportuojant demokratiją, irgi reikia turėti omenyje. Mes juk demokratiją eksportuojanti šalis? Tad ir mes turime galvoti, iki kur reikia ir galima eiti, remiant demokratijas ir rūgojant diktatūras. Tarkime, Turkmėnbaši europiniais masteliais yra nesusipratimas, bet kokiam Tadžikistane demokratija privedė prie visiško chaoso ir realaus šalies skilimo, ir pavertė respubliką narkotikų kontrabandos lizdu. Uzbekistane demokratijos įvedimas atvestų į valdžią islamistus radikalus. Kirgizija, atrodo, yra ta paskutinė riba, iki kurios dar demokratijos gali eiti.
Kazachstanas mums irgi turėtų politiniame horizonte kilti ne tik kaip alternatyvus dujų tiekėjas, bet tokiu atveju – ir kaip strateginis partneris Centrinėje Azijoje. Ir ar Lietuvai reikalinga sumaištis Kazachstane? O jeigu ne, tai reikia dirbti su prezidentine apyšvelne diktatūra, o ne, sakykime, programiškai remti opozicinius judėjimus. Su opozicijomis galima dirbti per kongresus ir seminarus, mėginant jas “sueuropinti”, bet vargu ar dar kokį dešimtmetį mums reikalingos naujos revoliucijos su nenusakomomis paskmėmis. Iranas, primenu, nėra “mulų diktatūra” anei teokratija, tai yra Islamo respublika.
Pasekmes matome. Ir tai dar žiedeliai, o vaisiai bręsta stulbinančiu pagreičiu. Ir tikrai niekam nereikalingi laisvi rinkimai tarkime Saudo Arabijoje, kurie privestų prie trečio pasaulinio karo akimirksniu.
Tad demokratija yra bomba po pasaulio pamatais. Ir tai, kad Europoje ir JAV vyksta jos demontažas, akivaizdu. Visuotinis sekimas, pasiklausymas, kiekvienos elektroninės žinutės ar telefoninio pašnekesio kontrolė, kankinimai kalėjimuose, sekimo kameros gatvėse, parduotuvėse – nėra demokratijos bruožai. Kaip ir vis labiau valdomi rinkimai. Kaip ir faktas, kad monopolistinis kapitalas, oligarchai ir įvairios globalios interesų grupės savo reikalus susitvarko užkulisiuose, nesvarbu, kuri politinė partija valdžioje. Pavyzdžiai po nosimi.
Bėda tik kad diktatūra irgi neprastai korumpuojasi. Lietuvoje, sakykime, diktatūra tikrai nereikalinga. Gal kokiai savaitei?
Galima ir ilgiau, bet su sąlyga, kad diktatoriaus vietą užims pilietinė visuomenė.
