A.Molis. Baltijos vienybė: tikra ar menama?

Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkai, jaunimo organizacijos, netgi baikeriai taip pat demonstravo vis dar sugebantys kurti ir įgyvendinti bendrus projektus. Net politikai, ir tie nepraleido progos pasirašyti dar vieną bendrą deklaraciją, kurioje pasižadėjo siekti tinkamo XX a. totalitarinių režimų Europoje palikimo įvertinimo, stiprinti Baltijos valstybių tarpusavio ryšius, remtis bendromis vertybėmis bei strateginiais interesais. Visa tai trijų Baltijos šalių piliečiams suteikė progą sugrįžti į „šventinės“ politikos laikus, kai bendros idėjos užgoždavo nacionalinius skirtumus, konkurenciją, nepatyrimą, vidinius barnius. Taigi, turime kuo pasidžiaugti ir reikia tai vertinti.

Vis dėlto, žvelgiant iš šalies neapleidžia jausmas, jog reali Baltijos šalių vienybė šiandien yra kitokia nei ankstyvaisiais nepriklausomybės metais. Daugelio Baltijos kelio dvidešimtmečiui skirtų renginių (vykusių ne tik Baltijos šalyse, bet ir Dubline, Briuselyje ar Vašingtone) idėjos gimė Lietuvoje, latviai ir estai renginių masiškumu lietuviams ir šį kart gerokai nusileido.

Lietuvos žiniasklaida Baltijos kelio renginiams nušviesti skyrė bent kelis kartus daugiau dėmesio nei kolegos Latvijoje bei Estijoje, jaunimas „flashmob“ akciją surengė Vilniaus Katedros aikštėje, dainos ir šokiai prie Baltijos keliui atminti pastatytų koplytstulpių skambėjo tik lietuviškai. Jau nekalbant apie tai, kad ir oficialūs bendri minėjimo renginiai vyko Vilniuje, Latvijos ir Estijos premjerai iš naujo atrasti Baltijos šalių vienybę ragino prabilę lietuviškai.

Žinoma, mūsų šalis Baltijos regione visuomet užėmė išskirtinę padėtį – tiek kalbant apie istorinį valstybiškumą, priešinimąsi prieškarinei Sovietų agresijai, ginkluotos pokario rezistencijos mastą, tiek apie santykius su didžiosiomis kaimynėmis - Rusija, Vokietija, Lenkija. Tuo metu, kai estai ėmė tapatinti save su Skandinavija, mes iškėlėme idėją tapti savo „regiono lydere“. Nepaisant to, būtų neteisinga teigti, jog esminis Baltijos vienybės „transformacijos“ aspektas yra tai, jog šiandien Baltijos „bendrumas“ rūpi tik lietuviams. Greičiausiai jiems tiesiog pagal charakterį labiausiai reikia „veiksmo“, bendravimo, pripažinimo (kaip nepastebėti, jog šį kart sulaukta ne tik CNN ar BBC, bet ir „Al Jazeera“, UNESCO dėmesio) nei šiauriniams kaimynams.

Nepaisant „šaltesnio“ latvių ir estų požiūrio, Talino mero Edgaro Saavisaro nuomone, „tų dienų“ Baltijos šalių solidarumas niekur nedingo. Vis dėlto, Latvijos Seimo pirmininkas Gundaras Daudzė, kalbėdamas apie tai, jog kritiniu momentu estai, latviai ir lietuviai sugebės ištiesti vienas kitam ranką, buvo tikslesnis. Perfrazuojant jį, mes jau nebesiekiame tokių tikslų, kurie bent iš dalies prilygtų bendrai kovai dėl laisvės, nepriklausomybės pripažinimo, istorinės tiesos atstatymo. Šiandien teišgalim ištiesti vieni kitiems ranką „gesinant gaisrus“. Tačiau ar efektyviai darom bent tai?

Reikia pripažinti, jog nepaisant gausybės politinį, ekonominį, karinį ir kitokį bendradarbiavimą koordinuojančių institucijų, pasirašytų sutarčių bei deklaracijų, strateginiuose visoms Baltijos šalims sektoriuose kur kas ryškesni ne bendradarbiavimo, bet konkurencijos ženklai.

Pavyzdžiui, energetikos srityje Lietuvos ir Latvijos vyriausybės besiginčydamos nesugebėjo užtikrinti alternatyvių elektros energijos importo iš Švedijos galimybių iškart po Ignalinos AE uždarymo. Net ir bendras atominės elektrinės statybos projektas dabar jau svarstomas greta atskirų Lenkijos, Estijos, Kaliningrado, Baltarusijos, Latvijos atominių elektrinių statybos projektų.

