Diskusiją tikslinga papildyti tam tikra struktūra, kuri padėtų atskirti pelus nuo grūdų, kai kalbame apie alternatyvas VAE projektui. Taigi reiktų įvardyti ir įvertinti realias alternatyvas atominei jėgainei. Šias alternatyvas reiktų vertinti pagal konkrečius kriterijus:
Ar alternatyva padeda pasiekti tikslą – užsitikrinti energetinę nepriklausomybę?
Ar alternatyva yra finansiškai patraukli lyginant su ją su atomine jėgaine, t.y. ar alternatyva užtikrins konkurencingą elektros energijos kainą?
Ar siūloma alternatyva yra nesuderinama su atominės jėgainės projektu? T.y. jei pasirenkama tam tikra alternatyva, ar ji užkerta kelią vykdyti atominės jėgainės projektą?
Taip pat, pasistengsiu dar kartelį atsakyti į nuogąstavimus dėl VAE projekto prielaidų. Taigi pradėsiu nuo p. Nagevičiaus siūlomos alternatyvos – kogeneracinių biokuro jėgainių.
Biokuras kaip alternatyva VAE
Ponas Nagevičius nesutinka su Ūkio ministerijos atlikta biokuro jėgainių analize - „Didesnį priekaištą Ūkio ministerijai galima būtų parašyti dėl jos įvertinto biokuro kogeneracinių elektrinių galimo dydžio. Neaišku, kodėl paimta keista prielaida, kad maksimali galima biokuro kogeneracinių elektrinių įrengta galia negali viršyti 200 MW.“
Kodėl paminėjau būtent 200 MW elektrinės galios ribą? Tiesiog nuo 0 iki 200 MW elektrinės galios yra ta teritorija, kurioje biokuro kogeneracinėse elektrinėse gaminama elektra būtų sąlyginai patraukli. Taip yra todėl, kad elektros energija pagaminta kogeneracinese elektrinėse yra konkurencinga tik tuomet, jei jėgainė veikia visą laiką kogeneraciniu režimu t.y. jėgainė visus metus gamina ir parduoda tiek elektrą, tiek šilumą. Lietuvoje didelis šilumos poreikis yra tik šildymo sezono metu, o vasara šilumos poreikis stipriai nukrinta – vasara vidutiniškai iki 300 MW šiluminės galios (Šilumos tiekėjų asociacijos duomenys). Kogenerecinės elektrinės paprastai savo bendrą galią paskirsto šilumai ir elektrai santykiu 40/60, todėl 300 MW šiluminės galios yra adekvatu 200 MW elektrinės galios. Taigi, norint, kad kogeneracinės jėgainės veiktų kogeneraciniu režimu visus metus, jų galia gali siekti apie 200 MW. Taigi tokia pakankamai paprasta šio skaičiaus istorija.
Nebandau įrodyti, jog turėtume statyti būtent 200 MW ir nedidesnius pajėgumus. Galime įrengti didesnius kogeneracinių elektrinių pajėgumus ir susitaikyti su tuo, kad dalis jų gaminamos šilumos bus paprasčiausiai iššvaistoma, o kogeneraciniu režimu elektrinės dirbs tik žiemą. Tačiau tokiu atveju kogeneracinės elektrinėse gaminama elektros energija bus brangi, todėl nekonkurencinga ir ją reikės remti per VIAP. Jei užuot švaistę šilumą į orą, eksploatuotume elektrines tik žiemą, išliktume priklausomi nuo importo vasaros sezono metu, t.y. tuo metu, kai energetinė nepriklausomybė yra pati aktualiausia, kadangi vasara yra dažnai remontuojami perdavimo tinklai. Taigi nepasiektume iškelto tikslo – energetinės nepriklausomybės.
Dėl aukščiau išvardintų faktorių kogeneracinės biokuro elektrinės mums gali pasiūlyti arba pakankamai patrauklią kainą, prilygstančią atominei energijai, arba VAE prilygstančius gamybos mastus, tačiau jokiu būdų ne abu vienu metu. Beje, pasiekti didesnį mastą trukdytų ir visa aibė kitų aplinkybių, tokių kaip riboti vietiniai biokuro ištekliai bei elastinga biokuro kaina, kuri neišvengiamai brangtų plečiant gamybą.
