„Absoliutaus blogio“ koncepcija: profašistinės Baltijos šalių nuostatos

Kaip žinome, šiandien Baltijos šalis užvaldęs požiūris į istoriją toks: tarybinė kariuomenė jį „okupavo“ ir jokio išvadavimo neatnešė. Jeigu mes tik kritikuosime tokį požiūrį, naudodamiesi atvirkštiniu metodu (ne, tarybinė armija išvadavo Baltijos šalis ir jokios aneksijos nebuvo), tai mes tik būsime lygūs tokios teorijos oponentai, sau naudingai interpretuodami istoriją, bet nepasinaudosime galingesniu ginklu, kurį turi Rusija – tiesa, tiesos ir faktų jėga.

Esmė ta, kad Baltijos šalys vis labiau tampa „profašistinis“, bet patiems Baltijos šalių gyventojams tai atrodo šizofreniška Rusijos propaganda. Įstoję į ES jie jaučiasi šiuolaikiniais europiečiais. Todėl jie nepastebi, kurlink linksta kai kurių dešiniųjų ideologų apdorojamas jų mentalitetas.

Kad suprastume, kas vyksta, mes turime paliesti gilesnius problemos klodus. Jeigu pažvelgsime į šiandienos Baltijos šalių žiniasklaidą, tai joje nieko nerasime apie fašistų vykdytus žvėriškumus. Tačiau visi aplink ir tekalba apie „Stalino režimo represijas“, liudininkai pasakoja apie kančias „gulaguose“. Tų „represijų“ aukos šiandien apsuptos kankinių aureole, į juos žvelgiama kaip į didvyrius, kovotojus už nacijos išlikimą.

Bet kur dingo fašistinio režimo aukos? Kur jų liudijimai, artėjant Pergalės prieš fašizmą 60-čiui? O jeigu jų nėra, tai nėra ir tų, kuri išvadavo tautą nuo išnaikinimo (tokia perspektyva buvo akivaizdi).Yra prieš tarybinį režimą kovoję herojai, bet nėra besipriešinusių nacizmui. Dar daugiau: kovotojai su fašizmu ne tik kad nevaizduojami didvyriais – jiems lipdomos „okupantų“ etiketės.

Taigi, kai tik Baltijos šalyse keliamas vienas ar kitas klausimas, mes turime pripažinti, kad yra racionalus grūdas, ir iškart žengti toliau, iki galo, išmušant iš rankų ginklą politologams ir ideologiniams istorikams, kurie nenori taikytis su istorijos faktais. Rusija turi dažniau kartoti tai, kas taip miela Baltijos šalių gyventojo ausiai: taip, Stalino represijos buvo, nuo jų kentėjo lietuviai, latviai ir estai; buvo „gulagai“, bet per juos praėjo dar daugiau žmonių iš Rusijos, kaip ir iš Ukrainos ar kitų SSRS respublikų. Na ir kas iš to? Ką tai įrodo?

Klausiate: ar buvo Stalino ir tarybinis režimai gėris? Ar jie nebuvo žiaurūs, despotiški? Taip, jie buvo blogis, diktatoriški. Kaip, beje, toks buvo – valstybės vadovas į valdžią atėjo karinio perversmo, o ne rinkimų keliu – ir nepriklausomos tarp dviejų karų Lietuvos režimas, draudęs visas partijas ir kimšęs į kalėjimus politinius kalinius.

Bet paklauskime ir kitko: įsivaizduokime Lietuvą per tarybinio ir vokiškojo-fašistinio režimo dešimtmečius. Koks būtų pasaulis ir Lietuva dabar po 60 nacistų valdymo metų? Kodėl to nedarote? O gal jūs manote, kad nebūtų buvę tarybinių karių, ir fašizmas neįsitvirtintų ilgam Lietuvoje? Štai kaip turi kalbėti Rusija. Kiekvieną kartą ji turi kelti alternatyvą visaip niekinamai Sovietų Sąjungai, ir ta alternatyva – Trečiasis Reichas.

Baltijos šalyse nėra sąvokos „mažesnis blogis“

Kodėl Baltijos šalyse toks santykis su istorija? Kodėl jis vis labiau ritasi prie minties, pateisinančios Hitlerį ir fašizmą (žr. publikaciją „Žvilgsnis ir Baltijos šalių: Hitleris buvo priverstas pulti SSRS“ – „Regnum.ru“)? Dėl to, kad jie nevartoja „mažesnio blogio“ koncepcijos. Kol SSRS užgrobusiems valdžią dešiniesiems (ideologinės erdvės prasme) yra „absoliutus blogis“, tai aišku, kad visas kitas blogis, jeigu tai būtų net ir Hitleris ar nacizmas, yra jau ne absoliutus. O tai reiškia, kad jis tam tikra prasme „gėris“, netiesioginis Hitlerio pateisinimas, kokią tendenciją šiandienos Baltijos šalyse ir stebime.

(...)