Transporto srityje Latvijos „Air Baltic“ ir Lietuvos „FlyLal“ avialinijų kova pasibaigė tuo, jog pasiekti Vilnių Lietuvos tūkstantmečio ir Europos kultūros sostinės metais sudėtingiau nei bet kada anksčiau. Dėl „Rail Baltic“ projekto (geležinkelio, turinčio sujungti tris Baltijos šalis ir Lenkiją) sutarta prieš daugiau nei 10 metų, tačiau traukiniu nukeliauti iš Vilniaus į Taliną per tą laiką taip ir netapo įmanoma. „Via Baltica“ magistralė už Rygos vis dar panaši į Vilniaus užmiesčio keliuką.

Gynybos srityje nors ir deklaruojama bendrų įsigijimų gynybos srityje svarba, atskirai perkami laivai, šarvuočiai, netgi kuriami „nacionaliniai ginklai“. Bendri projektai neprogresuoja, nes kiekviena šalis suinteresuota iš esmės tik tomis iniciatyvomis, kurias pati ir kuruoja. Pavyzdžiui, nei latviai, nei estai nėra visiškai patenkinti tuo, jog Baltijos šalių oro apsauga vykdoma iš Zoknių oro uosto, kuriam tenka ir didžioji NATO investicijų Baltijos šalyse dalis.

Mūsų nelabai domina Estijoje veikiantis NATO akredituotas kibernetinės gynybos centras, nei latviai, nei estai nepalaikė Lietuvos idėjos Vilniuje steigti analogišką energetinio saugumo centrą. Latvija, prieš pat budėjimo NATO ir ES greitojo reagavimo pajėgose pamainą, nusprendė drastiškai sumažinti savo įnašą bendrame batalione. Kitaip tariant, bendri projektai Lietuvai, Latvijai arba Estijai dažnai įdomūs ne tiek, kiek stiprinama Baltijos šalių vienybė ir gerovė, bet tiek, kiek „priimančioji šalis“ mato galimybę mažesniais kaštais gauti papildomų politinių dividendų.

Taigi, neskaitant bendrų pareiškimų, daug žadančių susitarimų ir skambių akcijų, apčiuopiamų rezultatų „bendradarbiaudamos“ Baltijos šalys per pastaruosius penkerius metus beveik nepasiekė. Net ir „gaisrus“, kuriuos šiandien pirmiausia įkūnija gili ekonominė krizė ir blogi santykiai su Rusija, „gesiname“ atskirai. Jokių bendrų strategijų, kaip sušvelninti globalios ekonomikos svyravimų keliamus neigiamus padarinius, sureguliuoti ar užkirsti kelią prekybiniams ir kitiems konfliktams su Rusija, apginti savo interesus Europos Sąjungoje Baltijos šalys nei vykdė, nei turėjo. Ties tuo realiai net nėra „aktyviai dirbama“, nes Baltijos šalys regioninės partnerystės rimtai ir nevertina.

Galima netgi teigti, jog vis dar deklaruojama „vienybė“ iš politinio instrumento tapo simboliu, prisimenamu tam tikromis progomis. Gaila, tačiau simboliai nepadeda spręsti konkrečių problemų, neutralizuoti ekonominio, socialinio, karinio ir kitokio saugumo grėsmių.

Baltijos kelias 1989 m. atskleidė pasauliui trijų valstybių tragediją – tai padaryti ir buvo vienas esminių šio simbolinio akto tikslų. Šiandien mums reikia naujo, tačiau jau ne simbolinio „Baltijos kelio“ - kad atsilaikytume. Kad nebūtume nublokšti 20 metų atgal, kai apie mus Europoje arba nieko nežinojo, arba minėjo kaip beviltiškai atsilikusį, „prarastą“ regioną. Šiuo nelengvu laikotarpiu siekdamos „suartėjimo“ su Vakarais ir „pragmatinių santykių“ su Rytais, Baltijos šalys visų pirma tiesiog privalo sukurti ir išplėtoti realią strateginę partnerystę regiono viduje.

Tik kalbėdami regiono vardu, įrodę savo „tiesas“ ir į savo pusę patraukę Šiaurės šalis, Lenkiją, galime tikėtis būti išgirsti Briuselyje, Paryžiuje, Vašingtone ar Maskvoje. Kol kas, deja, Baltijos šalių tarpusavio santykiai labiau primena ne strateginę partnerystę, bet simbolinę romantinę draugystę ir „kas ką pralenks“ santykius.