A.Audickas. Dilema referendumo dieną - ekonominė perspektyva

Laikrodis tiksi – iki artėjančių Seimo rinkimų bei referendumo dėl naujos atominės elektrinės (AE) statybos lieka tik šiek tiek daugiau nei pusantro mėnesio. Tad natūralu ir net sveikintina, jog „atominis klausimas“ susilaukia vis daugiau žiniasklaidos dėmesio. Jau greitai tauta tars savo žodį dėl svarbiausios per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį investicijos. Tai investicija, kuri turės didelę įtaką ne tik energetikos, bet ir daugelio kitų mūsų ekonomikos šakų raidai.

Priimdami tokį atsakingą sprendimą turėtume jausti atsakomybę savo valstybei bei ateities kartoms ir elgtis racionaliai. Dėl to visiškai neatsakingai atrodo aktyvistai, gąsdinantys visuomenę „monstrais“, „buldozeriais“ ir „hipnozės seansais“. Prie konstruktyvios diskusijos neprisideda ir garbus politikas, siūlantis Visagine planuojamą modernų, bet jau išbandytą ABWR tipo branduolinį reaktorių pakeisti koncepcinėmis technologijomis, kurios bus pradėtos diegti po 20 ir daugiau metų.

Ar apsimoka?

Kalbant apie investicinius projektus – nesvarbu, ar tai naujas automobilis šeimai, ar nauja elektros energiją valstybei gaminanti jėgainė, – reikėtų atsakyti į klausimą, ar apsimoka. Manau, nesuklysiu teigdamas, jog būtent šis, ekonominis, klausimas kirba daugelio galvose. Pabandysiu pateikti keletą įžvalgų, tikiuosi, padėsiančių atsakyti į šį opų klausimą.

Remiantis Ūkio ministerijos atlikta analize, esant realiausioms prielaidoms, Visagino atominėje elektrinėje (VAE) pagamintos elektros energijos savikaina (įskaitant atliekų laidojimo išlaidas, skolų kainą ir 10 proc. nuosavo kapitalo grąžą) bus 18 ct/kWh. Tai reiškia, kad VAE ne tik galės sėkmingai parduoti elektros energiją laisvoje rinkoje be valstybės subsidijų, bet ir akcininkui, t.y. visiems piliečiams, kasmet grąžins po 10 procentų investuoto kapitalo.

Turiu sutikti su kritikais dėl vieno – neturime krištolinio rutulio, tad prognozuojama VAE elektros energijos kaina gali keistis (todėl ją ir vadiname prognoze), nes projekto įgyvendinimas susijęs su įvairiomis rizikomis. Kaip į tai atsižvelgti vertinant projektą?

Pirma, skirtingai nei, pavyzdžiui, suomiai, mes planuojame remtis jau veikiančia, licencijuota ir standartizuota ABWR tipo technologija. 4 tokie reaktoriai jau veikia pasaulyje, dar 2 šiuo metu statomi, pati technologija yra perėjusi ne vieną standartizacijos lygmenį. Tai leidžia pakankamai tiksliai prognozuoti, kiek užtruks statybos, kokia bus investicijų ir eksploatacijos kaina ir galiausiai kokia bus elektros energijos savikaina. Antra, ekonomistai abstrakčią riziką paverčia labiau apčiuopiamais skaičiais iš rizikingesnių projektų reikalaudami didesnio pelningumo. Į tai atsižvelgėme ir vertindami VAE projektą.

Alternatyvus kelias

Skeptikas galbūt sumurmės – siūlote investuoti milijardus, o čia dar kažkokios rizikos… Todėl galime pakalbėti apie skaičius, kuriuos žinome labai tiksliai. Pirmiausia – 37 centai. Tiek kainuoja pagaminti vieną kilovatvalandę elektros energijos Lietuvos elektrinėje (priminsiu, prognozuojama VAE savikaina – 18 ct/kWh). Kitas skaičius – 115 milijonų litų. Tiek subsidijų per viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) fondą 2012 metais sumokėsime saulės, vėjo ir biokuro jėgainių savininkams. Pabrėžiu, kad tai yra subsidijos, tai yra papildomi pinigai, kuriuos mokame viršydami rinkos kainą. Kitas ir labai svarbus ir minėtinas skaičius yra 1,44 Lt/KWh. Tai yra saulės energijos supirkimo tarifas iš saulės jėgainių, kurių instaliuota galia neviršija 30 kW.

Pastaruoju metu tokių jėgainių pridygo kaip grybų po lietaus. Pavyzdžiui, vien per septynis šių metų mėnesius buvo išduoda leidimų įrengti iki 30 kW saulės jėgaines, kurių bendra galia siekia 9,4 MW. Tokios jėgainės gamins tik 0,07 proc. Lietuvos elektros energijos poreikio, tačiau už jas remsime beveik 11 mln. litų subsidijų kasmet. Rėmimo neišvengsime, nes nustatytasis tarifas beveik 10 kartų viršija elektros energijos rinkos kainą. Tad ar esame pakankamai turtingi, kad galėtume ir toliau nedaryti nieko, kai nieko nedarymas reiškia pinigų pumpavimą nekonkurencingiems energijos ištekliams remti? 

Akivaizdu, kad esama padėtis negali tenkinti ir pokyčiai būtini. Tačiau ar būtina VAE? Kas atsitiktų, jei pasirinktume alternatyvius projektus? Apie alternatyvų naujai atominei elektrinei (ne)buvimą jau esu rašęs, todėl nenorėčiau kartotis.

Siekdami apibendrintai ir korektiškai palyginti investicijas į VAE ir alternatyvius elektros energijos gamybos šaltinius, sumodeliavome tokią situaciją: 6,5 mlrd. litų (planuojama Lietuvos dalis VAE projekte) investuojama į saulės, vėjo ir biokuro kogeneracines jėgaines lygiomis dalimis. Rezultatas – beveik dvigubai aukštesnė elektros energijos savikaina (33 ct/kWh) ir ketvirtadaliu mažesnis pagamintos elektros energijos kiekis (4 TWh per metus) esant identiškoms prielaidoms (išsamiau apie VAE ekonominio pagrįstumo vertinimą rasite Ūkio ministerijos interneto svetainėje adresu www.ukmin.lt/atomine):

Pateikti skaičiai rodo, jog, pasirinkę alternatyvųjį investicijų modelį, turėtume susitaikyti su drastišku VIAP fondo ir elektros kainos vartotojui šuoliu, nes šios alternatyvos negali egzistuoti be subsidijų.

Mūsų padėtį šioje pasirinkimo kryžkelėje taikliausiai apibendrina net keleto skirtingų ekonomistų ir analitikų išsakyta mintis – nors naujos AE statyba yra sudėtingas projektas, neišvengiamai susijęs su rizika, esamomis sąlygomis gerokai rizikingiau būtų jo nesiimti.