Tačiau labiausiai stebina premjero atvirumas ir tai, kad ....nebuvo jokios reakcijos. Iš tų institucijų, kurios atsakingos už ES paramos skirstymą. Ar pagaliau iš tų, kurios kontroliuoja skirstytojus.
Tai tik vienas epizodas, kodėl Aukščiausiojo Teismo sprendimas tarsi užaugino R.Paksui naujus sparnus. Pasitaręs su šeima bei partijos bičiuliais, jis teigia galbūt ir nuspręsiąs siekti Vilniaus mero posto. Kaip ten su šeima, neaišku, bet kad bičiuliai neprieštaraus, tai seniai buvo aišku - kiek gi galima laukti? Ir jei jo reabilitacija pavyks, tiesa pasakius, nelabai bus ko stebėtis.
Politinė atsakomybė, kurios našta vertė R.Paksą galvoti apie grįžimą prie kokio nors verslo, Lietuvoje – paminta vertybė. Ir tai nutiko per pastaruosius keletą metų, beveik iškart po R.Pakso istorijos baigties. Iliuzijų, kad kuris nors iš tuomet R.Paksą kritikavusių politikų yra mažiau pažeidžiamas, turėjo vienas kitas. Bet kad pagauti už rankos jie elgsis dar įžūliau ir dar subtiliau nei nušalintasis Prezidentas, vargu, ar kas tikėjosi.
Atvirkščiai, buvo vilties, kad R.Pakso pavyzdys taps labai gera pamoka. Buvo netgi iniciatyvų, pavirtusių įstatymų projektais. Jei ne iš idėjos, tai iš baimės tapti visuomenės pajuokos objektu. Kuris gi nėra bent kartą gyvenime „tapšnojęsis“ telefonu?
Ir net netrukus kilęs Seimo narių korupcijos skandalas šiokių tokių vilčių dar teikė. Kas pats pasitraukė, ką išmetė, o ką priglobė ir paslėpė partija, bet Seimo partijų politikai viešai pripažino, kad partijų finansavimas – labai opi problema, kad juodosios partijų kasos pilnesnės nei oficialiosios ir kad pinigų reikia, nes vis daugiau ir daugiau kainuoja rinkimai.
Bet tada viskas ir sustojo, „stabilizavosi“, o įstatymų projektai ilgam atgulė į stalčius. Prezidento ir Seimo rinkimai tapo lūžio į blogąją pusę riba. A.Zuoko įkaitu buvo paimtas pats Valdas Adamkus, o politinės partijos dar kartą brido į tą pačią balą dėl Europos Sąjungos milijonų. Tų pačių, apie kuriuos taip atvirai prabilo A.Brazauskas.
Tie milijonai iki šiol laiko sukibusius V.Uspaskichą, A.Brazauską, K.Prunskienę ir A.Paulauską. O kur dideli pinigai, ten ir dvigubi ar net trigubi standartai.
Bent du iš šios valdančiosios koalicijos lyderių - V.Uspaskichas ir A.Brazauskas – jau turėjo būti pasitraukę iš aktyvios politikos, o jei nesitraukė - ignoruojami. Įtarimų korupcija ar tiesiog tuo, kad savo galia ir įtaka pasinaudojo privačiai naudai gauti – daugiau nei reikia.
Kokios tai sulaukė koalicijos partnerių A.Paulausko ir K.Prunskienės reakcijos? K.Prunskienė apie koaliciją kalba tik gerai arba nieko, o A.Paulauskas drąsus tik tada, kai reikia pasisakyti apie A.Zuoką arba A.Meškauską. „Įtariamas korupcija politikas turi atsistatydinti“, - grūmojo jis tada, kai Seimas pritarė lakinosios komisijos išvadoms, darančioms prielaidą, kad A.Zuokas – „abonentas“. Kalbėdamas apie A.Brazauską, A.Paulauskas sako pusę tiesos. Paklausus apie V.Uspasichą, A.Paulauskas linkęs patylėti.
A.Zuokas, žinodamas valdančiųjų silpnybes, tik šypsosi ir sako – čia tik jūsų kerštas ir jūs man nieko nepadarysit. Ar ne todėl Seimo valdantieji ir nesiima radikalesnių priemonių?
Taigi, uždaras ratas. Ir liūniausia žinia ta, jog jis suksis tol, kol vienas po kito iš šio rato neiškris visi šios dienos politikos veikėjai.