Taip, Stalino režimas buvo žiaurus, kai kada klastingas, bet šalia to, lyginant su fašistų valdymu Vokietijoje, jis išlaikė žmogišką pavidalą. Ar ne dėl savo humanistinės esmės ideologijoje? Buvo tam tikros ribos, kurios sistemai neleido prarasti žmoniškumo ir nukristi iki dujų kamerų, ištisų rasių naikinimo, o ateityje – valdant Chruščiovui ir Brežnevui, jau nekalbant apie Gorbačiovą – šios ribos pakilo iki tam tikrų humaniškų kriterijų, leidžiančių klestėti socialiniam aprūpinimui ir vidinei laisvei (prisiminkime kūrybinį to meto menininkų polėkį, masinį bardų judėjimą, kalnų turizmo pakilimą). Ar atsitiktinai Baltijos šalys gana lengvai, mažiausiai praliedamas kraujo (o dėl jo dar reiktų pasvarstyti), buvo paleistas į laisvę: Gorbačiovas atvyko į Lietuvą įkalbinėti neišeiti iš SSRS. Ar tai ne liudijimas, kad tarybinis režimas buvo humaniškas, ir lyginti jį su fašizmu pastarojo naudai tiesiog nežmoniška. Režimui aiškiai neužteko griežtumo (palyginkime bent jau su 1989 metų įvykiais Tianjenmenio aikštėje), nes jo nebuvo ir prigimtyje...

Jeigu būtų kitaip, tai kodėl Baltijos šalių žmonės, gyvenę SSRS, jaučia nostalgiją tiems laikams? Ar jie ilgisi „Maskvos rankos“? Ne, absoliuti dauguma lietuvių remia nepriklausomos valstybės statusą. Vadinasi, paprasti žmonės jaučia nostalgiją kažkokiems bendražmogiškiems faktoriams, kurie kartu su neigiamais (apie tai irgi reikia kalbėti) reiškiniais buvo tame gyvenime ir kurių dabartinėje Lietuvoje jie neranda. Bet jie pasimetę, kai vykdoma tokia įnirtinga antitarybinė propaganda. Jie kartoja tai, kuo jiems išplovė smegenis, tačiau jausmų, kurie tiesiogiai susiję su tiesa, neišplausi...

Taigi, mes neturėtume kalbėti apie Stalino laikus kaip apie gėrį – tais laikais blogio buvo tikrai daug. Bet kalbėdami apie Stalino režimo „blogį“ ir lygindami jį su visu kitu „blogiu“, turime suvokti jo lygį, tai yra, matyti ne tik sunkius tarybinius laikus, bet ir jo paskutiniųjų trijų dešimtmečių „žmogiškąjį veidą“.

SSRS ir Trečiojo Reicho „blogis“

Grįžkime į istorijos realijas.

Palyginkime 50 Sovietų Sąjungos egzistavimo metų ir fašistinės Vokietijos istorijos 50-metį. Net ir galvoti apie tai, kokia būtų buvusi Lietuva valdoma ne Stalino-Chruščiovo-Brežnevo-Gorbačiovo, o Hitlerio ir jo nacistų, baisu. Užtenka paskaityti, kokie buvo Hitlerio planai Baltijos šalyse, ir jokių abejonių neliks. Dauguma lietuvių (o ne keli procentai, prirašomi Stalino režimui) butų buvę greitu laiku fiziškai sunaikinti, o kiti geriausiu atveju dirbtų indų plovėjais ar tualetų kuopėjais pas arijus su mėlynu krauju. Ar mes tuomet galėtume įsivaizduoti tokį reiškinį kaip poetas Marcinkevičius? O gal tada būtų pražydę Banionis ir Adomaitis? Ar Hileris leistų suklestėti Lietuvos kultūrai?..

(...)

O dabar pažvelkime į tarybinio dominavimo „baisumus“ per 50 metų. Ar tai apskritai sulyginama, pasakykite sąžiningai, ponai Baltijos šalių gyventojai? Padėkite ranką ant širdies. Kultūra, kalba, nacionalinis charakteris – viskas išsaugota. Baltijos šalių gyventojų gyvenimo lygis, švietimas Sovietų Sąjungoje buvo kur kas aukštesnis. Lietuvio, latvio, esto įvaizdis toks, kad į juos visi žiūrėjo kaip į aukštesnius. Žmonės, tegul ir jiems primestos ideologijos (ne rasistinės, o humaniškos, tautų draugystės dvasioje) rėmuose, gyveno – ir gyveno normalų žmogišką gyvenimą: auklėjo vaikus, važinėjo po didžiąją Sąjungą, pagal gitarą dainavo dainas, draugavo respublikomis... Kūrybinė inteligentija suklestėjo. O Lietuvos superkeliai, išsaugota gamta, kuri dabar Lietuvą daro oaze Europos Sąjungoje...O visos tos Ignalinos AE, naftos perdirbimo gigantai, strateginiai oro uostai, gauti kaip palikimas? Taip, nepriklausomybė... Lietuvai neleido tapti tokia nepriklausoma kaip Suomija? Tarp kitko, Suomija kariavo dėl savo nepriklausomybės daug metų, o Lietuva iškart atvėrė vartus.

Tad nepainiokime siužetų. Mes šiandien kalbame apie alternatyvą Sovietų Sąjungai – Trečiąjį Reichą, o ne apie tai, kaip gera būtų buvę Lietuvoje, jeigu prieš II pasaulinį karą ji nebūtų įėjusi į SSRS. Ir prašome pokalbyje su Lietuva nemaišyti šių klausimų.

(...)

Taigi, šiuolaikinė ideologinė sistema, kuri savo melagingumu užvaldė Baltijos šalių elito protus, vienus istorijos etapus nutyli, o kitus iškelia. Šį melą Rusija turi nuolat atskleisti, naudodama faktus ir kviesdama pripažinti tiesą. Šitaip Baltijos šalių gyventojai nustos mus vaizduoti kaip klastingus ir gudrius priešus.