Išeitis paprasta – laikytis Nacionalinėje energetikos strategijoje nubrėžtų gairių, kurioje labai aiškiai parodoma, jog kogeneracija gali efektyviai papildyti branduolinę energetiką. Pasistatę atominę elektrinę, užsitikrinsime energetinę nepriklausomybę bei apie trečdalį viso šalies elektros poreikio. Pridėję toliau plečiamą gamybą iš atsinaujinančių energijos šaltinių (daugiausiai biokuro) bei importo tiek iš rytų, tiek iš vakarų (vystomų jungčių dėka), sukursime ekonomiškai pagrįstą bei tinkamai diversifikuotą energetinį balansą. Taigi biokuro energetikos vystymas niekaip nesikerta su atominės energetikos vystymu. Vietos yra abejoms rūšims, todėl reiktų nustoti priešinti šiuos du elektros energijos generavimo būdus.
Ar VAE projekto prielaidos pagrįstos?
Įnešę, tikiuosi, šiek tiek daugiau aiškumo į biokuro „frontą“, galime dar kartą grįžti prie klausimų apie esmines VAE projekto prielaidas. „Ar realu ateityje rinkoje pasiskolinti už modelyje numatytas 3,9 proc. realias metines palūkanas?“
Remiantis finansinių institucijų, su kuriomis tariamasi dėl paskolų VAE statyboms suteikimo, indikacijomis prognozuoti, jog statyboms imamų paskolų nominali palūkanų norma gali būti apie 6 proc. (3,9 proc. realia verte). Kodėl galime daryti prielaidą, jog šios paskolos bus refinansuotos neblogesnėmis sąlygomis? Svarbu suprasti, jog didžiausios projekto rizikos yra susijusios su statybų periodu. Jau eksploatuojami energetiniai objektai pasižymi itin nedideliais pinigų srautų svyravimais, todėl yra laikomi vieni saugiausių. Tai patvirtina ir mūsų turima statistika: branduolines jėgaines eksploatuojančios bendrovės skolinasi rinkoje mokėdamos nuo 4 iki 6 proc. (nominalias) palūkanų normas.
„Situacija visiškai pasikeistų, jei „Hitachi“ prisiimtų teisinę atsakomybę ir rizikos kaštus už galimą vėlavimą.“
Netiesa, jog Hitachi neprisiima jokios atsakomybės ir rizikos. Nors Hitachi-GE Nuclear Energy (Hitachi kontroliuojama bendra įmonė su General Electric Co.), kaip rangovui, tenkanti atsakomybė bus įtvirtinta generalinėje rangos sutartyje, kuri dar nėra pasirašyta, didelis projekto privalumas tas, kad Hitachi yra ne tik rangovas bet ir akcininkas, valdysiantis 20 proc. projekto akcijų. Todėl statyboms užtrukus ilgiau nei planuota, Hitachi prisiimtų 20 proc. visų su tuo susijusių sąnaudų, o atlikus darbus anksčiau – 20 proc. papildomo pelno. Tai, be abejonės, skatina pasitempti ir maksimaliai gerai atlikti savo darbus. Taip pat svarbu, jog branduolinei jėgainei, kaip ir visai technikai, skiriamas garantinis laikotarpis bei rangovo įsipareigojimai ištaisyti visus gedimus savo lėšomis.
„Modelyje numatyta, kad „Hitachi GE“ pasiseks pastatyti ir paleisti atominę elektrinę 2021 metų sausio 1-ai dieną ir nei diena vėliau.“
Ponas Nagevičius bando sudaryti įspūdį, jog projektas bus konkurencingas tik tuo atveju, jei visos modelio prielaidos idealiai pasitvirtins. Tai jokiu būdu nėra tiesa, nes projekto pelningumas tikrai nėra ribinis. T.y. net jei ne visos prielaidos pasitvirtins, projektas vis vien galės būti pelningas. Tą patvirtina ir mūsų atlikta analizė ir jautrumo analizė, pateikta VAE verslo plane. Tuo galima nesunkiai įsitikinti pakeitus keletą pasirinktinų prielaidų Ūkio ministerijos pateiktame modelyje, pavyzdžiui, 1 metais užsitęsus statyboms, elektros kaina padidėtų vos puse cento už kilovatvalandę.
„Galima būtų parašyti šiokį tokį priekaištą gerbiamam Adomui Audickui už netiksliai cituojamą NERA Consulting prognozuojamą numatomą elektros kainą rinkoje 2020 metais. Ji yra ne 19,2 ct/kWh, bet 17,9 ct/kWh.“
Keista, jog ponas Nagevičius tiesiog pasirinko žemutinę elektros rinkos bazinės prognozės ribą, užuot paskaičiavęs vidurkį (19,2 ct/kWh) tarp žemutinės ir viršutinės ribų.